Perfrazuojant André Bazino mintį iš minėtos diskusijos, jos dalyviams lietuvių kino audinys rodosi kupinas dramos ir prašyte prašosi aptariamas. Siekta išryškinti kuo įvairesnius žiūros taškus.

Ramūnas Aušrotas: Žvelgiant iš istorinės perspektyvos man atrodo, kad nacionalinio kino sąvoka kiekvienoje valstybėje šlifuojama atsižvelgiant į jos kino pramonės santykį su Holivudu. Nagrinėdami kino istoriją matome, kad kiekviena valstybė turi kovoti už savo nacionalinį kiną, ta įtampa kaip tik ir suformavo unikalų prancūzų, italų ir kitų valstybių kiną. Lietuvoje mes šitos įtampos nelabai turėjome, nes Sovietų Sąjungoje filmų repertuaras buvo filtruojamas ir minėtos konkurencijos nebuvo. Praėjo dvidešimt metų ir man atrodo, kad nacionalinio kino sąvokos vis dar nėra, nes viskas vyksta, krepšinio terminais šnekant, „į vieną krepšį“. Valstybė negina savo kino pramonės, todėl pas mus Holivudas nepadeda šlifuoti nacionalinio kino. Kitokia įtampa kyla iš europinio kino, kuris, man atrodo, irgi prie to neprisideda: sakyčiau, priešingai – jis greičiau diktuoja arba, jei norite, primeta tam tikrą mentaliteto raišką.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė: Manau, kad kalbėdami apie konkurenciją tarp nacionalinio ir užsienio kino neturėtume nurašyti ir Sovietų Sąjungos patirties. Sovietų Sąjungos kino pramonė buvo stipri ir joje būta vidinės konkurencijos, kuri taip pat savaip formavo lietuvių kiną. Lietuvių kinas turėjo patirties, tik kitokios nei Vakarų Europos šalys.

Živilė Pipinytė: Yra keli skirtingi požiūriai. Jeigu kinas suvokiamas kaip nacionalinės kultūros dalis, strategija vienokia. Jeigu jis suvokiamas kaip pramonė, kaip produktas, tai ji kitokia. O Lietuvoje, man atrodo, dabar pastebime ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, „Tadas Blinda“ kuriamas ir pristatomas būtent kaip produktas.

R. A.: Na, šiaip jau kitose valstybėse pirmiausia buvo susirūpinta ginti kiną kaip kultūros dalį. Tiesa, anksčiau dar nebuvo tokios masinės filmų gamybos. Manyčiau, kad mes imsime ginti nacionalinį kiną, kaip kultūrą, vėliau, negu ėmėmės kurti nacionalinio vartojimo produktą.

L. K.-J.: Bet čia yra ir gilesnė problema: ar kinas apskritai suvokiamas kaip mūsų kultūros dalis? Man kartais atrodo, kad kinas yra tam tikras kultūros užribis, todėl jo atžvilgiu ir nėra aiškios kultūros politikos, nėra to gynimo. Neįdomu jį ginti.

Lukas Brašiškis: Manyčiau, kad kultūros politika nėra vienintelis svarbus nacionalinio kino aspektas. Vienos šalys gina savo kiną labiau, kitos mažiau. Prancūzai galbūt vis dar, bet kai kurios kitos šalys aktyviai nebegina, o kinas jose tebekuriamas. Tad vargu ar priešprieša tarp Holivudo ir nacionalinio kino yra esminė.

Rasa Paukštytė: Živilė paminėjo „Tadą Blindą“. Išties kai kurie kino proceso dalyviai į kiną žvelgia ir pozicionuoja jį kaip produktą, masinio vartojimo prekę, bet tai pavieniai atvejai. Žinoma, pas mus kinas suvokiamas kaip kultūros dalis: ir vaidybiniai filmai, ir visa mūsų dokumentika, kurioje rasime daug stiprių autorinių filmų, o ne tik socialinės ar kitos paskirties produktų. Lietuvių kinas yra autorinis, bet ne komercinis kinas, nes jam susiformuoti kaip produktui, ir dar nacionaliniam, sąlygų beveik nėra. Kiek žmonių turi ateiti į kino sales, kad filmas atsipirktų? Pažiūrėsime, gal „Tadas Blinda“ padarys stebuklą, nors net „Zero II“ surinkto milijono atveju mes negalime kalbėti apie kokį nors pelną. Galime kalbėti apie aktorių honorarus, bet tikrai ne apie realią komercinę naudą. Siekiant, kad filmas būtų komerciškai sėkmingas, jis turi tapti net ne nacionaliniu produktu, bet kažkuo daugiau, jį turi nupirkti kitos valstybės, tokiu atveju nacionalinės problemos turėtų užleisti vietą kažkokioms bendraeuropietiškoms megaproblemoms. Taip kad susitarkime: Lietuvos kinas vis dėlto yra kultūros dalis ir ja išliks.

L. K.-J.: Turbūt nė vienam iš mūsų nereikia aiškinti, kad kinas iš tikrųjų yra kultūros dalis. Vis dėlto, kalbant apie gerąją politinę valią, kinas visuomet būna tas prielipa, kurio svarbą reikia įrodinėti. Iš to kyla labai daug problemų. Reikia įrodinėti, kad turime puikių filmų ir puikių kūrėjų, nes jų pavardės ir filmų pavadinimai daugeliui žmonių nieko nesako.

R. P.: Įrodinėti kam, Kultūros ministerijai? Ten taip pat niekas neabejoja kino svarba. Įrodinėti tenka todėl, kad kinui dėl jo gamybos specifikos reikia daug daugiau pinigų nei kitoms sritims. Prie vieno didesnės apimties kamerinio filmo dirba apie šimtą penkiasdešimt žmonių, prie vieno kamerinio spektaklio – daug mažiau. Šitai reikia aiškinti iš naujo sulig kiekviena valdžia, ir taip amžinai. Man atrodo, kad pastaruoju metu apie kiną kalbama vis daugiau, daugėja edukacinių programų, susitikimų su režisieriais, neformalių pokalbių, atsiranda žmonių, kurie buriasi, žiūri gerą kiną, jį aptarinėja ir t. t. Taip kad Lietuvos kultūrinės atmosferos prasme reikalai ne tokie jau ir prasti. Ir tie žmonės susitikę turbūt nediskutuoja, ar kinas yra menas. Maksim Ivanov: Pritariu, kad Lietuvoje kino kultūra yra pakilimo būsenos, bet ar nėra taip, kad ji tarsi iš šono apeina lietuvių kiną? Man atrodo, kad Lietuvos kino kultūra telkiasi aplink užsienio kiną, atmosfera gerėja dėl jo. O kokia tokiu atveju lieka lietuvių kino būsena – stagnacijos ar pakilimo?

