Negaliu tiksliai pasakyti, nuo ko prasidėjo šis mūsų pokalbis, regis, nuo to, koks vis dėlto neapsakomas malonumas yra žiūrėti filmą dideliame ekrane. Kritikas pradėjo piktintis bloga kino platinimo situacija jų šalyje. Seku lenkų spaudą ir man atrodo atvirkščiai – mes tik galime pavydėti tokio kino teatrų repertuaro. Tačiau J. Płażewskio argumentai buvo įtikinantys. Jis sakė, kad „komunos laikais“ Lenkijos kino teatrus pasiekdavo praktiškai visi svarbiuose kino festivaliuose apdovanoti filmai. Arti 100 procentų. Pastaraisiais metais – tik maždaug 90 procentų. Žinodama Płażewskio kruopštumą, neabejoju, kad jo surinkti statistiniai duomenys visiškai tikslūs. Kai aš pasakiau, kad Lietuvoje iki šiol neparodytas bene svarbiausias 2009-ųjų filmas – Michaelio Haneke’s „Baltas kaspinas“ – ir kad repertuare jo greičiausiai ir nebebus, tik trys festivaliniai „Kino pavasario“ seansai, man regis, kritikas nepatikėjo. (Lenkijoje filmas repertuare išbuvo, atrodo, keturis mėnesius.) Be abejo, tai sunku suprasti. Bet panašius statistinius duomenis pas mus rinkti būtų beprasmiška – dauguma gerų filmų dažniausiai „nusipelno“ trijų festivalinių seansų.

Solidus lenkų žurnalas „Kino“ (beje, pernai žurnalui nebuvo skirta dotacija, bet visuomenės spaudimas privertė tai padaryti) jau dešimt metų renka geriausius metų filmus iš tų, kurie oficialiai buvo rodyti kino teatruose. Profesionalūs kritikai surašo savo dešimtukus, iš jų ir sudaromas bendras. Geriausiu 2009-ųjų filmu lenkų kritikai išrinko Michaelio Haneke’s „Baltą kaspiną“. Toliau sekė brolių Dardenne’ų „Lornos tylėjimas“, Ari Folmano „Valsas su Baširu“, Woody Alleno „Viki Kristina Barselona“, Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“, Wojteko Smarżowskio „Blogi namai“, Samo Mendeso „Nerimo dienos“, Andrzejaus Wajdos „Ajerai“, Peterio Liechti „Vabzdžių garsas“ ir Boryso Lankoszo „Antroji monetos pusė“. Tik du iš septyniolikos rinkimuose dalyvavusių kritikų savo sąrašuose paminėjo Larso von Triero „Antikristą“ (ir tai tik sąrašo pabaigoje), kažkodėl sukėlusį masišką lietuvių intelektualų jaudulį. Savo geriausiųjų dešimtuką rinko ir Krokuvos Jogailos universiteto kinotyros studentai. Jie pirmą vietą atidavė „Negarbingiems šunsnukiams“, antrą „Baltam kaspinui“, devintą – „Antikristui“. Dėl skonio, manau, reikia ginčytis, antraip visi – ne tik tabloidų skaitytojai ir lietuviškų televizijų žiūrovai – netrukus skęsime marmelade. Kita vertus, reikia turėti galimybę matyti tai, kas gali sukelti ginčus. Iš dešimties lenkų kritikų geriausiais išrinktų filmų pas mus buvo platinami keturi: „Lornos tylėjimas“ (išsilaikė „Forum Cinemas“ vos kelias savaites), „Viki Kristina Barselona“, „Nerimo dienos“ ir „Negarbingi šunsnukiai“. „Valsą su Baširu“ rodė „Kino pavasaris“, „Ajerus“ – „Scanorama“, du „Vabzdžių garso“ seansai buvo susieti su Vilniuje vykusiais geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimais. „Baltas kaspinas“ ir „Blogi namai“ įtraukti į šiųmečio „Kino pavasario“ programą.

