Pernai gruodį Belgijoje, Leveno katalikiškajame universitete (Katholicke Universitait Leuven), vyko tarptautinė konferencija „[Trans]nacionaliniai subjektai. Migracija po 1989-ųjų Europos ekranuose“ („[Trans] National Subjects. Framing Post- 1989 Migration on the European Screen“), į kurią susirinko apie 30 mokslininkų iš Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos pasidalinti įžvalgomis apie vieną įdomiausių ir ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Europos kino fenomenų – filmus apie migraciją ir ekonominius bei politinius migrantus Vakarų ir Rytų Europoje. Konferencijoje itin gausiai dalyvavo iš Rytų kilę mokslininkai (tik trys iš vienuolikos pranešėjų dabar dirba Rytų Europoje). Jie akivaizdžiai patvirtino nuo 1989 m. nuosekliai augančius ekonominės emigracijos mastus iš buvusių komunistinių teritorijų į kapitalistinius Vakarus bei kintantį emigranto iš Rytų įvaizdį. Pastarasis jau nebe tik darbštus ir patikimas paslaugų sektoriaus darbininkas (namų tvarkytoja, auklė, santechnikas ar fabriko darbuotojas), bet ir geba konkuruoti dėl įtakingesnių ir solidesnių visuomeninių ar bendruomeninių pozicijų. Šios ir kitos emigranto iš Rytų transformacijos (žyminčios kelią iš pasyvaus, priklausomo, pažeidžiamo subjekto iki aktyvaus, galinčio pasirūpinti savimi ir kitais, net lyderiauti), puikiai atsispindi šiuolaikiniuose Europos filmuose, tokiuose kaip Małgorzatos Szumowskos „33 scenos iš gyvenimo“ („33 sceny z życia“, 2008) Krzysztofo Kieślowskio „Trys spalvos. Balta“ („Blanc“, 1994), Paweło Pawlikowskio „Paskutinė vasarvietė“ („Last Resort“, 2000), Olivier Masset-Depasse’o „Nelegalus“ („Illégal“, 2010), Hanso-Christiano Schmido „Tolimos šviesos“ („Lichter“, 2003), Steveno Sheilo „Mama ir tėtis“ („Mum and Dad“, 2008), Shane’o Meadowso „Somerso miestas“ („Somers Town“, 2008) ar Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“ (2010).

Kinematografinis diskursas apie emigrantus iš buvusio sovietų bloko valstybių ir migracijos procesus šiame regione itin sustiprėjo pastarąjį dvidešimtmetį, kai Vidurio ir Rytų Europos gyventojai tapo matomi ir girdimi Vakaruose, ypač prasidėjus intensyviam darbo ieškančių piliečių (bei nusikalstamų grupuočių) judėjimui į ekonominės gerovės šalis – D. Britaniją, Airiją, Vokietiją, Skandinaviją. Ši nauja socialinė grupė, būdama ekonomiškai naudinga, „balta“ ir kelianti mažiau kultūrinių įtampų bei reikalavimų (bent jau kol kas) nei imigrantai iš Azijos ir Afrikos, tapo savaip patraukli politikams ir darbdaviams, kurių dalis postnacionalinę ir daugiakultūrinę (multikonfesinę) Europą suvokia kaip grėsmę senojo žemyno stabilumui ir tapatybei. Gausėja ir filmų personažų – rytų europiečių. Jau vien tai, kad sukurta maždaug 40 filmų, kurių veikėjai yra imigrantai iš Lenkijos, rodo norą pažinti naujuosius Vakarų Europos gyventojus ir atspindi augantį kino gamintojų pragmatiškumą. Dalis kinematografininkų filmų apie migraciją (ypač prekybą žmonėmis) personažus taip pat renkasi apgalvotai, siekdami didesnės žiūrovų empatijos ir geresnio „parduodamumo“ (pavyzdžiui, Vakarų europiečiui lengviau įsijausti į viešnamiui parduotos ar priverstinai deportuojamos rusės, ukrainietės nei vietnamietės ar kongietės situaciją). Be to, augant europinių kino finansavimo šaltinių svarbai ir intensyvėjant bendrai filmų gamybai, migracija ir kitos su šiuo reiškiniu susijusios temos tapo itin aktualios ir kinematografiškos.