Ž. P.: Aš manau, kad lietuvių kino situacija yra bloga jau vien todėl, kad šiuo metu sukuriama per mažai filmų, nėra natūralios idėjų, stilių, temų apykaitos.

L. B.: Vėl atsimušame į finansavimo klausimą. Išties daugeliu atveju diskusijos apie lietuvių kiną čia prasideda ir baigiasi. Pernai dalyvavau lietuvių filmų pristatyme Niujorke, kai lietuvių režisieriai susitiko su vietos lietuvių bendruomene, ir pasisakydami vyresniosios kartos režisieriai akcentavo, kokia Lietuvoje prasta finansinė situacija, kaip niekas neremia kino ir t. t. Visa tai tęsėsi tol, kol kažkas paklausė Kristinos Buožytės, kiek kainavo sukurti „Kolekcionierę“, ir išgirdo, jog filmo biudžetas buvo 50 000 Lt. Aišku, anų verkšlenimų kontekste jos pavyzdys atrodė gana komiškai. Be abejo, aš nemanau, kad filmai turi būti kuriami tik už panašias sumas. Bet kartu tai rodo, kad filmo biudžetas nėra pagrindinis veiksnys. Būtų džiugu, jei mums šioje diskusijoje pavyktų įveikti tą laiptuką, prie kurio priėjus dažniausiai ir sustojama.

M. I.: Šių metų Kultūros ministerijos strateginiame plane kinui skirta 4 mln. Lt ir planuojama sukurti vienuolika vaidybinių filmų drauge su trumpametražiais. Kad tai pavyktų įgyvendinti, tikriausiai skatinama bendra kelių šalių partnerystė ir filmo gamybai neskiriamos visos jai reikalingos lėšos.

Ž. P.: Situacija pablogėjo po krizės, dabar kinui skiriamos lėšos prilygsta tik buvusiai prieš maždaug aštuonerius ar dešimt metų.

M. I.: Atsiradus „Media Desk“ padaugėjo galimybių išvažiuoti į seminarus, kūrybines dirbtuves užsienyje, gauti stipendijas scenarijų vystymui ir pan. Gal situacija pablogėjo Kultūros ministerijos paramos atžvilgiu, bet atsirado daugiau būdų gauti finansavimą iš kitur.

R. P.: Beje, pastaruosius dvejus metus visus debiutantus parėmė Kultūros rėmimo fondas. Norėčiau grįžti prie Buožytės filmo ir pabandyti atsakyti, kodėl tokių pavyzdžių yra nedaug. Ko gero, taip yra ir todėl, kad stinga idėjų, kurios būtų vertos kad ir 50 000 Lt. Živilė dirbo Kino tarybos eksperte, aš – Kultūros rėmimo fondo ir galiu tvirtinti, kad labai mažai tokių scenarijų, dėl kurių galima būtų muštis ir šaukti, kad jeigu jie nebus įgyvendinti, kinas daug neteks. Tokių yra tik vienas kitas, bet apskritai nėra taip, kad besiliejantys nuostabiausių idėjų srautai būtų stabdomi dėl atsisakytos suteikti paramos. Kita vertus, kiekvienais metais būna vienas ar du projektai, kurie dėl to tikrai nukenčia. Gerai prisimenu Buožytės atvejį, nes tuo metu buvau Kultūros fondo eksperte, ir „Kolekcionierė“ buvo bene vienintelis tikrai geras scenarijus. Žinoma, taip vis dėlto įmanoma statyti tiktai pirmąjį filmą. Antrojo filmo už tokią sumą nekurs nei profesionalesnis operatorius, nei prodiuseriai, dailininkai. Sąlygos jau griežtesnės. Iš entuziazmo galima sukurti vieną, daugiausia du filmus.

Ž. P.: Ribojame savo manevravimo galimybes, neskirdami „ofinio“ ir profesionalaus kino. „Ofinis“ kinas kuriamas ne už valstybės pinigus, kartais prasiskiria kelią į kino teatrus, turi savo žiūrovų ratą. Romo Zabarausko „Porno melodrama“ ar Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ – tipiški „ofinio“ kino pavyzdžiai, nors Drunga ir gavo valstybės finansavimą. „Kino pavasaryje“ viskas suvelta: mėgėjiški, studentiški, profesionalūs filmai – visi apibrėžiami kaip vienas lietuvių kinas. Štai tada ir išnyksta kriterijai, nes vienokius kriterijus gali taikyti LMTA antrakursiams, kitokius mėgėjams, dar kitokius profesionalams. Viskas suverčiama į vieną krūvą. Jeigu atskirtume, ir, pavyzdžiui, Kultūros ministerija neremtų akivaizdžiai mėgėjiškų filmų, profesionaliajam kinui būtų tik geriau. Čia yra kažkokia duobė, iš kurios nesugebama kapstytis, nors akivaizdu, kad ji egzistuoja.

R. P.: Iš esmės sutinku, kad šie du srautai turi būti atskirti. Tačiau kartais nutinka taip, kad „ofiniame“ kine vyksta įdomesni dalykai negu profesionaliajame.

Ž. P.: Visiškai to neneigiu, bet tokiais atvejais įdomesnis kūrėjas yra greičiau pastebimas, jis teikia projektus, gauna paramą ir palaikymą, t. y. pereina į profesionalų gretas. Tai natūralus procesas.

M. I.: O ar vyksta atvirkštinis procesas?

Ž. P.: Atvirkštinis, deja, nevyksta. Profesionalai dažnai išeina į televiziją.

L. B.: Man ant liežuvio galo vis kirba Taivano Naujoji banga, kurią labai mėgstu ir kuri susikūrė kaip visiškai „ofinis“, jei galima vartoti šią sąvoką, judėjimas. Be abejo, dabar tie kūrėjai gauna daug pinigų savo naujiems filmams, jau įvyko tas perėjimas, bet tai perėjimas labiau biudžeto, o ne idėjų požiūriu. Man labai svarbu tai, kad Tsai Mingliangas ir kiti įsitvirtino pasaulinio kino kontekste turėdami visai menkus išteklius, bet tai jų neapribojo. Dabar lėšų vis daugiau, skaitmeninės galimybės vis didesnės, filmai gali būti kuriami pigiau nei prieš du ar net vieną dešimtmetį.

