Veiksmas prasideda 391 m. romėniškoje Egipto Aleksandrijoje, kur režisierius retsykiais pagauna net Aleksandrijos švyturio siluetą. Filmo herojė – jauna filosofė, matematikė ir astronomė Hipatija. Jos gyvenimo centras – legendinė Aleksandrijos biblioteka. Čia mergina moko jaunuolius to, ką žino, ir mokosi pati. Ji – ne fanatikė, tiesiog mokslas ir pasaulio reiškinių tyrinėjimas yra jos gyvenimo esmė ir prasmė, o pasaulis dar toks naujas ir pilnas mįslių, kurias norisi įminti. Hipatiją myli ir savo jausmus atvirai išsako aristokratas Orestas. Tyli ir slepia jausmus tarnas – asmeninė merginos nuosavybė vergas Davusas. Ši tragiška ir dramatiška istorija punktyru eina per visą filmą, seka įvykių trajektorija. Režisierių labiau domina kiti dalykai: kaip keičiasi pasaulis po to, kai dingsta senosios vertybės ir ateina naujos, – dar nežinomos ir nesuprantamos. Pasaulio lūžio taškas filme – legendinės Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimas. Po to prasideda nauja – už išlikimą kovojančios krikščionybės epocha, kuri šalina iš savo kelio viską, kas kliudo. Pirmiausiai krinta senieji dievai, paskui – senieji filosofai. Vergas pasijunta laisvas, nuvertęs Sokrato statulą ir taip pradėjęs senojo pasaulio pabaigą. Kai ateina nauja pradžia, dingsta tai, kas buvo sukurta senajame pasaulyje – atmintis, istorija, kultūra. Knygos negali apsiginti, liepsnoja pergamentų laužai, o kamera į visa tai žiūri aukštai iš viršaus, tarsi Dievo akis. Ir mato miniatiūrinius juodus siluetus, beprasmišką judėjimą, džiaugsmingą praeities dvasios naikinimą. Kai griūva pasaulis, nuo stichijos atsiriboti neįmanoma. Hipatija bando. Režisierius kažkaip sugebėjo tuose istorijos kataklizmuose vis dėlto nepamesti meilės istorijos siūlelio. Jausmai tik paryškina situacijos dramatizmą.

Filmas teigia, kad bet koks fanatizmas yra blogis. Bet faktas, kad filme fanatizmą įkūnijo ankstyvoji krikščionybė, sukėlė diskusijas ir pasipiktinimą. Režisierius buvo apkaltintas, kad diskredituoja krikščionybę, kursto neapykantą Bažnyčiai ir kitomis nuodėmėmis. Galima diskutuoti apie autoriaus požiūrį, bet tai, kaip jis kalba apie fanatizmą ir ekstremizmą, yra aišku ir suprantama. Pikta ir įsiutusi minia, neapkenčianti visko, ko nesupranta, naikinanti viską, kas jai svetima, pasisakanti prieš trapią filosofę, kuri svajoja pažvelgti į pasaulį be išankstinių nusistatymų, – originali ir gili šiuolaikinio pasaulio metafora.

N.A.