Atrodytų, nėra ko jaudintis. Bet situacija atrodo pakenčiama tik iš pirmo žvilgsnio, nes platintojai su filmais elgiasi, kaip nori. Pavyzdžių turiu šimtus, bet pateiksiu tik vieną, nelabai tipišką (nes su laiminga pabaiga). Kiekvieną mėnesį gaunu patikslintą filmų išleidimo grafiką. Metų pradžioje apsidžiaugiau sąraše pastebėjusi, kad kovą numatyta išleisti naujausią brolių Coenų filmą „Rimtas vyrukas“. Vasarį iš tinklelio jis staiga išnyko. Paklausiau platintojų, kas atsitiko. Buvo atsakyta, kad filmo jie nusprendė atsisakyti. Dar po mėnesio sužinojau, kad filmas bus parodytas „Kino pavasaryje“, o vėliau jį rodys „Pasaka“. Jei net broliai Coenai, turintys Lietuvoje gana stabilią auditoriją, nesukelia mūsų platintojų pasitikėjimo, nėra ko stebėtis, kad originalesni filmai visai mūsų nepasiekia. Taip ir negaliu suprasti, ar platintojai orientuojasi į savo skonį ir išsilavinimą, ar tai išsamių žiūrovų auditorijos tyrimų rezultatas, ar seniai deklaruojama nuostata, kad lietuvių žiūrovai yra kvaili ir į protingus filmus nevaikšto. Kita vertus, platintojai vis dar gyvena gerai neinvestuodami nei į specializuotą reklamą, nei į auditorijos tyrimus, todėl jie net nesuinteresuoti rengti spaudos peržiūras ar įvairinti reklamą. Jau seniai nebeprašau platintojų filmo, kad galėčiau pasižiūrėti jį iš anksto, nes žinau, koks bus atsakymas. Vienintelė išeitis – piratai.

Bet galimybė pasižiūrėti vertingą filmą kino teatre nėra tik perversiškas kritikų noras (kaip kad kartais mus bando įtikinti įvairūs „ekspertai“), tai yra viena sudedamųjų kino kultūros dalių ir jos būtinybių. Kita skaudi problema: tie filmai turi būti saugomi ir visada prieinami. Dar vienas iškalbingas pavyzdys: jei norėtumėt „Oskaru“ apdovanotą tų pačių brolių Coenų filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pasižiūrėti kino teatre ir kino juostoje, jums atsakytų, kad kino kopijos nebėra. Platintojai neturi kur jos laikyti, saugoti kopijas neapsimoka, todėl parodyta kino teatruose juosta yra paprasčiausiai sunaikinama, taip, kaip tai buvo daroma XX a. pradžioje, nes Lietuvoje vis dar nėra nacionalinės filmotekos, kino muziejaus ar kitokios panašios institucijos, o valstybės archyvas kaupia tik lietuviškus filmus (jei kas atiduoda). Kitose šalyse egzistuoja susitarimas, kad pasibaigus licencijai visos kino kopijos yra atiduodamos archyvui. Juk tai – ir materiali, ne tik meno vertybė. Po šimto metų, kai panašus archyvas Lietuvoje, tikiu, vis dėlto atsiras, viską reikės pirkti iš naujo, bet tada, tikėkimės, jau bus išmirę kultūrinio liberalizmo šaukliai. Kultūringos Europos šalys jau senokai remia vertingų filmų platinimą. Finansavimą gauna ne tik filmų gamyba, bet ir kitose šalyse sukurtų filmų platinimas (dažniausiai paraiškas teikia patys platintojai). Lietuvoje kai kurių filmų taip pat nebūtume pamatę be finansinės „Europa Cinemas“ ar „Media“ paramos. Tik jos akivaizdžiai nepakanka, kad galėtume save laikyti kultūringų kino žiūrovų, o ne užkietėjusių piratų tauta. Kaip mūsų kino kultūra atrodo kitiems, sausį netiesiogiai pakomentavo „Žiemos ekranų“ rengėjai, iškilmingam festivalio atidarymui parinkę pigų, silpną, primityvų, nelabai ką bendra su šiuolaikiniu prancūzų kinu turintį kūrinėlį apie erotinius vyrų ir moterų santykius. Pirmo laipsnio asociacija, juk toks lietuviams ir atrodo „tikras“ prancūziškas filmas, tiesa?