R. P.: Specialiai klausiau prodiuserių, kiek naujosios technologijos atpigina filmo gamybą, turint omenyje esamą Kultūros ministerijos dviejų milijonų litų kvotą, ir man buvo pasakyta, kad kurti pasitelkus naująsias technologijas nėra daug pigiau nei naudojant kino juostą.

L. K.-J.: Tiesiog dabar labai daug kainuoja baigiamieji darbai.

M. I.: Kalbant apie techninius išteklius, būtų ne prošal paminėti Jono Trukano filmą „Knygnešys“, nes, mano manymu, baigiamieji darbai – vienintelis šio filmo privalumas. Filmą kūrė draugai, manau, jie tikrai neišleido daug pinigų.

R. P.: O kam jam išvis buvo reikalingi baigiamieji darbai?

M. I.: Čia jau kitas klausimas. Tiesiog ir mėgėjai, ir profesionalai dažnai su technika elgiasi visiškai neprofesionaliai. Sakykim, pasijutau keistai, kai vienoje Gyčio Lukšo „Duburio“ scenoje į kadrą kyštelėjo mikrofonas. O juk tai parodo ne tik mikrofono operatoriaus, bet ir kameros operatoriaus, montažo režisieriaus ir filmo režisieriaus žioplumą bei nepagarbą žiūrovui ir pačiam kinui.

R. P.: Būsiu senamadiška, bet jau geriau „Duburys“, kur vienoj vietoj kyšteli mikrofonas, negu „Knygnešys“, kur viskas šiuo požiūriu yra gerai. Nesu „Duburio“ gerbėja, bet Jūsų pateikti pavyzdžiai verčia mane jį ginti, nors man jo tema nėra artima. Užtat aš matau aktorių profesionalumą, režisieriaus norą pasakyti tam tikrus dalykus, net jei aš su juo galbūt nesutinku. Pavyzdžiui, tai, kad Lietuvos kaimas yra be proto dvasingas, o miestas yra monstras. Bet Lukšas yra profesionalas, nes rišliai ir neprimityviai apie tai kalba. O „Knygnešys“ suvaidintas primityviai ir grubiai. Sakot, baigiamieji darbai, bet kartais svarbiau nelabai gera kokybė ir neišbaigta forma.

Ž. P.: Mane „Knygnešys“ kaip tik nustebino, nes Trukanas dar tik studentas, o jau kuria „agitką“, propagandinį tautinį kiną... Absoliutus konformizmas ir nieko daugiau. Tiek turinys, tiek forma.

L. K.-J.: Baisiausia, kad tai pateikiama kaip nonkonformizmas.

L. B.: Siūlyčiau pamėginti apibendrinti ir suklasifikuoti lietuvių kino tendencijas iš dabarties pozicijų, kad ir kaip tai būtų spekuliatyvu. Regis, jau palietėme keletą tokių aiškių kampų – Lukšas ir „Duburys“, Trukanas ir „Knygnešys“... Man patiko, kad iškart prakalbome apie du radikaliai skirtingus pavyzdžius, ir tai galėtų būti atspirties taškas užčiuopti, kas vyksta lietuvių kine, kokie filmai kuriami, gal tuomet galėtume diagnozuoti atskirų kūrėjų situaciją. Iškart galime paminėti po Nepriklausomybės atsiradusį ryškų poetinio (ir vaidybinio, ir dokumentinio) kino judėjimą, kuriam atstovauja Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Valdas Navasaitis, jis tebesitęsia, nors ir transformuodamasis. Galėtume išskirti jaunųjų režisierių grupę: Kristina Buožytė, Ignas Miškinis, Emilis Vėlyvis, juos jau tikriausiai galime laikyti profesionalais. Taip pat yra posovietiniai režisieriai (nežinau, ar galiu taip vadinti) Gytis Lukšas, Algimantas Puipa, Janina Lapinskaitė, jie turbūt irgi transformuojasi, bet vis tiek turi savo stilių. Tokia klasifikacija jau siūlo tam tikrus rėmus. Gal tai tiesiog kartų susidūrimas?

L. K.-J.: Tai, ką įvardijai, yra atskiri žmonės su savo požiūriais, patirtimis, bet aš nematau tarp jų jokio bendrumo. Man visas laikotarpis nuo 2000 metų iki dabar yra kažkoks jovalas. Matau, kad daug lūkesčių sudėta į jaunąją kartą, t. y. baigusius LMTA prieš kelerius metus ir vis dar nieko neparodžiusius, nebent tam tikras kino užuomazgas. Aš jokių lūkesčių, išskyrus kelis autorius, neturiu ir nematau jokios bendros perspektyvos.

R. P.: Pritariu Linai, tik man atrodo, kad tas jovalas yra gerai; nereikia, kad visi žygiuotų vienoje gretoje. Kalbant apie konkrečius autorius, galime taip pat pasakyti, kad Lukšas, Puipa, Lapinskaitė daug labiau remiasi literatūriniu pagrindu nei tie vaidybinio kino režisieriai, kurie pradėjo dirbti po Nepriklausomybės, t. y. Bartas, Navasaitis. Galima tokia klasifikacija.

M. I.: Iš to dabartinio jovalo galima išskirti tendenciją, atsirandančią kino, reklamos pramonės ir televizijos sąveikoje. Kalbu apie režisierius, kurie siekia kurti patrauklų jaunimui, dinamišką, komercializuotą kiną – tai Miškinis, Drunga, Zabarauskas, Vėlyvis, Trukanas ir keletas kitų. Kaip tik šią tendenciją Živilė ir Lina pavadino konformizmu. Tai atsispindi ir šią vasarą pristatytame istorinės dokumentikos žanro filme „Pavergtųjų sukilimas“, kurio forma iš esmės tapati televiziniam filmui ir neturi nieko bendro su lietuvių kino dokumentikos tradicija. Man atrodo, kad šie režisieriai renkasi tokį kelią kaip atsvarą, jų supratimu, perdėm akademiškam ir nuobodžiam vyresnės kartos režisierių kinui.

