Festivalio programa „Lietuvių filmai. Premjeros“ yra sudaroma taikant atvirumo principą (į programą įtraukiami visi nauji filmai be atrankos), tad analizuojant jos sudėtį galima atskleisti tam tikras lietuvių kino tendencijas. Šių metų programoje rodyti keturi dokumentiniai filmai – „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ (rež. Guillaume Coudray), „7 nuodėmės“ (rež. Kristina Inčiūraitė), „Laiko saugotojas“ (rež. Dali Rust), „Panaekhali“ (rež. Ramunė Čekuolytė- Che) – taip pat galėtų tapti savotiškais pokyčių Lietuvos dokumentiniame kine indikatoriais, ypač jeigu į filmus žvelgtume per kelių raktinių kategorijų pjūvį: tematika/problematika, žanrai/ funkcijos ir transnacionalumas/ tarpdiscipliniškumas.

 

Tematika/problematika. 2010-ųjų „Kino pavasario“ lietuvių dokumentika aprėpia gana platų aktualios ir universalios problematikos spektrą. Tai – kino režisieriaus, kaip autoriaus (kūrėjo) ir įvairialypės, nenuspėjamos asmenybės, tema („Šarūnas Bartas...“); intensyvėjantys ekonominės emigracijos procesai ir su tuo susijęs ksenofobijos, rasizmo problemos didėjimas („Panaekhali“); kultūrinės, vertybinės transformacijos ir tapatybės virsmai homo sovieticus apgyventose erdvėse ir šių procesų refleksijos („Laiko saugotojas“); lytinės ir socialinės tapatybės bei vertybinių virsmų šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje klausimai („7 nuodėmės“). Visos, išskyrus autoriaus kūrėjo, temos lietuvių dokumentikoje yra gana naujos ir neišplėtotos, o tai rodo, kad menininko, kaip aktyvaus ir socialiai angažuoto veikėjo, pozicija mūsų šalyje dar tik formuojasi. Šiame kontekste Ramunės Čekuolytės filmas yra gana retas, nes autorei pavyko įtikinamai atskleisti Kirgizijos gyventojų ekonomines negandas ir kirgizų imigrantų Rusijoje nerimą, kurį kelia kasdienė rizika patirti smurtą ar netekti gyvybės dirbant ir gyvenant Maskvoje. Emigrantų laukia keli scenarijai – sėkmingai įsidarbinti ir grįžti į tėvynę susikūrus „gerovę“; nepasiekti kelionės tikslo ir būti sugrąžintam pasienyje; susidurti su vietos gyventojų priešiškumu ir smurtu. Šie scenarijai pristatyti „maskviečių“, „vykstančiųjų traukiniu į Maskvą kirgizų“ ir „pasiliekančiųjų namuose“ epizoduose, kuriuose autorei pavyksta išgauti nuoširdžias socialinių veikėjų (ekspertų, emigrantų kirgizų, Maskvos gyventojų) nuomones ir mintis. Jos verčia susimąstyti ir apie Lietuvos emigrantų bei imigrantų situaciją bei visuomenės požiūrį į šiuos globalius socialinius ir ekonominius procesus.

 

Filme „7 nuodėmės“ Kristina Inčiūraitė plėtoja savo videodarbuose reflektuotus lietuvių tapatybės, vertybių, socialinio ir dvasinio būvio kaitos diskursus. Pagrindinėmis filmo herojėmis pasirinkusi moteris (dainininkę Rositą Čivilytę ir septynių dvikovių sporto šakų atstoves), Kristina neapsiriboja moterų problematika. Moterys šiame filme tarsi mediumai atskleidžia vis dar gajus lyčių stereotipus bei kintančią tradicinę vertybių sistemą, paremtą septynių mirtinų nuodėmių nugalėjimu. Filmo herojės sportininkės (imtynininkės, rankos lenkikės, fechtuotojos, boksininkės, karatistės, šachmatininkės, stalo tenisininkės), kaip ir Kurto Weillio ir Bertolto Brechto „Septynių mirtinų nuodėmių“ (1933) pagrindinė herojė Ana (kurią filme atskleidžia dainininkė R. Čivilytė), kasdien su siduria su individo ir visuomenės (aplinkos) konfliktu, turi įveikti savas silpnybes ir išorinio pasaulio iššūkius. Jos patiria nuolatinę konfrontaciją tarp „silpnojo aš“ ir „stipriojo aš“. Sėkminga sportinė (kaip ir bet kuri kita profesinė) veikla puikiai iliustruoja „stipriojo aš“ laimėjimą, nes žmogus, negebantis įveikti savo silpnybių, lieka socialiniame užribyje ir patiria dvasinį pralaimėjimą bei nuosmukį – tada laimi „silpnasis aš“.

