„Pavojingas metodas“, rež. David Cronenberg, 2011

„Pavojingas metodas“, rež. David Cronenberg, 2011

Galerija (2)

Festivaliai

Nuotrupos iš 36-ojo tarptautinio Toronto kino festivalio

Daugumai Kanados ir JAV žiniasklaidos atstovų besivaikant Holivudo žvaigždutes, kitų šalių filmai liko nepastebėti, tad ir kino salės apytuštės, nors gerų filmų buvo daug daugiau.

Rugsėjį vykusio 36-ojo tarptautinio Toronto kino festivalio programoje buvo pristatyta daug žinomų, bet nebūtinai gerų kūrėjų filmų. Rodos, Kanados ir JAV žiniasklaidą labiau domino ne filmai, o Holivudo žvaigždutės. Tad eilės į George’o Clooney ar Madonnos spaudos konferencijas buvo didesnės nei į jų filmus. Per filmo „Pavojingas metodas“ („Dangerous Method“) spaudos konferenciją režisierius Davidas Cronenbergas buvo paliktas nuošaly, o rampos šviesos atsuktos į Keirą Knightley ir Viggo Mortenseną, kurie kvosti net apie aprangą. Tai privertė prisiminti liepą vykusį Karlovy Varų festivalį ir pasidžiaugti, kad stabų garbinimas jame ne toks ryškus, o ir klausimai kūrėjams labiau susiję su kinu nei jų asmeniniais pomėgiais. Per Madonnos spaudos konferenciją, skirtą jos naujausiam filmui „W.E.“, daugiausia buvo klausinėjama, ką ji su aktoriais veikė laisvalaikiu, ar įkvėpdavo juos savo muzika ir kas apskritai įkvepia pačią Madonną. Kai vienas žurnalistas paklausė, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia vizualinės kalbos forma, Madonna nelabai suprato klausimą ir pasitikslino, ar jis nori sužinoti apie tai, kaip ji filmavo.

 

Šįmet festivalyje dominavo kostiuminės dramos bei knygų ekranizacijos. Ta pati Madonna nusprendė pastatyti filmą apie britų sosto įpėdinio Edvardo VIII bei amerikietės Wallis Simpson romaną ir santuoką, dėl kurios karalius atsisakė sosto. Filme susipina du laikai: pirmasis – Edvardo VIII ir Wallis, o antrasis nukelia į 9-ojo dešimtmečio Niujorką, kur išnaudojama vyro gyvena kita moteris, vardu Vali. Pastaroji tiesiog apsėsta Wallis Simpson, ši kartais net suteikia patarimų ar palaiko sunkiomis akimirkomis. Maža to, kad istorija baisiai banali, Madonna kaip režisierė dar padrikai naudoja sulėtintą vaizdą, operatorinį kraną, abejonių keliantį montažą. Filme jie panaudoti be jokios priežasties ir nori nenori peršasi mintis, kad Madonnai jų prireikė kaip mažam vaikui žaislų. Visų galų meistrų nebūna, tad ir Madonna galėtų likti populiariosios muzikos pasaulio akvariume, kur jaučiasi lyg žuvis. Labai taikliai viena fraze filmą apibūdino britų kritikas: „Tai kalakutas, kuris įsivaizdavo esąs povas.“

 