Ž. P.: Kai atėjo Bartas ir Navasaitis, tikrai buvo matyti aiški takoskyra ir priešprieša senajam kinui.

R. A.: Man kilo kitas klausimas: kodėl dabar nėra to, ką darė Bartas ir Navasaitis? Štai prancūzų Naujosios bangos kritikai garsiai pareiškė, kad reikalingas tam tikras kontrakultūrinis kino pareiškimas, o dabar to nėra. Dabartiniai režisieriai nori išreikšti save, būti autoriais arba kurti komerciškai patrauklų kiną ir t. t., bet jie nenori kritikuoti autorinio, akademinio kino.

R. P.: Šia prasme įdomus Miškinio atvejis. Prieš penkerius šešerius metus buvo paskelbtas jo ir dar šešių jaunų režisierių „Manifestas“, kuriuo buvo priekaištaujama pasenusiai, korumpuotai, visaip neteisingai sistemai ir žadama per trejus metus pateikti dešimt vaidybinių filmų. Žinome, kas iš to išėjo. Vienas iš idėjinių manifesto patoso dalių buvo žiūroviško, patrauklaus, ritmiško, šiuolaikiško kino pažadas. Ir ką matome „Artimose šviesose“? Iš esmės tai yra labai „lietuviškas“ filmas su daugybe pauzių, nutylėjimų, su vaizdais, pritaikytais standartiškam europietiškam kino suvokimui – „lietuviškas“ filmas su „euroremontu“. Viena yra norai, kita – mentalitetas. Toliau – Drunga, kuris tiek kalbėjo apie blogą lietuvių kiną. Pažiūrėkime „Anarchiją Žirmūnuose“, apie ką šis filmas? Apie tai, kaip mergina atvažiavo iš kaimo į miestą ir kuo tas miestas ją pavertė. Jinai juk studijuoti atvažiavo, o ant ko „užsirovė“, ant kokių baisybių... Ir kuo tai skiriasi nuo „Duburio“? Žinoma, visada rasime niuansų, bet, vadinasi, yra tam tikri minčių srautai, nuo kurių režisieriai nesugeba pabėgti, ir tai, ko gero, taip pat yra mentaliteto raiška.

Ž. P.: Na, bet Bartas sugebėjo pabėgti... Norėčiau užduoti vieną retorinį klausimą. Turbūt galime sakyti, jog 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais kūrę jauni, iš studijų Maskvoje grįžę režisieriai turėjo tam tikrą lietuvių kino idėją, kurią galime vienaip ar kitaip iš jų filmų atkurti. Manau, kad šiuolaikiniam kinui kaip tik ir trūksta tos idėjos. Ar galėtų ji iš kur nors rastis?

R. A.: Nežinau, ko nori jauni režisieriai, bet viena akivaizdu: jie nori sukurti kažką, kas būtų vertinama. Galime ginčytis, už ką ir kaip vertinama, bet tai jau jų reikalas: ar jie nori komercinio, ar autorinio, ar festivalinio, ar dar kažkokio kino. Tie režisieriai gali išsikovoti sau erdvę ir koegzistuoti. Niekas netrukdo egzistuoti Miškinio kinui, Drungos kinui ir kitų kinui. Vietos užteks visiems. Neužtenka vietos tik prie katilo, kur yra pinigai, todėl mes nuo to ir pradėjome. O kodėl „Manifestas“ taip ir liko tik manifestas? Nes kiekvienas manifestas, kiekvienas iššūkis turi į kažką atsimušti, o šis manifestas tarsi nuaidėjo tuštumoje. Sakykim, prancūzų Naujosios bangos atveju „tėtušių“ kinas tikrai buvo siena, kurią reikėjo pramušti, ir jie tai padarė. Dabartiniame lietuvių kine ir lietuvių visuomenėje tokios sienos nematau.

R. P.: Dar svarbu, kad režisieriai, pristatę savo filmus šiemet, pernai, užpernai, išties bando apibrėžti juos supantį pasaulį ir, tiesą pasakius, daro tai ne taip jau blogai. Aišku, vieni daro profesionaliau, kiti ne, vieni turi daugiau patirties, kiti mažiau. Bet nepasakyčiau, kad jie išvis to nedaro. Tiek Buožytės „Kolekcionierė“, tiek Barto „Eurazijos aborigenas“, tiek netgi, nors ir netiesiogiai, Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“, kurio problematika ypač aktuali dabartinės laisvės sąlygomis. Taigi, manau, kad ir koks geras ar blogas būtų lietuvių kinas, jis vis dėlto reflektuoja aplinką ir stengiasi ją apibrėžti.

R. A.: Reikia nepamiršti, kad mes gyvename pliuralistinėje visuomenėje, kur tokių apibrėžčių gali būti daug ir jos visos bus teisingos. Bet to negalėjo būti 6-ojo dešimtmečio Prancūzijoje, kur visuomenė buvo labiau vienalytė ir vyravo pasaulėžiūra, su kuria naujoji karta nesutiko. Dabar įvairios pozicijos gali koegzistuoti ir kyla klausimas, kaip režisierius turėtų prasimušti, jeigu jis, kaip Bartas ar Navasaitis, turi ambicijų iškelti naują idėją? Bijau, kad būsi „vienas lauke karys“ taip, kaip Miškinis liko „vienas lauke karys“.

L. K.-J.: Vėl grįžtame prie to teiginio, kad yra atskiri bandymai, bet nėra bendrybės, vieno postulato.

M. I.: Bet ar tai vien dabartinės kartos problema? Ar nėra taip, kad vyresniosios kartos režisieriai nepastatė sienos, kurią būtų galima dabar pramušti? Taip pat ir iš Maskvos sugrįžusių režisierių kartos idėjos ir pasaulėvaizdis nepakankamai matomi jaunimui, nėra į ką reaguoti. Atsiranda ir jau minėta problema, kai jaunieji režisieriai, patys to nenorėdami, kartoja tai, kas jau padaryta, nes jie nėra susipažinę su vyresnių režisierių kūryba.

