Scenarijaus autorius ir režisierius Kristijonas Vildžiūnas. Vaidina Larisa Kalpokaitė, Tomas Tamošaitis, Dalia Michelevičiūtė, Gintaras Liutkevičius, Eglė Mikulionytė, Asta Baukutė, Laisvūnas Raudonis. 2002, Lietuva, Uljanos Kim studija, 90 min. DVD platintojas Lietuvoje Acme films.

Labai malonu, kad metai, praėję nuo filmo premjeros datos, jo nepasendino. Atvirkščiai – suteikė papildomo žavesio ir privertė dar kartą nusistebėti jauno režisieriaus įžvalgumu. Nes filmo tema ir problemos yra universalios ir visada aktualios. Moteris staiga pamato, kad visas jos gyvenimas pasikeitė. Išoriniai pokyčiai priverčia keistis vidų. Reikia pabandyti surasti save iš naujo, sudėlioti visumą iš gabaliukų ir mėginti išgauti kokią nors formą, su kuria būtų galima gyventi. Be tų žmonių, kurie buvo brangūs ir reikalingi. Be daiktų, kurie taip pat buvo brangūs ir reikalingi. Pakeisti viską, sudaryti nuomos sutartį su likimu ir viltis, kad pasiseks. Aplink heroję nuo pat pirmo kadro tvyro kažkokia mįslinga tuštuma, kurios priežastys pamažu aiškėja plėtojantis siužetui. Režisierius niekur neskuba, leidžia įsižiūrėti į herojės veidą, pagauti jos žvilgsnį ir sudominti jos biografija. Kristijonas Vildžiūnas sugeba iškart sukurti švelnią detektyvinę intrigą ir atmosferą – kameros žvilgsnis iš viršaus, įtarimas, kad moterį kažkas stebi, stebėtojui įdomu, bet stebėjimo objektas apie tai nieko nežino. Tačiau instinktyviai jaučia. Moteris kažko bijo. Labiausiai – savęs, bet režisierius, konstruodamas tą psichologiškai detektyvinę intrigą, pamėtėja su jos fobijomis visai nesusijusius dalykus, kad ir porelę kastuvo pirkėjų su purvinu džipu ir beveik klasikinį trilerio pasivažinėjimą su to džipo palyda Neries krantinėmis. Ji pasislepia. Nuo raudono džipo. Ne nuo savo gyvenimo. Labai gaila, bet nuo savęs nėra kur pasislėpti. Moters biografija ir jos būsenos priežastys aiškėja pamažu, lėtai susidėlioja iš detalyčių, iš mažų jos kasdienybės gabaliukų. Santykiai su žmonėmis – formalūs ir jai visai nereikalingi. Žmones ji toleruoja, nes nuo jų niekur nedingsi. Pavojingiausi yra patys artimieji, tie, kurie buvo svarbi gyvenimo dalis, o paskui pasirodė, kad yra kitaip. Jie liko artimi vieni kitiems. Bet ne jai. Ir būtent dėl tų artimiausių žmonių moteris turi klijuoti save ir savo gyvenimą iš naujo. Vietoj tų, kurie dingo, ieškoti naujų ir juos priderinti prie savęs. Moteris yra stipri. Tai aišku ir be jos verbalinio pranešimo: „Aš niekam nepriklausau ir niekas nesutrukdys man gyventi savo gyvenimo.“ Tik šio telefoninio pokalbio fonu režisierius pasirenka tylią scenelę pakrantėje – su valkata, kuris taip pat gina savo gyvenimą nuo įsilinksminusių vaikigalių. Ir pamažu susidėlioja visai logiška ir psichologiškai pagrįsta istorija, kurioje svarbų vaidmenį suvaidina ir tas pilietis, kurio akimis režisierius labai dažnai žiūrėjo į savo heroję. Per žiūroną iš kito namo lango. Pilietis taip pat įdomus – gal tai toksai anoniminis režisierius, kuris norėjo sukurti savo filmą su savo heroje. Surežisuoti istoriją, kurioje herojė elgtųsi taip, kaip reikia režisieriui. Kituose languose jis matė jau suformuotas istorijas – su idėjomis, veiksmais ir atmosfera. O jam reikėjo nuosavos. Tad jaunikaitis pakankamai išradingai ją kūrė. Ir buvo nubaustas. Už tai, kad vogė svetimus gyvenimus. Bet kadangi visi kūrėjai vis kažką iš svetimų gyvenimų vagia, tai jų nereikia bausti. Nešaudykite į režisierius... K. Vildžiūnas moka matyti sielos tylą, nakties nerimą, detektyvinės intrigos įtampą, subtilius moters psichologijos niuansus. Operatorius Vladas Naudžius moka matyti seno miesto gatvelių grožį, apsilaupiusių sienų faktūrą, laiptų turėklų ornamentų nėrinius, nakties šviesą pro žaliuzių grotas. Prie kai kurių trūkumų visai nesinori kabintis, nes jie laikini. O filmą verta pasidėti į mėgstamo kino lentyną.

Filmus skolino videoteka „Eliksyras“, www.eliksyras.lt