Labai moteriška terapinė drama, sukurta pagal labai populiarią amerikiečių žurnalistės Elizabeth Gilbert knygą. Knygą lyginti su filmu nelabai korektiška, tad šiuo veiksmu galės užsiimti knygos skaitytojai(-jos) bei gerbėjai(-jos). Bet filmas labai gražus. Nuo pat pirmųjų kadrų. Iki paskutiniųjų. Absoliučiai nekenksmingas. Nereikalaujantis jokių intelektinių pastangų. Vaizdeliai nuostabiai glosto akį, o veiksmeliai neužsikabina nė už vieno smegenų vingelio. Rašytoja Liza vieną dieną supranta, kad pametė save. Su tokiu praradimu susitaikyti sunku, todėl ji puola savęs ieškoti. Nuo tos vietos, kurioje pametė. O tai įvyko teisėtos santuokos guolyje, kuriame Liza su vyru Stivenu ilsėjosi ilgus aštuonerius metus. Pasikuitusi jausmuose, ji nutaria, kad santuoka logiškai pasibaigė. Vyras Stivenas taip nemano ir per skyrybų procesą reikalauja materialinių gėrybių. Buvusi žmona susižavi gražiu, bet šaltu kaip ledkalnis aktoriumi Deividu. Jo guolyje Liza taip pat verkia karštomis apgautos meilės ašaromis. Padėtis be išeities, širdyje sutema, smegenyse depresija, praeitis bjauri, ateitis miglota. Ir Liza nutaria pasiimti metų trukmės atostogas, paklajoti po pasaulį ir paieškoti savęs. Paieškos vyksta Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje. Italijoje Liza studijuoja italų kalbą, tyrinėja kultūrinius skirtumus ir valgo. Be jokio sąžinės graužimo, su pasimėgavimu ir plačia šypsena veide. Maisto terapija padeda pamiršti dvasines kančias ir daužomos širdies skambesį. Bet laimės vis tiek nėra. Reikia ieškoti toliau – Indijoje, kur, sprendžiant iš filmo pavadinimo, herojė dar turėtų paieškoti Dievo ir išmokti melstis. Dievo paieškos filme minimalios, užtat pilna meditacijos pratimų ir gana spalvingų antrojo plano personažų. Išraiškingiausias yra Ričardas iš Teksaso. Nemandagiai, bet efektingai jis įkala herojei į galvą, kad ašrame reikia išjungti protą ir leisti pasireikšti jausmams. Tada per meditacijos seansą ji neužmigs, o iš sielos pamažu išgaruos problemos ir nuoskaudos. Vakarų kultūros atstovei, įpratusiai prie tempo ir konkurencijos, tai padaryti gana sudėtinga. Bet įmanoma. Tačiau laimės vis tiek nėra. Paskutinę pavadinimo nuorodą herojė įgyvendina Indonezijoje, Balio saloje, kur lyriškai bendrauja su senu burtininku ir audringai su gražuoliu Felipe. Pastarasis esą ir užgydo žaizdas, kurias herojės širdyje paliko kiti gražuoliai. Filme nerasi nė kruopelytės autoironijos, viskas traktuojama saldžiai melodramatiškai. Tiesa, Julia Roberts į sentimentus nesileidžia, ji tempia ant savo pečių visą tą siužetą, rūpestingai pagal geografines nuorodas keičia drabužėlius, kad atitiktų koloritą, ir šypsosi virpančia šypsena. Šiaip kūrinį galima traktuoti kaip slaptų moteriškų fantazijų įgyvendinimą – valgai kiek nori be jokio sąžinės graužimo, madingai pasirausi savo sieloje (tai, kad nieko ten nerandi, yra tik tavo problema) ir finale per auksines vandenyno bangeles išplauki į šviesią ateitį. Javiero Bardemo glėbyje. Ko dar daugiau norėti?

N.A.