L. K.-J.: Niekas jiems netrukdo susipažinti. Maždaug apie 2000-uosius, kai iš kultūrinės erdvės jau išnyko sovietinis lietuvių kinas ir liko tik tas, kuris tuomet buvo kuriamas, dažnai diskutuodavome su bendraamžiais, ar lietuvių kinas egzistuoja. Dauguma sakydavo, kad lietuvių kino nėra arba kad jis prastas. Tačiau, uždavus klausimą apie matytus filmus, išaiškėdavo, kad tas žmogus nėra matęs nė vieno filmo ir nežino nė vieno režisieriaus. Buvo sukurtas mitas, kad lietuvių kino nėra arba jis yra prastas ir neįdomus. Taip pat ir kalbėdama su LMTA absolventais arba tam tikrų ambicijų turinčiais jaunais kūrėjais matau, kad jų kino suvokimas labai siauras. Tai galima sieti su kino edukacijos ir sklaidos problemomis, bet kartu tai yra ir individualių savybių, smalsumo problema. Be to, kyla klausimas, ką jauni kūrėjai nori pasakyti. Dabar vis matau tokius pavyzdžius, kaip „Porno melodrama“ ir „Knygnešys“, kur labai daug ambicijų ir pretenzijų. Ramūnas minėjo gebėjimą būti ir kurti šalia, tai štai, prašom, kurkite, kuriančių žmonių yra labai daug. Bet reikia be galo savimi pasitikėti ir turėti daug ambicijų, kad rodytum savo filmą kino teatruose, pristatytum jį viešai auditorijai ir paskui reikštum pretenzijas, esą kaip jums galėjo nepatikti šis šedevras...

L. B.: Pritariu Linai. Man labai patiko viena „Cahiers du Cinéma“ diskusijoje išsakyta mintis, kad būtų iliuzija manyti, jog užtenka turėti stilių ar kurti pagal tam tikro žanro kanonus, kad galėtum vadinti save novatoriumi režisieriumi, prancūzų kino vedliu. Manau, mes nenorime pasakyti, kad nėra lietuvių kino, – jis kuriamas, nors ir ne tiek, kiek norėtųsi, bet jis yra. Tačiau norint diagnozuoti jo situaciją, reikėtų pagalvoti, koks jis yra. Man sunku lyginti Barto, Navasaičio, Stonio ir Arūno Matelio kūrybą su Miškinio, Simono Aškelavičiaus ir Donato Vaišnoro „Manifestu“. Pirmiausia juos sunku lyginti idėjų lygmenyje. Taip, pastarieji suformulavo tam tikrus tikslus, tačiau koks rezultatas? Jeigu „Manifestas“ buvo nulemtas kažkokių praktinių tikslų, tarkime, siekio gaminti daugiau filmų, to neužtenka, negalima sakyti, kad problema dingo. Man svarbiausia būtent idėjos. Be abejo, galima sakyti, kad tai tik pirmieji jaunųjų režisierių filmai, kad įdomesnės idėjos dar gims, ir teigti, jog šiuo požiūriu situacija gerokai skiriasi nuo, tarkime, rumunų kino. Ir tai leidžia mums kalbėti apie tam tikrą tikrovės pajautą. André Bazino požiūriu, kinas yra tiesiogiai susijęs su realybe, todėl svarbu, kaip mes tą realybę reflektuojame. Tai ypač svarbu būtent nacionaliniame kine, nes mus vienija ta pati realybė.

R. A.: Papildyčiau Luką. Aš tą diskusijoje Bazino išsakytą mintį nusirašiau tiksliai. Jis sako, kad režisieriams trūksta ne medžiatema gos kūrybai – trūksta dramos joje. Medžiaga tikrai yra, bet kodėl šiuolaikiniai lietuvių režisieriai joje nemato dramos? Jei jie matytų draminį potencialą, gimtų geras scenarijus. Jacques’as Rivette’as teigė, kad prancūzų režisieriams stinga „neturto dvasios“, o lietuvių režisieriams, žiūrint iš mano varpinės, trūksta nuolankumo dvasios. Nesant nuolankumo, nežiūrima toliau savo nosies, netobulėjama. Nuolankumas verčia pripažinti, kad esi netobulas, ir tada skatina tobulėti. Pamatai savo ribotumą ir erdvę tobulėjimui tiek pasaulio pažinimo, tiek kino kūrimo (ir formos, ir turinio) požiūriu. O kai stinga nuolankumo, esi įsitikinęs savo tobulumu, nyksta ir smalsumas gyvenimui.

Ž. P.: Manau, čia yra kita problema – iš mūsų tikrovės vis labiau traukiasi literatūra, kuri ugdo. Dabar judantys vaizdai užima tą vietą, kurią anksčiau užėmė literatūra. Literatūra skatina savarankišką santykį su tikrove, kinas savo ruožtu pateikia kažkieno santykį su tikrove. Bėda ta, kad mūsų režisieriai nemoka stebėti tikrovės kaip dramos. Kai rašytojas aprašinėja tikrovę, skaitytojas pats įžvelgia jos dramaturgiją. Bet dabar ateina karta, užaugusi vaizdų pasaulyje. R. P.: Regis, 1995-aisiais, kai vaidybinio kino situacija buvo dar prastesnė negu dabar, uždaviau naivų klausimą Vytautui Žalakevičiui: „Kodėl pas mus tiek daug geros dokumentikos ir tiek mažai gerų vaidybinių filmų?“ Jis atsakė klausimu: „O kodėl Lietuvoje tiek daug geros poezijos ir tiek nedaug geros prozos?“ Taigi grįžtame prie rimtesnių ir bendresnių mūsų mentaliteto savitumų. Dar viena pastaba apie smalsumą. Štai vienas „smalsesnių“ mūsų kūrėjų, Marius Ivaškevičius sukūrė vieną keisčiausių filmų pagal laikraščio iškarpą apie Josefo Fritzlio istoriją. Filmas nebuvo pastebėtas, nors jį tikrai reikėtų aptarti. Jis gerai nufilmuotas, suvaidintas, įdomi tema, bet jis nepateikia atsakymo į pagrindinį klausimą: kodėl Ivaškevičius ėmėsi kurti šią juostą?