Konferencijos sumanytojai ir organizatoriai Krisas van Heuckelomas ir Leen Engelen pasiūlė gilintis į naujas europietiškos tapatybės reprezentacijos ir artikuliavimo formas šiuolaikiniame Europos kine, skatino lyginti migrantų vaizdinius jų senosios ir naujosios rezidavimo šalies kine, gilintis, kaip šie vaizdiniai kito nuo Šaltojo karo laikų ar 1989-ųjų iki mūsų dienų. Kitos diskusijos temos – rytų europiečių diasporos indėlis keičiant ir permąstant vakariečių suvokiamą europietišką tapatybę, atspindimą Europos nacionalinių kinematografijų; XX a. pabaigos išeivių iš Rytų bloko vaizdavimas šiuolaikiniame Europos ir Šiaurės Amerikos kine; ekonominė migracija ir neoliberalizmo, globalizacijos ir vartotojiškumo kritika Europoje.

Konferencijos temos moksliniame diskurse nėra labai naujos ar netikėtos, tačiau dauguma pranešimuose aptartų filmų (ypač sukurtų Rytų Europoje) ir juose reflektuojamų migracijos aspektų (pvz., grįžusių emigrantų recepcija gimtinėje ar rytų europiečių – tradicinių europietiškų vertybių gaivintojų – vaidmuo Vakaruose) dar nėra plačiai aprašyti reikšmingiausiuose veikaluose apie žmonių ir tapatybių migraciją Europos ir pasaulio kine. Pavyzdžiui, Williamo Browno, Dinos Iordanovos ir Leshu Torchino kolektyvinėje monografijoje „Migruojantys žmonės, migruojantys vaizdai: kinas ir kontrabanda naujojoje Europoje“ („Moving People, Moving Images: Cinema and Trafficking in the New Europe“, 2010) išskiriama viena itin opi šiuolaikinei Europai problema – nelegalus žmonių judėjimas ir prekyba žmonėmis, ir svarstoma, kaip kinematografinės šio reiškinio reprezentacijos koreliuoja arba konfrontuoja su oficialiuoju politiniu diskursu. Veikale taip pat gilinamasi į tai, kaip kinta Vakarų Europos, jos gyventojų ir nelegalių atvykėlių (ypač iš Azijos ir Afrikos) rodymas Europos kine dėl socialinių, politinių, ekonominių veiksnių bei kinematografinės diasporos įtakos. Yosefos Loshitzky knygoje „Rodant svetimus: migracija ir diaspora šiuolaikiniame Europos kine“ („Screening Strangers: Migration and Diaspora in Contemporary European Cinema“, 2010) analizuojama, kaip pasikeitė politinė retorika nelegalių migrantų atžvilgiu po Prancūzijos didmiesčių priemiesčiuose kilusių riaušių ir Londono metro sprogimų, kalbama apie aktyvų Europos įsitraukimą į antiteroristines kovas ir šių procesų atspindžius senojo žemyno kine (pvz., Bernardo Bertolucci filme „Apgultyje“ („Besieged“, 1998), Stepheno Frearso „Purvini gražūs dalykai“ („Dirty Pretty Things“, 2002), Michaelo Winterbottomo „Šiame pasaulyje“ („In This World“, 2002) ir kt.).