Francis Fordas Coppola taip pat pristatė savo naujausią kūrinį „Twixt“. Pastaruoju metu režisierius vis dažniau užsimena, kad pradėjo kurti labai asmeniškus filmus, nes jaučiasi prarandąs įkvėpimą. Jau ankstesnis Coppolos filmas „Tetro“ apie tėvo ir sūnaus santykius praslydo nepastebėtas arba sulaukė daug prastos kritikos, tad neaišku, ar tai geras režisieriaus pasirinkimas. Sukurti naujausią juostą įkvėpė Stambule susapnuotas sapnas. Kažkodėl pastaruoju metu vyresnės kartos režisieriai gręžiasi į praeitį. Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ Oweno Wilsono personažui galva sukasi nuo 3-iojo dešimtmečio Paryžiuje sutiktų rašytojų bei dailininkų, kurie įkvepia jo rašomą romaną, o Coppolos filme Valo Kilmerio personažui naujo romano idėją pametėja Edgaras Allanas Poe. „Twixt“ – filmas su siaubo elementais. Kilmeris vaidina populiarumą prarandantį rašytoją, pragyvenimui užsidirbantį iš nykių romanų apie raganavimą ir kitokius šiurpius kerus. Pristigęs idėjų, rašytojas išvyksta į kaimelį, ten sutinka keistą policininką, kuris pasišauna padėti rašytojui, papasakodamas apie neseniai žiauriai nužudytą merginą. Coppola savo kino karjerą pradėjo siaubo filmais, bet manau, kad po paskutiniojo ne vienas režisieriaus gerbėjas apsidžiaugtų, jei jis prie to žanro nebegrįžtų. Filmas primen padrikas haliucinacijas ir režisieriaus norą sukurti susapnuoto sapno pabaigą. Tačiau „Twixt“ taip pat turi paralelių ir su asmenine Coppolos tragedija – jo sūnaus žūtimi, dėl kurios režisierius kaltina save iki šiol. Per spaudos konferenciją jis net apsiverkė. Kad „Twixt“ prastai priimtas, Coppola per daug nenusimena ir tikisi, kad vėliausieji jo filmai po trisdešimties metų bus laikomi klasika kaip ir „Krikštatėvis“ ar „Šių dienų apokalipsė“, mat abu savo pasirodymo metais esą buvo įvertinti kaip prasčiausi filmai Amerikos istorijoje.

 

Nors naujausias Andrea Arnold filmas „Vėtrų kalnas“ („Wuthering Heights“) nesulaukė tiek dėmesio, kiek „Akvariumas“, abejonių režisierės profesionalumu nekyla. „Vėtrų kalnas“ – tai Emily Brontë romano ekranizacija, neprilygstanti nė vienai ankstesnei šio atšiauraus romano adaptacijai. Pati režisierė užsiminė, kad statyti šį filmą jai buvo be galo sunku ir kad nėra patenkinta rezultatu, tačiau taip tiksliai vizualiai perteiktą romano nuotaiką retai kada teko matyti. Arnold neatsisako drebančios kameros, nefokusuotų vaizdų. Atšiaurumo įspūdį taip pat stiprina vėjo ūžimas, nuolatinis lietus ir rūkas, purvas ir šaltis, tiesiog beskverbiantis į žiūrovo kaulus. Nestebina, kodėl režisierė pasirinko šį romaną, juk pagrindiniai jo personažai – į visuomenės paribius išstumti individai, kurie tos pačios visuomenės neabejotinai gali būt pavadinti „atmatomis“. Tokia buvo ir „Akvariumo“ herojė, toks yra kinas_2011/3 (315) 15 ir „Vėtrų kalno“ Hitklifas. Arnold sąmoningai tam vaidmeniui pasirinko juodaodį aktorių, nors knygoje niekada nebuvo įvardyta jo kilmė, gal tik poroje vietų užsiminta, kad jis gali būti „čigonas“. Kaip ir ankstesniame filme, vaidina neprofesionalūs aktoriai. Jaunuosius Hitklifą ir jo netikrą seserį bei mylimąją Keitę aktoriai įkūnijo puikiai. Tačiau jau subrendę herojai, suvaidinti Kayos Scodelario ir Jameso Howsono, atrodė neįtikinamai ir buvo gana sunku įsivaizduoti, kad jie tikrai jaučia aistrą ar myli vienas kitą. Nors „Vėtrų kalnas“ ne be trūkumų, jo net neverta lyginti su saldžia Cary Fukunagos plačiai auditorijai skirta „Džeine Eir“, pastatyta pagal Emily sesers Charlotte Brontë’s romaną. Kad ir kaip būtų apmaudu, nekyla abejonių, kuris filmas bus populiaresnis, juk populiarumas dažnai atvirkščiai proporcingas profesionalumui.

 