L. K.-J.: Visada klausiu savęs, ar suprantu filmo idėją, ar ne. Tarkime, Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ idėją aš supratau, radau atsakymą, kodėl filmas buvo kuriamas. Tačiau yra daugybė kitų filmų, kurių idėjos nesuprantu. Tiesiog neįdomu, neįtikina ekrane konstruojama realybė. Kaip galiu tikėti kūriniu ir kažkokia režisieriaus pozicija, jei filme vaizduojama dirbtina tikrovė? Iškart tai atmetu. Pirmiausia turi patikėti, patikėti daug kuo: mizanscenomis, vaidyba ir kt. O kalbant apie vadinamuosius „ofinius“ ar nepriklausomų kino kūrėjų filmus, mane nervina viskas, pradedant vaidyba... Įtikinamumas yra pirmas žingsnis susikalbėjimo su žiūrovu link.

L. B.: Ar tikrai režisierius turi įtikinti? Vienas svarbiausių Portugalijos režisierių Pedro Costa filmuose siekia sukurti distanciją tarp aktoriaus ir žiūrovo. Jei svarbiausia bus įtikinti, neišvengiamai grįšime prie žanrinio kino.

L. K.-J.: Bet toks kinas yra antitezė žanriniam kinui, o mes neturime stiprios žanrinio kino mokyklos. Dekonstruoji visuomet kažką, aiškią idėją, tezę.

L. B.: Šiuo atveju neturime abiejų – nei tezės, nei antitezės.

Ž. P.: Buvo paminėtas svarbus ir dažnai pamirštamas žodis – „žiūrovas“. Turbūt visi sutiksime, kad žiūrovas pastaraisiais metais supaprastėjo, ir kinas natūraliai prie jo taikosi, taigi ir pats tampa paprastesnis. Septintajame dešimtmetyje Bergmanas daugeliui atrodė suprantamas režisierius, o šiandien turbūt jau būtų per sudėtingas. Manau, viena pagrindinių lietuvių kino bėdų ta, jog bandoma orientuotis į žiūrovus, kurių daugelis, deja, užaugo (ir dar tebeauga) su „Moterys meluoja geriau“, ir kuriems labiau pažįstami televizijos personažai. Pasižiūrėkime, kaip supaprastėjo vaidyba. Tame pačiame „Knygnešyje“ aktoriai vaidina kaip televizijos seriale ir tai suvokiama kaip etalonas. Štai čia ir kyla klausimas: į kokį žiūrovą orientuojasi lietuvių kinas? Kita vertus, kokius lietuvių filmus geriausiai prisimena žiūrovai? Pamatysime, kad tai filmai, turintys ryškių žanrinių bruožų: „Tadas Blinda“, „Velnio nuotaka“, „Niekas nenorėjo mirti“, iš naujesniųjų – „Zero II“. Čia įžvelgiu tam tikrą paradoksą: lietuvių kinas visada teigė savo autoriškumą, bet žiūrovai labiausiai įsiminė tuos filmus, kurių ryškiausi žanro požymiai. Lietuvių kinas dabar yra painių transformacijų būsenoje: keičiasi ir žiūrovas, ir siužetai, ir autoriaus, ir komercinio kino samprata, juk „AXX“ įrodė, kad Lietuvoje komercinis kinas neįmanomas. Gal dėl visų šių transformacijų lietuvių kinas dabar ir primena „jovalą“?

M. I.: Grįždamas prie jaunosios lietuvių kino kartos, norėčiau pakalbėti apie kino išsilavinimą. Prancūzų Naujoji banga dažnai buvo įvardijama kaip pirmoji kino srityje išsilavinusi kūrėjų karta. Jie reguliariai lankė „Cinémathèque française“ peržiūras, klausėsi Bazino paskaitų, ginčijosi tarpusavyje, spausdino rašinius apie kiną, ėmė interviu iš garsių režisierių, ir tik po viso to ėmė kurti filmus. Panašiai yra ir su Naująja rumunų banga – dauguma jos kūrėjų baigė kino studijas pačioje Rumunijoje. Lina jau minėjo, kad LMTA studentai nepakankamai išmano lietuvių kino istoriją, nežino mūsų „aukso amžiaus“ pavyzdžių. Taigi klausimas: ko išmokomi ir ko neišmokomi būsimi kino kūrėjai?

R. P.: Žmogaus niekas neprivers žiūrėti kino. Jeigu pats nesidomi, jeigu nereflektuoja to, ką mato, galvodamas, kad pakaks tvarkingai pasistatyti kamerą, – nieko nebus.

L. B.: Manau, kad šiuo požiūriu kaip tik svarbu turėti kino mokyklą. Jeigu ji nesudomins kinu, tuomet kas? Nemažai bendraamžių LMTA studentų, su kuriais teko kalbėtis, patys konstatuoja, kad jiems trūksta kino istorijos žinių, ką jau kalbėti apie kino teoriją.

M. I.: Man net svarbiau ne kino istorija, o kino teorija. Jeigu jaunieji kūrėjai jos neišmano, jie nežino, ką išvis kine galima padaryti, nemato meninių priemonių arsenalo, daugybės galimybių analizuoti ir skaityti kiną. Šiuo požiūriu situacija literatūros mokslų srityje yra kur kas geresnė: filologai turi ir geresnę prieigą prie literatūros, esama daugiau vertimų, taip pat specialių teorijai skirtų kursų. Kino teorija pas mus neegzistuoja praktiškai jokiais pavidalais. Tai, mano galva, yra didžiulė problema, kuri gali paaiškinti bendresnes lietuvių kino bėdas.

R. P.: To, apie ką Jūs kalbate, nebuvo ir kai studijavo, tarkim, Stonys ir Matelis. Jie prisimena, kaip pas Henriką Šablevičių dėliojo nuotraukas vieną prie kitos ir taip iš nuotraukų kūrė filmus. Ir tokios dokumentininkų bangos, kokią tada surinko ir išleido Šablevičius, daugiau tarsi ir nebuvo. Jis tą mokyklą, visą katedrą sukūrė iš nieko. Todėl tai yra ir asmenybių klausimas.

L. B.: Manau, kad šiais laikais literatūra, filmai yra daugiau ar mažiau pasiekiami internetu. Bet svarbus asmenybių, kurios gebėtų perduoti žinias ir sudominti studentus, klausimas. Be abejo, vertimai į lietuvių kalbą būtų puiku, bet, kiek teko kalbėti su žmonėmis iš leidyklų, Bazino niekas niekada neišvers ir neišleis.

