Per ketvirtį amžiaus „Pixar“ studija sukūrė daugybę unikalių, originalių, nepakartojamų, juokingų ir graudžių pasaulių. Jie nesensta. Įgiję visokių skaitmeninių formų, filmai guli milijonų gerbėjų videotekose ir priverčia juos patikėti mažais ir spalvotais animacinės visatos stebuklais. Iš po šuoliuojančios lempukės spindulio atsirado ir korozijos pagraužtas robotukas, kuris mirusioje Žemėje žiūri senus Holivudo miuziklus ir mokosi mylėti, į dangų su spalvotų balionų puokšte pakilo gyventi pavargęs seneliukas, atgijo pamiršti žaislai, o plikauodegis žiurkinas užkariavo Paryžiaus gurmanų skrandžius. Pirmieji „Ratai“ taip pat buvo beveik tobuli – vientisas ir velniškai patrauklus filmas su metaliniais personažais, tapusiais asmenybėmis. Siužetu, kuriam nebereikia jokių tęsinių bei papildinių, nes viskas, ką norėta, buvo ir pasakyta. Todėl truputį keista matyti tęsinį ir spėlioti, ar kūrėjai banaliai norėjo pasinaudoti buvusia (ir esama) filmo šlove, ar ir „Pixar“ ištiko idėjų krizė, nuo kurios jie iki šiol sėkmingai pasprukdavo. Krizės žvygauja visur ir su tuo reikia susitaikyti bei pamėginti traktuoti pozityviai, nes filmas techniškai idealus, animatorių fantazija – neišsemiama, o tai, kad scenarijus šį kartą plokščias kaip lėkštė, mažiesiems žiūrovams visai neįdomu. Nuotykiai ir įvykiai pilasi kaip iš gausybės rago, lenktynės ir gaudynės niekad nesibaigia, prie jų prisideda dar sprogimai ir šnipų aistros, susijusios su naftos pramone, nevisavertiškumo kompleksu bei elementariu pavydu.

Žaibas Makvynas savo psichologinius ir kinetinius išteklius išsėmė pirmame filme, todėl dabar autoriai paleidžia jį lakstyti visokiomis pasaulio trasomis ir tik retsykiais grįžti pas ekscentriškus ir mažumėlę techniškai pasenusius Radiatoriškių draugus. Žaibas pasimaudo šlovės spinduliuose, pasilinksmina su geriausiu savo draugu ir vėl išpirpia į trasą. Į pirmąjį planą autoriai ištraukia seną geriausią draugą rūdžių pagraužtu intelektu, bet geros ir doros širdies. Ir ne tik ištraukia, bet įmeta tiesiai į slaptųjų tarnybų bei pasaulinių pinklių verpetą. Brolis – toks valstietis nuo žagrės, todėl didžiojo pasaulio subtilybės neužkimba už jo kablio. Iš čia – visi gegai, pikantiškos situacijos ir nemalonumai. Veiksmas vyksta keliose šalyse, tai prisideda ir kultūrų skirtumai, kuriuos autoriai išsemia iki paskutinio lašelio, pavyzdžiui, kad ir epizodas su vasabi vartojimo pasekmėmis.

Šį kartą filme baisiai daug kalbama. Iškalbingas toks kinas, tik dialogai komplimentų nenusipelno. Bet mažiesiems tai visai netrukdo. Užtat savo skiriamąjį bruožą – dėmesį detalėms, pustoniams, subtiliems potėpiams ir humorui – autoriai išsaugojo: užtenka automobilinės Anglijos karalienės bei kadro gilumoje šmėkštelėjusio autopopiežiaus. Linksma, žavu, triukšminga ir truputį apmaudu. Užtat prie namų kino ekrano su mažiais galės sėdėti tėčiai – ne sezono metu filmas jiems padovanos „Formulės“ garsus ir aistras. Ir dar pademonstruos gilią pagarbą Džeimsui Bondui ir jo žaisliukams. Apie juos tėčiai galės išdidžiai pranešti vaikeliams ir taip parodyti savo erudiciją.