Komedija. Režisierius Michelis Gondry, sapnų estetikos siurrealistas, paleidęs skrajoti lovą su Kate Winslet ir Jimu Carrey filme „Jausmų galia“, tyrinėjęs virtualaus ir realaus pasaulių sąsajas juostoje „Miego mokslas“, nusileido ant kietos žemės, po kurią slankioja trupučiuką trenkti personažai, pasižymintys nemeile realybei ir meile kinui. Ir sukūrė linksmą, žavų, lengvą ir juokingą filmą apie kiną. Filmą filme, dovanėlę kinomanams ir sinefilams. Meilės prisipažinimą gyvai celiulioidinei juostai, sugebančiai išsaugoti ir užkonservuoti laiką, ir jos giminaitei – vaizdajuostei, kurią maloniai prašoma nepamiršti atsukti į pradžią. Nes videotekos savininkas ponas Flečeris – filosofiškai nusiteikęs žilas ir solidus ponas, negali pakęsti tai daryti. Ponas Flečeris myli savo videoteką, įsikūrusią truputį apšiurusiame pastate, švelniai glosto filmų dėžutes, tvarkingai išrikiuotas ant lentynų, ir kariauja su miestelio klerkais, trokštančiais jo namuką nugriauti. Flečeris turi padėjėją – labai sąžiningą jaunikaitį Maiką, kurį reikia saugoti nuo jo draugelio Džerio. Na, o Džeris – toksai vyrukas su pavažiavusiu stogu – vis sukiojasi aplink videoteką ir skundžiasi, kad elektros transformatorius baigia jam įvaryti šizofreniją ir smegenų vėžį. Nuo pat pažinties su juo pradžios žiūrovai bus tikri, kad vieną iš minėtųjų negalių jis jau turi, tik apie tą savo nuosavybę nenutuokia.

Vieną vakarą, kai senasis ponas išvažiuoja į eilinį džiazo žvaigždės, gimusios jo videotekoje ir gyvenimą baigusios traukinyje, paminėjimą, Džeris stoja į kovą su transformatoriumi. Transformatorius atkeršija. Nukenčia niekuo dėtos vaizdajuostės, jos netenka turinio. Išsimagnetina juosta. Ji rodo tvarkingą elektroninį triukšmą. Maikas nuo magnetizmo ginasi sena geležine keptuve. Bet nuo idėjos, gimusios įmagnetintose Džerio smegenyse, apsiginti negali. Ir pradeda abu piliečiai kurti kino meną. Kino meno kūrimo procesas pagal M. Gondry – veiksmas, kuriame šlamštas ir šiukšlės gali virsti kino faktu, o visa Holivudo klasika – perdirbiniais. Į siužetus reikia įtraukti klientus, jie – ir žiūrovai, ir gerbėjai. Blokbasteriai – visuomenės nuosavybė, patobulinta ir permąstyta. Naujas požiūris – praeitis priklauso mums, ir mes ją galime keisti, kaip norime. Kadre lekia virtinės filmų pavadinimų, visas kvartalas tampa kino kūrėjais, nes kvartalui reikia pasakų, kad būtų lengviau gyventi. Žiūrovai kuria savo siužetus – pagal socializmo priesaką, kad kinas priklauso liaudžiai. Pagal M. Gondry – taip pat. Bet klasikai reveransus jis vis dėlto padaro – siužete klaidžioja Mia Farrow truputį paklaikusiomis akimis. Iš tos pačios klasikos. Ir požiūrį į autorių teises bei Holivudo gigantus irgi išreiškia – Sigourney Weaver cameo ir buldozeriu, traiškančiu nepriklausomą kiną. Gal jame, tame kuoktelėjusių maniakų sukurtame kine, irgi yra mįslė ir paslaptis – kaip senoje virpančioje subraižytoje juostoje su juodais šešėliais. Ir gal kiekvienas gali kurti savo iliuziją – kad ir telefonu ar skaitmenine kamera. Gal tai yra paguodžiamasis žodis nepriklausomiems neprofesionalams. Gal kino vaiduoklių medžioklė. O gal ir ne. Bet tikro kino magijos jame yra. Ir plevena senoje nespalvotoje juostoje, verčia juoktis, stebėtis ir mylėti.

Filmą paskolino videoteka „Eliksyras“, www.eliksyras.lt