L. K.-J.: „Mediatekoje“ esame įsigiję visus aktualiausius kino teorijos ciklus anglų kalba.

L. B.: Viskas prieinama, klausimas, kodėl tuo nesinaudojama?

M. I.: Bet juk tai lygiai tas pat, kas sakyti, kad štai už dviejų sienų yra kambarys, kur nuėjęs rasi viską, ko tau reikia, tačiau norint, kad žmogus, kuriam tai sakoma, suprastų, koks kambarys turimas omenyje, jis jau turėtų stovėti šio pastato koridoriuje, kur matosi visų kambarių durys. Pirmiausia reikia, kad kažkas tą žmogų atvestų į šį pastatą. Kitaip tariant, reikia, kad kažkas studentui padėtų orientuotis kinotyros tekstų gausoje. Kai to nėra, turime perdėm ambicingus ir neišsilavinusius jaunuosius režisierius ir autoritetų bei asmenybių stoką.

R. A.: Manau, dar yra kitas aspektas. Kartais jaučiuosi bejėgis prieš dabar sukuriamų filmų antplūdį. Palyginkime, kiek filmų buvo rodoma kino teatruose ir festivaliuose prieš penkiasdešimt metų, ir dabar – tame sraute labai lengva paskęsti. Tas pat ir su literatūra: egzistuoja informacijos perkrova. Ir kaip dabar tam studentui, kuris gali įlįsti į internetą, kur yra šimtai filmų, atsirinkti, ką žiūrėti? Ta informacijos perkrova ir slopina smalsumą.

L. B.: Čia vis tas pats klausimas ir tas pats atsakymas – reikia asmenybių. Asmenybės visuomet skatina diskusiją: aš galiu nesutikti su tuo, ką rašo kritikas ar ką teigia dėstytojas, bet jei jis asmenybė, vis tiek esu stimuliuojamas nuolat mąstyti.

Ž. P.: Be abejo, normaliai kino kultūros apytakai reikia ir istorijos, ir teorijos, ir filmų.

R. P.: Kinas turi būti oficialiai grąžintas į akademinį diskursą.

L. B.: Kalbant su ką tik LMTA baigusiais režisieriais, susidaro įspūdis, jog paplitusi naivi nuomonė, esą kam ta kino teorija išvis reikalinga. Jie kuria, neturi laiko ir jiems neįdomu skaityti, ką rašo tie, kas neturi nieko bendra su techniniu ir apskritai kūrybiniu kino gamybos procesu. Man atrodo, kad atskirtis tarp kino kūrėjų ir mažai teegzistuojančios kino teorijos labai didelė. Būtų naudinga ieškoti suartėjimo galimybių.

R. P.: Tiesą sakant, kino kritika Lietuvoje yra atskira ir labai įdomi tema, gal net opesnė už kino teoriją. Kas yra kino kritikos pagrindas? Recenzija. Nagi, kur tos recenzijos? Kiek mes suskaičiuosime recenzijų apie kiekvieną rimtesnį lietuvių filmą? Nekalbu apie visokius „ofinius“ ir kitus naujai atsiradusius srautus. Tai yra nerimta. Dar prieš 7–9 metus buvo visai kitokia situacija, kasdienių recenzijų srautas buvo kur kas didesnis.

Ž. P.: Kiekvienas dienraštis jautė pareigą recenzuoti filmus, o dabar taip nebėra.

M. I.: Teorijos požiūriu yra dar vienas, mano nuomone, paradoksalus dalykas. Vyksta viešos paskaitos, seminarai, „Meno avilio“ kino stovykla, kuri, man atrodo, paklausi, sprendžiant iš dalyvių skaičiaus (šiemet apie 150), ir t. t. Dauguma paskaitų tokio pobūdžio renginiuose teorinės. Ir čia atsiranda tam tikras asimetriškumas tarp to, kas yra žodinėje plotmėje – paskaitos, seminarai, kūrybinės dirbtuvės, ir to, kas yra „ant popieriaus“. Tai matome netgi imdami tokią siaurą sritį kaip kino teorija. Yra ką paklausyti, net iš ko išsirinkti, bet tekstų plotmėje tuščia.

L. K.-J.: Bet kad, žinok, nėra to pasirinkimo. Visa tai daro tie patys žmonės.

Ž. P.: Tam, kad leidinys Lietuvoje išsilaikytų, turi būti 10 000 egzempliorių tiražas. Ar įsivaizduojate teorinį leidinį apie kiną, kuris turėtų tokį tiražą?

M. I.: Nesuprantu, kodėl „Kinas“ negali lygiuotis į „Screen“, „Sight & Sound“ ir „Cahiers du Cinéma“. Dabar „Kinas“ jiems neprilygsta, trūksta kaip tik tų teorinių tekstų.

R. P.: Nėra žmonių.

M. I.: Jei pažiūrėsime į stovyklas, tų žmonių iš tikrųjų yra.

L. K.-J.: Bet tie patys žmonės ir rašo į „Kiną“.

M. I.: Yra žmonių akademinėje bendruomenėje, kurie nerašo, ar todėl, kad juos saisto kažkokie įsipareigojimai, ar dėl laiko stokos, ar dėl menkų honorarų. Vienaip ar kitaip, vis tiek tai priklauso nuo entuziastų, kurie norėtų apie tai rašyti. Bet juos taip pat reikėtų skatinti.

R. P.: Dešimt metų bandžiau lipdyti „Kiną“. Žinokite, tai yra darbas – užpildyti šiuos puslapius. Gal tik pastaraisiais metais atsirado daugiau jaunų, noriai rašančių žmonių.

L. B.: Netrukus bus išleista knyga, skirta aptarti Christiano Metzo „Kino semiotikai“, taip pat rinkinys, skirtas Gilles’ui Deleuze’ui, ir dar šis tas. Tačiau tai yra lietuvių autorių rinkiniai, ir įdomu tai, kad originalai turbūt niekada ir nebus išversti, užtat turėsime jų interpretacijų. Tad čia taip pat esama paradokso: nors originalus versti neapsimoka, lietuvių parašytos interpretacijos kažkodėl leidyklų yra perkamos.

 Atsakant į „Cahiers du Cinéma“, „Sight & Sound“ ir „Kino“ palyginimą, norėtųsi pasvarstyti, ar žurnalas galėtų būti atspara vystant kinotyrą, kino kritiką ir kino teoriją Lietuvoje, turint omenyje, kad čia, žinoma, siauresnis skaitytojų ratas, mažiau rašančių žmonių ir t. t. Juk tai, ką mes čia šiandien darome, iš esmės yra tokios iniciatyvos pavyzdys, nes visi esame rašę „Kinui“ ir mūsų susibūrimas jau yra bandymas reflektuoti esamą padėtį bei aktyviai išreikšti savo poziciją. Tad kiek tai gali pakeisti bendrą situaciją?