Konferencijos tema buvo gvildenama šešiose plenarinėse sesijose: „Kinas ir Europos migracijos politika“, „Nacionalinio kino po 1989-ųjų permąstymas“, „Transnacionaliniai susidūrimai: abipusiai žvilgsniai“, „Ilgesys ir sugrįžimas: namai ir transnacionalinė tapatybė“, „(Trans)nacionalinių tapatybių vizualizacija ir tekstualizacija“, „Pervadintas vyriškumas ir moteriškumas“ ir dviejose kviestinių pranešėjų – Ewos Mazierskos ir Dominique’o Arelio sesijose, tačiau šiame glaustame tekste paminėsiu tik originaliausias mokslines įžvalgas, nes, pavyzdžiui, net keli pranešėjai gilinosi į gerai žinomus ir plačiai aptartus filmus – Davido Cronenbergo „Rytietiškus pažadus“ („Eastern Promises“, 2007) ir Ulricho Seidelio „Importas, eksportas“ (2007), atskleidžiančius kintantį „rytiečių“ moterų vaizdavimą, rodantį augantį jų savarankiškumą sprendžiant problemas ir vaduojantis iš aukos vaidmens. Beje, šie moterų reprezentacijos politikos atspindžiai pastebimi ir naujausiame Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“, kur filmo herojės – iš Vakarų deportuotos prostitutės – atsisako joms skirto aukos vaidmens ir gailesčio, bando savarankiškai arba šiek tiek padedamos filmo herojės Monos gyventi savo gyvenimą ir daryti tai, ką geriausiai sugeba.

Itin originalią prieigą migracijos naratyvams ir kintančiam imigranto lenko įvaizdžiui kine tirti pasirinko Krisas Van Heuckelomas, jo pranešimo „(Un)Polish(ed) Houses. European Migration Cinema and the Domestic Space“ pirmosios pavadinimo dalies negalima tiksliai išversti į lietuvių kalbą, nes verčiant žodį „polish“ nelieka dviejų prasmių žaismės: „(ne)priekaištingi namai – (ne)polonizuoti namai“. Bet „(Un)Polish(ed) Houses“ sukuria intrigą: nurodoma į namų erdvę, kuri pamažu „polonizuojama“, įsileidžiant imigrantus į „namus“. Analizuodamas XX a. 10-ojo ir XXI a. 1-ojo dešimtmečių filmus ir lenkų imigrantų įvaizdžius mokslininkas pasitelkia metaforinį, alegorinį namų erdvės skaitymą, kuris atskleidžia, kad, iki Lenkijai tampant ES nare ir prisijungiant prie atviros Šengeno erdvės, lenkų darbininkams buvo itin sunku „patekti“ į vakariečių „namų vidų“ (savotišką Europos Bendrijos atitikmenį): jie darbuojasi kieme ir tik pamažu (namų gyventojui prisireikus pagalbos ar pan.) įsileidžiami į naują (švarią ir gražiai apstatytą) erdvę. Iš pradžių lenkų darbininkui, nepaisant didelių pastangų, ne itin sekasi užsitarnauti deramą vakariečių reakciją, pavyzdžiui, Krzysztofo Kieślowskio filme „Trys spalvos. Balta“ ar Jeano-Louis Bertucelli „Nelegalu“ („Illégal“, 1994). Bet XXI a. filmuose, ypač Keno Loacho „Laisvas pasaulis“ („It is a Free World“, 2007), Henry Meyerio „Keturios birželio savaitės“ („Four Weeks in June“, 2004), Shane’o Meadowso „Somerso miestas“ („Somers Town“, 2008), jau matome savimi pasitikinčius lenkus, puikiai dirbančius ir gebančius spręsti ne tik savo, bet ir vietinių gyventojų problemas. Filmuose atskleidžiama palaipsniui įvykusi hierarchinė ir „evoliucinė“ imigrantų iš „naujosios Europos“ slinktis Vakarų imigrantų sistemoje – jie tampa naudingi ir patikimi „namo gyventojai“, gebantys koordinuoti kitų, ypač likusių už namo sienų, darbą. Tai itin atsispindi lenkų, kaip organizuojančių naujųjų imigrantų darbą ar jiems „padedančių“ įsikurti „pažadėtoje žemėje“, personažų amplua.