 

Dali Rust dokumentinėje juostoje „Laiko saugotojas“ labai subtiliai ir nešališkai perteiktas Karaliaučiaus, vieno gražiausių Rytprūsių miestų, virsmo Kaliningradu, sovietinę ideologiją ir „pažangą“ atspindinčiu miestu, procesas. Autorė neatskleidžia savo nuomonės ar pozicijos ir leidžia žiūrovui pačiam įvertinti rezultatą, pateikdama vieno Kaliningrado gyventojo žodinius ir fotografinius prisiminimus, stebėdama ir išsaugodama kino juostoje Kaliningrado ir jo gyventojų kasdienybės nuotrupas. Nauji gyventojai, socialinė, politinė, ekonominė struktūra visiškai neatpažįstamai pakeičia buvusio miesto erdvę, vaizdą ir gyvenimo kultūrą, bet vietos gyventojai mažai tesuvokia šiuos procesus kaip barbariškos veiklos rezultatą. Miestas – tai pelnytas karo trofėjus, kurio šeimininkais tampa homo sovieticus. Toks likimas, deja, ištiko ne vieną į svetimą imperiją patekusį miestą ir kultūrą.

 

Nors filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ tema yra viena dažniausių lietuvių dokumentikoje, Guillaumeÿas Coudray sugebėjo šiek tiek kitaip nei įprasta mūsų menininkų ir kultūros veikėjų kino portretų kūrėjams atskleisti Šarūno Barto – vieno gabiausių, įdomiausių ir žinomiausių kino režisierių – asmenybę ir bruožus, nulėmusius jo autorinio kino susiformavimą. Filme matome įvairius jausmus ir emocijas, kuriuos filmo režisieriui kelia buvimas greta autoriaus (autoriteto ir autoritaro), – susižavėjimą, baimę, smalsumą, nuostabą, nusivylimą. Šarūno Barto filmai taip pat nepalieka abejingų – jie arba kelia susižavėjimą, arba stebina ir glumina,  arba nuvilia. Coudray geba atskleisti Bartą kaip itin įdomią ir paslaptingą asmenybę, autorių, paliekantį ryškius pėdsakus kino kūrinyje ir žmogaus sąmonėje bei atmintyje. Susidūrimo su autoriumi įspūdis šiame filme itin stiprus ir lemtingas. Ar galėtų dabar Guillaume’as Coudray vadinti save režisieriumi, jeigu nebūtų susidūręs su Šarūnu Bartu?

 

Žanrai/funkcijos. Aptariami filmai pasižymi tuo, kad viename kūrinyje jungiami įvairūs žanrai, darbo metodai ir funkcijos. „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ – biografinis filmas apie Šarūną Bartą ir sociologinis, psichologinis „autorystės kine“ fenomeno tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra išanalizuoti ir atskleisti šį fenomeną. „7 nuodėmės“ sujungia sportinių ir eksperimentinių filmų žanrus. Juose greta analitinės, tiriamosios funkcijos labai svarbi kūrybinė ekspresyvi funkcija, susijusi su siekiu ieškoti naujos kalbos ir estetikos. „Laiko saugotojas“ – filmas, turintis etnografinio ir biografinio žanrų bruožų, kurie puikiai dera prie filmo funkcijų – užfiksuoti ir išanalizuoti Karaliaučiaus – Kaliningrado paslaptis. „Panaekhali“ – socialinė, politinė dokumentika, siekianti atskleisti kirgizų migrantų situaciją, jos vertinimą bei padarinius Rusijos ir Kirgizijos gyventojams. Visų keturių filmų autoriai prisiima „stebėtojo“ ir „analitiko“ pozas ir tik Coudray atsiskleidžia kaip „interaktorius“ ir „atlikėjas“, nors interaktyvaus darbo metodų taikymas numanomas ir kuriant kitus filmus.