Ž. P.: Būtų idealu, kad „Kinas“ išeitų kas mėnesį.

M. I.: O ką keičia tai, ar jis išeina kas mėnesį, ar kas tris? Juk viskas priklauso nuo rašančių žmonių skaičiaus.

Ž. P.: Prisiminkite ir „Cahiers du Cinéma“, kurie rėmėsi repertuaro aptarimais, aptarė kino procesus. Modernaus kino žurnalo modelis ir modernioji kino kritika atsirado būtent „Cahiers du Cinéma“. Leidiniui apie kiną yra svarbu operatyviai aptarti kino procesą.

R. A.: Kai žurnalas leidžiamas tik kas ketvirtį (be to, dar vėluoja arba nėra, kas parašytų), nukenčia tam tikras kultūros tęstinumas. Nuskamba filmas ir tiek, o jo atgarsių niekur nėra.

L. K.-J.: Yra dar ir Lietuvių filmų centro tinklalapis, kuriame rašoma apie lietuvių kiną.

M. I.: Ar mes negrįžtame į padėtį, kurios Lukas norėjo diskusijos pradžioje išvengti, kai, diskutuodami apie lietuvių kiną, susiduriame su neįveikiamu finansavimo klausimu?

Ž. P.: Bet kritikui ar teoretikui tai barjeras, nes ši veikla negali būti hobis.

R. P.: Todėl ir sakau, kad kinas turi būti grąžintas į akademinį diskursą, nes ten yra, atleiskite, Švietimo ministerijos finansuojamos įstaigos. Žinoma, priešokiais tuo užsiimti negalima, nes tai bus atmestinis darbas. Bet ir kritika neturėtų tapti laisvalaikio užsiėmimu.

L. K.-J.: Taip, nes kartais susidaro įspūdis, kad apie kiną gali rašyti visi.

R. A.: Man į akis krinta ryšys tarp kino kritikos ir lietuvių kino būklės. Kyla klausimas: kaip jie galėtų vienas kitam padėti, užuot sėdėję prie atskirų stalų ir kalbėję apie kitą ar apie save? Nes manau, kad šie du poliai galėtų ir turėtų vienas kitam padėti. Juk stovėti ant dviejų kojų yra patogiau nei ant vienos.

R. P.: Suprantate, kaip kino kritika nelygu kino teorijai (atrodo, dėl šito jau sutarėme), taip ir kino kritikai neturi būti draugai su kino kūrėjais. Olegas Kovalovas pusiau šmaikštaudamas yra parašęs, kad blogas tas kino kritikas, kurį myli visi režisieriai. Negali kino kritiko mylėti režisieriai, jis tam ir yra, jo toks vaidmuo: jo pozicija turi skirtis nuo režisieriaus. Autorius nemėgsta būti kritikuojamas, tai žmogiška, juk jis kuria geriausią filmą pasaulyje. Jeigu jis tokio filmo nekurtų, būtų keista, kad jis išvis tuo užsiima.

L. B.: Bazinas yra sakęs, kad jam svarbiau ne tai, kur bus išspausdintas jo rašinys, bet ar jis pasieks režisierius, su kuriais bendrauja. Žinoma, tai labai idealistiška, bet tokia teoretikų pozicija būtų itin naudinga, kai atskirtis tarp režisierių ir žmonių, rašančių apie kiną, didelė. Todėl man įdomios kai kurios dabartinės kino teorijos pakraipos. Tarkime, Deleuze’ui, kuris vadinamas kino filosofu, nagrinėjant filmą buvo labai svarbu ne primesti tam filmui pasirinktą teorijos modelį, bet atsispirti nuo paties filmo. Antra vertus, Lietuvoje tas skirtingų teorijų laukas nėra susiformavęs. M. I.: Aptarkime lietuvių eksperimentinio kino, videomeno ir audiovizualinės poezijos teikiamas viltis. Mane šios sritys domina, nes siūlo naujų audiovizualinės raiškos galimybių, atsirandančių iš tos kelių menų sintezės. Ar galime tikėtis naujų vėjų lietuvių kine būtent iš šių sričių?

Ž. P.: Iš esmės tai nieko naujo: melodeklamacija atsirado XIX a., Abelis Gance’as XX a. viduryje jau eksperimentavo su kelių ekranų vaizdu ir t. t. Man atrodo, kad dabar daugiausia ieškojimų, praplečiančių kino ribas, vyksta dokumentiniame kine, tik mes jo, aišku, beveik nematome. Reikia pasižiūrėti, gal kažkas vyksta ir tarp mėgėjų, bet aš daugiau vilčių dedu į kino profesionalus.

L. B.: Tikiu, kad idealiu atveju eksperimentiniai bandymai gali turėti santykį su profesionaliu kinu, tokių pavyzdžių kino istorijoje yra daugybė. Esu matęs Apichatpongo Weerasethakulo, kurio filmas praėjusiais metais laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje ir jau spėjo apkeliauti viso pasaulio didžiuosius kino ekranus...

R. P.: Išskyrus Lietuvos.

L. B.: ...tai štai, esu matęs jo ankstyvuosius, Čikagos menų institute kurtus filmus, ir tai yra visiškai eksperimentinis kinas. Iš jaunosios lietuvių menininkų kartos mane sudomino Ugniaus Gelgudos darbai, bet šiaip jau iš to, ką pastaruoju metu mačiau Lietuvoje, nesusidarė įspūdis, kad vyksta kažkas labai avangardiško ar galimai praplečiančio kino ribas. Vis dėlto labai tikiuosi, kad iš tų sričių sulauksime kažkokių naujų vėjų, ir tai vėl siečiau su didėjančiu technologijų prieinamumu. Vietoj išvadų pabaigoje norėtume pasakyti, jog tikimės, kad ši diskusija vieniems skaitytojams pasirodė pakankamai pesimistinė, o kitiems pakankamai optimistinė, kad jie tęstų jau pradėtus darbus lietuvių kino labui su dviguba jėga.

Parengė Maksim Ivanov