Joanna Rydzewska taip pat gilinosi į panašius klausimus, tik pasirinko kitą aspektą – stereotipizuotus ir dviprasmius „lenkiškumo“ vaizdinius naujajame britų kine. Pranešime „Dviprasmybės ir pokyčiai: transnacionaliniai susidūrimai su lenkiškumu šiuolaikiniame britų kine“ („Ambiguity and Change: Transnational Encounters with Polishness in Contemporary British Cinema“) mokslininkė aptarė du filmus: Meadowso „Somerso miestą“ ir Steveno Sheilo siaubo trilerį, turintį juodosios komedijos bruožų, „Mama ir tėtis“ („Mum and Dad“, 2008), kur susiduriame su itin kontroversiškais lenkų personažų įvaizdžiais. Meadowso filme – su „tikro“ vyro, raumeningo darbininko ir puikaus tėvo, kuris supriešinamas su „nesančiu“ arba „nykstančiu“ tradiciniu britų darbininkų klasės vyriškumu, Sheilo filme – jaunos lenkės namų tvarkytojos, kuri nepasiduoda „tradicinės“ britų šeimos nuožmiam (net sadistiškam) auklėjimui ir panaudoja tuos pačius metodus prieš savo darbdavius ir „gerų manierų“ mokytojus. Taigi į sparčiai didėjančią lenkų bendruomenę D. Britanijoje (ten gyvena per 500 tūkst. po 1989 m. atvykusių lenkų) žvelgiama gana dviprasmiškai: kaip į galimą tradicinių krikščioniškų vertybių atnaujintoją ir kaip į nenuspėjamą, impulsyvią grupę, kuri ateityje gali pateikti staigmenų. Beje, su kaimynais lenkais panašiu kinematografiniu įvaizdžiu netrukus teks dalintis ir mums. 2012 m. kino ekranus turėtų išvysti Joe Chreiberio romano „Iki pasimatymo, pasiutusi europiete“ („Au Revoir, Crazy European Chick“) holivudinė ekranizacija, kurios pagrindinė personažė Gobija Zaksauskas – primityvoka moksliukė iš Lietuvos – patirs panašią transformaciją kaip ir „Mamos ir tėčio“ lenkaitė. Taigi, migrantų iš Rytų Europos reprezentacijos dar sunkiai vaduojasi iš vakarietiškų stereotipų ir juos gaubiančio primityvumo, nenuspėjamumo ir laukinio seksualumo šydo.

Kitokius Rytų europiečių moterų įvaizdžius rodo italų kinas (ypač TV serialai), kuriuos žaismingo pavadinimo pranešime „Vesna važiuoja greičiau. Rytų europietės aktorės ir šiuolaikinis italų kinas“ („Vesna Goes Faster. Eastern-European Actresses and Contemporary Italian Cinema“) aptarė italų kino tyrinėtojai Massimo ir Francesco Pitassio. Jie konstatavo, kad Italijos kine vis dar dominuoja stereotipinis Rytų europietės – aukos prostitutės ar pasyvios gražuolės įvaizdis. Filmuose jas vaidina jaunos aktorės arba manekenės iš Rytų, ypač Čekijos (Barbara Babulova, Teresa Zaijičkova) ir Lenkijos (Kasia Smutniak). Filmai, kuriuose vaidina minėtos aktorės, nepasižymi sudėtingomis naratyvinėmis struktūromis ar įmantriais žanriniais žaidimais – tai masinei auditorijai skirtos romantinės ir kriminalinės dramos (pvz., „Kitas gyvenimas“ („Un’altra vita“, rež. Carlo Mazzacurati, 1992, „Vesna važiuoja greičiau“ („Vesna va veloce“, rež. Carlo Mazzacurati, 1996), „Švelnus chaosas“ („Caos Calmo“, rež. Antonello Grimaldi, 2008), „Komisaras Montalbanas“ („Il commissario Montalbano“, rež. Alberto Sironi, 1999–2011) ir kt.), kur vyriškos lyties protagonistus likimas „apdovanoja“ atlygiu už gerą darbą ir kilniaširdiškumą juos suvesdamas su jaunomis gražuolėmis iš Rytų Europos. Tai iliustruoja vienas finalinių „Švelnaus chaoso“ kadrų, kai netikėtai, vaikydamasi nuo pavadėlio nutrūkusį šunį, į italo verslininko (išgyvenančio žmonos netektį ir vienišo tėvo naštą) glėbį slysteli jauna lenkaitė Jolanda. Pranešėjai svarstė, ar šis „jaunas gaivalas“ iš Rytų Europos padės „kretančiam“ ir išgyvenančiam sunkius laikus Italijos kinui sutvirtėti, kaip tūkstančiai ukrainiečių slaugių padeda atsistoti ant kojų senyvo amžiaus Italijos kino žiūrovams.

Rumunų emigracijos atspindžius kine analizavę mokslininkai Doru Popas pranešime „Buvimas užsieniečiais ir užsieniečių matymas šiuolaikiniame rumunų kine“ („Beeing and Seeing Foreigners in Contemporary Romanian Cinema“) ir Ana Carolina Bento Ribeiro pranešime „Grįžimas: grįžtančiųjų migrantų vaizdiniai šiuolaikiniame rumunų kine“ („The Way Back: Images of Returning Migrants in Contemporary Romanian Cinema“) atkreipė dėmesį, kad rumunų emigrantų vaizdiniai dažnesni rumunų nei užsieniečių filmuose, ir išskyrė itin dažną motyvą – traumines emigracijos pasekmes: patirtą smurtą ir pažeminimą svetur bei tėvynainių atstūmimą ir sudėtingą grįžimą namo. Šie motyvai būdingi ir jaunosios, ir vyresnės kartos kūrėjų darbams, pavyzdžiui, Mircea Daneliuco „Marilena“ (2009), Melissos de Raaf ir Razvano Radulescu „Visų pirma, Felicija“ („Felicia, înainte de toate“, 2009) ir Florino Serbano „Jei noriu švilpti, švilpiu“ („Eu cand vreau sa fluier, fluier“, 2010) ar Catalino Mitulescu filme „Sąvadautojas“ („Loverboy“, 2011). Filmų herojės dažniausiai moterys, jos išgyvena emigracijos dilemas ir traumas: nesijaučia savos svetur, bet ir nėra laukiamos sugrįžusios. Turbūt panašių emigracijos naratyvų mūsų kine neteks ilgai laukti, nes neigiami emigrantų vertinimai itin būdingi mūsų žiniasklaidai. O buvimas tarpinėje teritorijoje tarp Rytų ir Vakarų bei svetimumo jausmas, lydintis ir prievarta „internacionalizuotų“ teritorijų gyventojus, ir jų kolonizatorius, ryškiai reflektuojamas beveik visuose Šarūno Barto filmuose, ypač paskutiniuose – „Septyni nematomi žmonės“ (2007) ir „Eurazijos aborigenas“ (2010).