 

Transnacionalumas/tarpdiscipliniškumas. Viena ryškiausių šiųmetinio „Kino pavasario“ tendencijų – transnacionalinių ir tarpdisciplininių kūrybos strategijų stiprėjimas, jis buvo pastebimas ir pastarųjų metų lietuvių dokumentikoje (Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, Lino Augučio, Donato Ulvydo „Vabzdžių dresuotojas“, Audriaus Stonio „Ūku ūkai“, Aloyzo Jančoro „Akligatvis“, Vytauto V. Landsbergio „Nuo pasaulio stogo“ ir pan.). Transnacionalinės tendencijos kine stiprėja dėl nykstančių tiesioginių kino sąsajų su jo gamybos teritorija, nacionaline problematika ar kūrybinės grupės, socialinių veikėjų (filmo herojų), net filmo gerbėjų ar suvokėjų nacionaline tapatybe. Tai lemia filmų finansavimo, gamybos, platinimo, propagavimo ir rodymo procesų transnacionalumas. Šie procesai itin būdingi mažą kino pramonę turinčioms šalims, tokioms kaip Lietuva, kurių kino kūrėjams tenka sujungti kūrybinius ir finansinius, institucinius pajėgumus, kad filmai išvystų pasaulį ir pasiektų žiūrovus. Globali pinigų, paslaugų, kompetencijų, informacijos, žmonių migracija veikia filmų estetiką, naraciją, problematiką ir emocinį paveikumą.

 

Iš keturių aptartų filmų trys yra sukurti dalyvaujant užsienio partneriams, juose skamba trys skirtingos kalbos, remia nacionaliniai ir tarptautiniai paramos šaltiniai. Trijuose iš keturių filmų yra naudota ne Lietuvoje filmuota medžiaga, personažai yra ne lietuviai. Šie kūrybos aspektai neabejotinai praturtina filmų problematiką ir kalbą universaliais, aktualiais ir suprantamais tarptautinei žiūrovų auditorijai aspektais.

 

Tarpdisciplininį filmų pobūdį lėmė režisierių debiutantų profesinė patirtis ir išsilavinimas. Guillaume’o Coudray atveju – tiriamasis darbas politinės sociologijos srityje, o Kristinos Inčiūraitės – socialinės ir lyčių problematikos medijų meno projektų kūrimo patirtis. Dali Rust gebėjimas perteikti Karaliaučiaus virsmą nauju miestu ir atskleisti socialinius, kultūrinius, ekonominius, politinius procesus, paveikusius šį virsmą, neabejotinai susijęs su jos profesine žurnalistės, gamybos vadovės, režisierės patirtimi. Tai nėra reta ar netikėta pasaulinėje dokumentinio kino praktikoje, kur įvairių sektorių patirtis ir skirtingi darbo metodai kuriant filmus tampa itin svarbiu, filmų finansinę ir meninę sėkmę lemiančiu veiksniu.

 

Transnacionalumo, tarpdiscipliniškumo, daugiažanriškumo ir daugiafunkciškumo tendencijas dokumentiniame lietuvių kine lemia ekonominės, politinės sąlygos bei kintantis kino kūrėjų darbo ir gyvenimo stilius. Šiuolaikinis kino kūrėjas – nomadas, dirbantis ir gyvenantis globalioje kultūrinėje

erdvėje. Savo žiūrovą jis taip pat mato kaip atvirą interpretuotoją, galintį suvokti ir priimti „lokalias istorijas“ kaip universalias, atsisakant siekio joms suteikti egzotišką, etnografinį atspalvį. Šiuolaikiniai lietuvių dokumentinio kino kūrėjai siekia būti universalūs ir suprantami, bet originalūs ir kūrybingi, o tai, deja, jiems gali užtikrinti tik aukšta profesinė kvalifikacija, turtinga darbinė ir gyvenimiška patirtis. Tikėkimės, kad minėtosios tendencijos Lietuvos dokumentiniame kine stiprės ir padės jam tapti aktualiam ir žiūrimam.

---