Daugumai Kanados ir JAV žiniasklaidos atstovų besivaikant Holivudo žvaigždutes, kitų šalių filmai liko nepastebėti, tad ir kino salės apytuštės, nors gerų filmų buvo daug daugiau. Kad ir naujausia Xiaoulu Guo juosta „NSO jos akyse“ („UFO in Her Eyes“). Pirmąkart apie šią talentingą merginą sužinojau iš jos romanų „Trumpas kinų – anglų žodynas mylimiesiems“ ir „Kaimas iš akmens“. „NSO jos akyse“ – taip pat jos pačios parašyto romano ekranizacija. Veiksmas nukelia į atokią Kinijos provinciją, kur jauna mergina vieną dieną pamato neatpažįstamą objektą, o kaimelio seniūnė iš šio įvykio nusprendžia pasipelnyti. Režisierė jau kelerius metus gyvena Londone, bet užaugo Kinijos provincijoje. Kaip ir ankstesniame filme „Mergina iš Kinijos“, Xiaoulu kritikuoja Kinijoje įsigalintį kapitalizmą ir pamišimą dėl globalizacijos. Jos nuomone, radikalios pramoninės ir ekonominės permainos gali sunaikinti kultūrinį identitetą. Visi filmo „NSO jos akyse“ personažai šaržuoti, šaipomasi ir iš Kinijos bei JAV santykių, o savo prototipą turi ir Billas Gatesas – tai Billas Huangas, kuris atvyksta į provinciją skaityti paskaitos „10 taisyklių, kaip tapti turtingam“. Xiaoulu Guo filmai dažnai mažo biudžeto, tačiau, pasak režisierės, tai jos politinė pozicija, aišku, tol, kol nereikia apiplėšti banko.

 

Michaelas Winterbottomas taip pat pristatė savo naujausią filmą „Trišna“ („Trishna“). Winterbottomo stilius labai įvarus, tad kiekvienas filmas, rodos, sukurtas vis kito režisieriaus. „Trišna“ – Thomo Hardy romano „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ ekranizacija. Tačiau Tesės istorija perkelta į egzotišką Indiją. Filme nemažai aliuzijų ir į kitų režisierių darbus. Kad ir į Danny Boyle’o „Lūšnynų milijonierių“: abiejuose filmuose vaidina Freida Pinto, tačiau tai ne peleniaus ar pelenės istorija su laiminga pabaiga. Pasiskolinta ir iš Wong Kar-Wai’aus – sulėtinti mylimųjų kadrai prasilenkiant, net muziką kūrė tas pats kompozitorius Shigeru Umebayashi.

 

Konkursinių programų filmai nugalėtojai blankoki, tad apie juos trumpai. Geriausiu kanadietišku filmu pripažintas Philippe’o Falardeau „Ponas Lazaras“ („Monsieur Lazhar“). Vienas filmo prodiuserių Lucas Dery taip pat prodiusavo ir „Kino pavasario“ šių metų žiūrimiausią filmą „Moteris, kuri dainuoja“, o „Ponas Lazaras“ išrinktas Kanados pretendentu į „Oskarus“. Pastaruoju metu socialinės dramos apie gyvenimą mokykloje, vaikų ir mokytojų santykius, rodos, jau garantuoja sėkmę, tad Falardeau filmas – ne išimtis. Žiuri dėl šio filmo sutarė vienareikšmiškai, nes esą pažiūrėję filmą tik susižvalgė su ašaromis akyse.

 

FIPRESCI apdovanojimą už geriausią debiutą gavo švedų režisieriaus Axelio Peterseno filmas „Avalonas“ („Avalon“). Tai pusiau „Dogmos ’95“ stiliumi nufilmuota juodojo humoro komedija apie moralės neturinčius tipelius, kurie niekad nesuauga, o atsakomybė jiems – nežinomas žodis. Tačiau kartu šis filmas yra priminimas, kad neatsakingas, pilnas vakarėlių gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi.

 

Geriausiu filmu Toronto tarptautiniame kino festivalyje FIPRESCI pripažino italų režisieriaus Gianni Amelio juostą „Pirmasis žmogus“ („Le Premier Homme“). Šis filmas – nebaigto Albert’o Camus romano ekranizacija. Rankraščiuose, rastuose po rašytojo mirties, daugiausia pasakojama apie ankstyvus rašytojo alter ego Žako Kormeri metus, praleistus Alžyre, bet režisierius renkasi kitokią struktūrą: jo personažas blaškomas tarp praeities ir ateities, taip suteikiant daugiau erdvės 7-ojo dešimtmečio Alžyro politinei situacijai bei pagrindinio veikėjo neužtikrintumui perteikti. Nors per daug konvencionalus ir estetizuotas „Pirmasis žmogus“ neprilygsta režisieriaus „Oskaru“ apdovanotam filmui „Atviros durys“, jį verta pasižiūrėti ne tik dėl Camus, bet ir dėl išskirtinio Jacques’o Gamblino vaidmens. Jis tobulai įkūnijo tarp dviejų konfliktuojančių pusių – Prancūzijos bei jos tuometinės kolonijos Alžyro – blaškomą herojų.


 

Publikuota: KINAS 2011 m. Nr. 3 (315)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg