Žiūrėti senus filmus – ne tik vienas didžiausių sinefilo malonumų. Pirmieji filmai buvo dar tik pradedančios plisti ir suvokti save masinės kultūros vaisius, todėl juose akivaizdu, kaip formuojasi tos formos ir siužetai, kurie, tiesą sakant, menkai pakitę, dabar kasdien pasiekia mus iš televizorių ekranų. Jausmingos ponios, deklaruojančios „dvasinio gyvenimo“ būtinybę, kvaili policininkai, neištikimi vyrai, turtus demonstruojantis pasipūtęs elitas ir įžūlus chamas, kurio pravardė rusiškose komedijose buvo Plikas (Lysyj), visai galėtų egzistuoti ir šių dienų Lietuvoje. Ko gero, tų ankstyvųjų filmų kūrėjai net neįsivaizdavo, kad karikatūriški, smarkiai šaržuoti jų personažai kada nors taps realybės veikėjais. Bet, matyt, tokie jau tos realybės (ar jos simuliakrų, kaip kam labiau priimtina) dėsniai.

Kitas dėsnis – kuo mažiau aukštosios kultūros realiame gyvenime, tuo daugiau jos kopijų. Lietuvių turčiai išsijuosę kopijuoja rusų oligarchus, galinčius sau leisti pirkti brangiausius paveikslus, seniausius rūmus, madingiausius drabužius. Tie oligarchai seniai išmoko kompensuoti aukštosios kultūros daiktais savo anaiptol ne aristokratišką kilmę ir sovietinį išsilavinimą. Lietuviški masteliai, žinoma, ne tie, nors Lietuvos milijonieriaus pavardė ant Maskvos Didžiojo teatro baleto spektaklio afišos labai simptomiška. Kita vertus, neteko girdėti, kad kuris nors rusų politikas televizijos ekrane visai šaliai prisipažintų, jog yra nacionalinė vertybė, todėl turi teisę važinėtis už rinkėjų pinigus įsigytu (ar nuomojamu) prabangiu automobiliu. Kaip suprantu, automobilis šiais laikais taip pat tapo savotišku aukštojo meno pakaitalu. Seimo automobilistų kronikos jaudina visus. Todėl visai nekeista, kad jauni lietuvių filmų kūrėjai taip aistringai filmuoja automobilius ir ne tik aistringai filmuoja, bet ir dalį filmo veiksmo perkelia į jų vidų. Suprantu, kad toks šiuolaikinis gyvenimo būdas, bet, manau, ir čia suveikia Civjano aprašytas dėsnis. Lietuvius nuolat kankina tas keistas mažos tautos nevisavertiškumo kompleksas, kuris periodiškai pasireiškia gigantiškais dainų švenčių reginiais. Mes ne vieni. Slovakų etnologė Eva Krekovičova, atsakydama į klausimą, kodėl XVIII a. plėšikas Janosikas tapo nacionaliniu didvyriu ir mitu, tvirtina, kad „plebėjiškai tautai, kuriai stigo inteligentų ir bajorų, priimtiniausia buvo mitologizuoti plėšikus“. Janosiką prisiminiau, nes tauta laukia naujo filmo apie Tadą Blindą. Man regis, dėl tų pačių priežasčių. Nenustebsiu, jei po kelių šimtų metų atsiras legenda apie Baukutę ar Valinską. Juk, būkime atviri, lietuvių politikai (tiksliau, jų rinkimų kampanijų specialistai) gyvenimo „sukilninimo“ mechanizmą jau senokai perprato.

Tačiau niekas iš mūsų nepamatys, kas bus po kelių šimtų metų. Užtat ateities gyventojai pamatys dabar sukurtus filmus. (Žinoma, jei per tuos kelis šimtus metų sugebėsime įkurti nacionalinę filmoteką). Jų laukia didelis atradimas, kad visi lietuviai buvo menininkai. Juk lietuviškų filmų, ypač dokumentinių, personažai dažniausiai yra menininkai, žinoma, kuriantys aukštąjį meną. Entuziastinga žiūrovų reakcija į filmą apie Jurgą Ivanauskaitę man yra dar vienas įrodymas, kad didžiumai lietuvių priimtinas tų A aukštųjų formų kopijavimas, nes nemažai žiūrovų, kaip supratau, yra linkę susitapatinti su rašytoja, deleguoti jai savo neišsipildžiusius sapnus apie kūrybą, keliones po platų pasaulį ir „tikresnį“ tikėjimą.

Vienos solidžios lenkų leidyklos planuose įsidėmėjau pavadinimą „Medžiokliai, rinkėjai, negalios praktikai“ („Łowcy, zbieracze, praktycy niemocy“). Būsimos knygos autorius Tomaszas Rakowskis – etnologas, kultūros antropologas, gydytojas – praleido daug laiko su žmonėmis, kuriuos komunizmo žlugimas įstūmė į visišką skurdą. Tyrinėdamas naujai atsiradusias nuskurdusias bendruomenes ir jų kultūrinius pasaulius, jis norėjo suvokti, kaip tie žmonės reaguoja į pasaulio permainas, darbo praradimą, įprastų socialinio funkcionavimo modelių išnykimą. Paaiškėjo, kad iš pradžių jie visiškai pasimeta naujoje realybėje, bet paskui ima augti vidinis tų žmonių aktyvumas. Jie pradeda kurti savo realybę iš naujo ir po truputį įgyja ypatingų medžioklių ir rinkėjų savybių. Pas mus panaši knyga atsiras, matyt, dar negreit, nors su tokiais žmonėmis kasdien prasilenkiame, susitinkame dėvėtų drabužių parduotuvėse ar kartu su jais susėdę prie televizorių stebime tamsoje mirgančias Seimo kronikas.