Lenkų imigrantai matomi vakariečių filmuose, rumunų – Naujosios rumunų bangos ir vyresniosios kartos kūrėjų filmuose, o čekų beveik nerodomi nei užsienio, nei vietos kūrėjų, ir tai nėra atsitiktinumas. Pasak Petros Hanákovos, čekai gana uždara ir giliai įsišaknijusi savo teritorijoje ir kultūroje tauta, ne itin atvirai bendraujanti su „kitais“ ir nenoriai paliekanti „namus“. Pranešime „Nėra nieko geriau už namus: pokomunistinis čekų kinas ir nenoras būti transnacionaliniam“ („There is No Place Like Home: Czech Postcommunist Cinema and the Refusal to be Transnational“) Hanáková gilinosi į šio fenomeno kultūrines (vyraujančias tautinės tapatybės sampratas) ir politines (uždarumą ir sovietmečiu suformuotą nepasitikėjimą „užsieniu“ ir „užsieniečiais“) priežastis, nubrėžė tiesiogines paraleles tarp migrantų ir migracijos naratyvų nebuvimo čekų kine ir nacionalinio kino nenoro kirsti nacionalines sienas. Vienas išsamiausiai pranešime aptartų filmų – Jano Svêráko filmas „Kelionė“ („Jízda“, 1994) – tipiškas čekiškas „kelio“ filmas, kurio personažams blogai pasibaigusi kelionė tampa savotišku įspėjimu žiūrovui verčiau pasilikti „namuose“. Beje, panaši tema plėtojama ir latvių filmuose „Vogelfrei“ (rež. Janis Kalejis, Janis Putninis, Gatis Smits, Anna Viduleja, 2007) ir „Juodasis elnias“ („Tumsie briezi“, rež. Viesturs Kairišs, 2006), kuriuos pranešime „Ignoravimas, troškimas, nusivylimas: tie, kurie lieka užribyje“ („Defiance, Desire, Despair: Those Who Are Left Behind“) analizavo Klara Bruveris, latvių išeivių šeimoje gimusi Australijos mokslininkė. Ji pastebėjo, kad šiuose filmuose ir apskritai šiuolaikiniame latvių kine ryškus prarastų namų atkūrimo ir išsaugojimo motyvas, taip pat to, kas „savita“ (latviška), ir to, kas „svetima“ (vakarietiška arba rusiška), supriešinimas: filmų personažai jaučiasi laimingi ir patiria harmoniją tik Latvijos provincijoje, ypač gamtoje, o vakarietiška miesto kultūra ir turistai juos slegia. Kaip ir čekų personažai, jie mieliau renkasi „namus“ nei viliojančius kvietimus vykti svetur (pvz., Jurio Poškaus „Monotonija“, 2007), nors migracijos tarnybų suvestinės byloja visai ką kita.

Kviestinė pranešėja – Ewa Mazierska (Centrinio Lankašyro universitetas, D. Britanija) pranešimu „Darbas, mobilumas ir Rytų Europos kinas (1960–2000)“ („Work, Mobility and Eastern European Cinema (1960s–2000s)“) nutiesė jungtis tarp Rytų Europos sovietinio (7–9-ojo dešimtmečių) ir šiuolaikinio neoliberalistinio (pastarųjų dvidešimties metų) kino, aptariančio Vakarus, rytiečių ir vakariečių santykius bei migracijos procesus. Pasak Mazierskos, migracijos tyrimuose ekonominiai ir politiniai veiksniai itin reikšmingi, tad darbas, industrializacijos ir urbanizacijos procesai bei darbo migrantai tampa svarbiais filmų (pvz., Milošo Formano „Blondinės meilė“ („Lásky jedné plavovlásky“, 1965); Jerzy Skolimowskio „Walkover“, 1965, Dušano Makavejevo „Žmogus – ne paukštis“ („Covek nije tica“, 1965); Agnieszkos Holland „Vieniša moteris“ („Kobieta samotna“, 1981) ir kt.) siužeto elementais. Mazierska nuosekliai aptarė sąsajas tarp reikšmingų politinių ir ekonominių įvykių (pvz., dramatiškų įvykių Budapešte ir Prahoje, „perestroikos“ ir sovietų ekonomikos sąstingio, Berlyno sienos griūties, įsijungimo į europinę erdvę) ir filmų stiliaus (minimalus veiksmas, niekieno erdvių ir sustingusio laiko dominavimas, antiherojai ir pan.). Ir anų laikų, ir dabartiniai rytų europiečiai siekia patekti į įsivaizduojamo gėrio, laisvės, saugumo ir gerovės teritoriją.

Konferencijoje aptartos migracijos istorijos ir migrantai bei jų judėjimo trajektorijos tarsi sukuria „alternatyvią“ kino geografiją – anonimiškos, nežinomos Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos ir kt. vietovės staiga tampa esminiais maršruto (deja, dažnai lydimo nusivylimo ir tik retkarčiais džiaugsmo) taškais ir vyksmo vieta. Tai svarbus politinis lūžis kine, susijęs su hierarchiniais Rytų ir Vakarų Europos tam tikrų teritorijų reprezentacijos pokyčiais ir naujų subjektyvumų – aktyvių, darbščių, nenuspėjamų, seksualių Rytų europiečių – atsiradimu ir įsitvirtinimu geokultūriniame Europos žemėlapyje.