Robertas Verba gimė 1932 metų rugsėjo 13 dieną Raseinių rajone, Medekšinės kaime prie Nemakščių, tačiau mokyklą lankė Kaune. Jo tėvas Julijonas Verba, tarnavęs nepriklausomos Lietuvos laivyne, emigravo, palikęs Robertą su mama Monika Verbiene dar mažą. Nuo 1948 metų Julijonas Verba gyveno JAV. Septintajame dešimtmetyje pas tėvą persikraustė ir mama, nors tada tokia emigracija buvo beveik neįtikėtina. Šioje biografinėje situacijoje atsispindi ir dauguma Roberto Verbos kinematografinių interesų. Jį visada nostalgiškai traukė kaimas („Jis kiekvienoje senutėje ieškojo savo mamos jaunystės atsiminimų“, – liudija operatorius Algirdas Tarvydas, filmavęs „Šimtamečių godas“). Keletą filmų Verba sukūrė apie jūreivių gyvenimą ir apie jų laukimą krante (žinomiausias – „Jūros liga“, 1980). Lankydamas tėvus už Atlanto, jis nemažai filmavo JAV lietuvius. Gyvenant Sovietų Lietuvoje, tokia galimybė būdavo reta, ir Verba ją išnaudojo vaisingai. Tačiau tėvų buvimas Vakaruose paprastai apsunkindavo Sovietijoje likusiųjų gyvenimą. Verbos žodžiais tariant, tai „labai traumavo ir psichologiniai suvargino mano biografiją“.

Kinematografines studijas jis pradėjo Leningrado kino inžinierių aukštojoje mokykloje, o laisvalaikiu „Lenfilmo“ kino studijoje dirbo apšvietėju. Vėliau perėjo į neakivaizdinį skyrių, kad galėtų daugiau laiko skirti darbui filmavimo aikštelėse. Studijuodamas trečiame kurse, pagaliau ryžosi mesti chemijos technologiją ir įstojo į Sąjunginio kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) operatorių fakultetą. Verbos diplominis darbas – Marijono Giedrio režisuota novelė „Mums nebereikia“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960, filmuota kartu su studijų kolega Donatu Pečiūra). Vienintelis pilno metražo Verbos filmuotas vaidybinis filmas – M. Giedrio „Svetimi“ (1961 m., filmuota su Algirdu Araminu).

„Pečiūra buvo toks „mandresnis“, jis su šviesom dirbdavo, kompozicija, o Verba – kas jam įdomu, ką jis pamato, tikras reporteris. Nelabai jis tiko vaidybiniam kinui. Galima buvo su juo dirbti, susišneki, bet matai, kad kiti dalykai jį domina, kitaip jis mato šitą pasaulėlį.“ Tai Marijono Giedrio nuomonė (2006 m. birželio mėn. pokalbis).

Robertas Verba keletą metų buvo tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Filmavo siužetus kronikai, režisieriaus Leono Tautrimo filmą „Nemuno žiburiai“ (Kauno hidroelektrinės statyba), dirbo tarp tų operatorių, kurie filmavo dainų šventę režisieriaus Liudgardo Maculevičiaus filmui „Dainos jaunystė“. Tai vis tie patys 1960- ieji, kai buvo kuriama ir novelė „Mums nebereikia“ filmui „Gyvieji didvyriai“, kuriuo Lietuvai ir pasauliui prisistatė jaunoji lietuvių kino profesionalų karta.

Toliau – vėl siužetai kino kronikos žurnalui „Tarybų Lietuva“, tolimesnis bendradarbiavimas su Marijonu Giedriu ir – 1963-aisiais – Arūno Žebriūno dokumentinė apybraiža „Juodoji procesija“.

„Sugrįžęs į Vilnių, pradėjau dirbti studijoje meninių filmų operatoriumi. Apie dokumentinį kiną tuomet nė negalvojau“, – 1970 metais dėstys Verba interviu, kurį „Kauno tiesa“ iš jo ėmė jau kaip iš LTSR valstybinės premijos laureato. Čia Verba užsimena, kad „Juodąją procesiją“ režisierius buvo sumanęs sukurti „kaip pusiau dokumentinį filmą su meniniu siužetu. Darbo eigoje filmas pasikeitė, tapo reportažiniu pasakojimu. (...) Nuo „Juodosios procesijos“ prasidėjo mano žavėjimasis dokumentiniu kinu. Norėjau pats stebėti gyvenimą, važinėti po respubliką, pats pasirinkti filmavimo objektus, žmones, atskleisti gyvenimą visame jo sudėtingume.“ Laureato pasakos? Juk archyvo duomenys rodo, kad dokumentinius siužetus Verba filmavo dar būdamas studentas. Bet gal filmuoti siužetus kronikai – viena, o pajusti dokumentikos skonį – visai kas kita?

Stabtelėkime ties „Juodąja procesija“. Ironiška Šiluvos atlaidų traktuotė. Tikintieji rodomi kaip apkvailintieji arba piktybiniai apsimetėliai. Religija – kaip „grėsmė žmogiškajam orumui.“ (Marijana Malcienė knygoje „Lietuvos kino istorijos apybraiža“, 1974)

„Bet supranti, kas įvyko? Galbūt per greit istorija keitėsi. Iš mūsų atėmė religiją. O ką davė? Nieko. Atėmė tautą. Ką davė? Sovetskij Sojuz. Viską atėmė faktinai. Ir vis kažką žadėjo. Žadėjo tą šviesų rytojų. O kur jisai? Supranti, nu kažkoks nu toks dirbtinas mūsų gyvenimas. Visi turėjom eit į kompromisus, turėjom kažką ten daryti“, – svarstys Robertas Verba savo gyvenimo pabaigoje. O tada jauni kinematografininkai dirbo išradingai – filmavo tikinčiųjų procesijas specialia optika, išilginančia figūras, nevengė vaidybinių epizodų (atseit, kunigų batai traiško gėles). Diktorinis tekstas traiškė tikinčiųjų įsitikinimus. „Juodoji procesija“ – „rūsti antireliginė juosta“, anot to meto terminologijos – atnešė pirmuosius laurus. Režisieriui – diplomą I sąjunginiame kino festivalyje Leningrade, operatoriui – diplomą V Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Rygoje.

Diplomą pelnė ir antras savarankiškas Roberto Verbos, kaip operatoriaus, darbas – režisieriui Algirdui Tumui jis nufilmavo „Skriskite, baltosios gulbės“, spalvotą mokslo populiarinimo juostą apie gyvūnų žiemojimą. Čia Verbos kamera dar nestebėjo žmonių, tik gyvūnus ir gamtą.

Tai buvo jau 1965-ieji – susitikimo su Seniu metai. Nuolatinis siužetų kronikai filmavimas ir nebepasitenkinimas vien tuo. „Mes su Verba dažnai ginčydavomės. Pešėmės ir pešėmės. Kas žino, ko“, – juokdamasi pasakojo Bytautė Pajėdienė, vyriausioji kronikos redaktorė ir režisierė. Ir pridūrė, kad „kronikai Verba normaliai filmuodavo. Turėjau ką montuoti. Tų savo stebuklų per daug nerodydavo. O būdavo, kad vyrai nuvažiuoja, pafilmuoja, ir neturiu ką montuoti“ (2004 m. pokalbis). Archyvas rodo, kad Verbos nufilmuoti kadrai daugiausiai pakliūdavo į režisierių Antoninos Pavlovos, Liudgardo Maculevičiaus, Natano Liubošico montuotas „Tarybų Lietuvas“.

Operatorius Zacharijus Putilovas prisiminė: „Robertas filmuodamas juostos išnaudodavo labai daug. Jo filmavimo maniera kronikai visai netiko. Jis matė žmogų, ne profesiją, ne pasiekimus. Jis netilpo į rėmus. Labai gerai atsimenu tą laiką, kai jis jau ir pats suprato, kad turi daryti kažką kita, kitaip, bet dar nesugalvojo, ką jis turi keisti ir kaip tai padaryti. Jis man tiesiog išsiverkė kaip mažas vaikas. Tai buvo „Senio ir žemės“ išvakarės.“ (2004 m. pokalbis). Robertui Verbai tada galėjo būti 33 metai.

Lietuvos dokumentinis kinas tuo metu, paklusdamas visos didelės šalies ideologiniams reikalavimams, dažniausiai matė minią, o ne žmogų. Toji minia paprastai būdavo laiminga, suburta kokio šventinio įvykio (suvažiavimo ar partinės svarbos metinių etc.). Dokumentininkas turėjo būti itin stipri asmenybė, kad nukryptų nuo pilkos visa vienijančios linijos.

*  *  *

Galima tik fantazuoti, kaip Verba pasiekdavo kaimo žmonių tikrumo ir atvirumo, kai jų aplinką kino grupė užgrūsdavo milžiniška ir sunkia to laiko filmavimo bei apšvietimo technika.

Interviu „Literatūroje ir mene“ 1969 metais užrašytas Roberto Verbos pasakojimas apie tai, kaip jis dirba: „Sakoma, jog kai žmogus nemato į save atkreipto objektyvo, jo elgesys būna natūralus. Tai, be abejo, tiesa, tačiau aš niekada slapta nefilmuoju. Pirma stengiuosi suartėti su žmonėmis, pripratinti juos prie aparato. Kai jie nebesidairo į mane, pamiršta kamerą, pradedu darbuotis.“ (LM, 1969 m. liepos 12 d.).

Vertėtų prisiminti dar ir tuometinį – ano amžiaus 7-ojo dešimtmečio – klimatą, vadintą atšilimu. Trumpas laikotarpis, kai dar buvo „galima“, ir netrukus – po 1968- ųjų – jau prasidėjo „negalima“. Kokia buvo to laiko Lietuvos kultūra? Kol buvo „galima“, Vilniuje atsirado „Neringa“ (1960), iškart tapusi meno žmonių, inteligentijos mėgstama buveine. Dailėje gimė ir vystėsi „tylusis modernizmas“. Modernėjo ir literatūros kalba, o „kamerinis subjektyvumas“ nebebuvo mirtina nuodėmė. Teatre tarp nuožmiai dominavusių rusų tarybinių autorių (Pogodin, Štein, Korostyliov, Višnevskij) vis dažniau įrašomos lietuvių dramaturgų pavardės (Juozas Grušas, Kazys Saja, Viktoras Miliūnas, Dalia Urnevičiūtė, Remigijus Markūnas). Poezijoje jau kuris laikas stiprūs Justino Marcinkevičiaus kartos balsai.

Mindaugas ateis į sceną lipdyti Lietuvos 1969-aisiais, Mažvydo „Lie-tu-va“ nuo teatro scenos pasigirs tik po gero dešimtmečio, o kine – jau Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1963), Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1964) ir Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965).

Lietuviai kūrė savo modernizmą, nepabrėžtinai svarstydami tautos likimą, charakterį. Kas mes šiandien? Kuo mes kitokie? Maža šalis gigantiškos valstybės rėmuose. Paklūstanti režimui. Atliekanti primestus ritualus. Dar menanti Nepriklausomybės skonį. Vadžios – taip, Maskvoje. Tačiau būdavo ir taip, kad Maskva savo vakarietiška „Pribaltika“ didžiavosi, lietuvių menininkais puošėsi. Nors budri cenzūros akis visada sekė, kad net pavojingesnis žodis iš ekrano nenubyrėtų publikai, kuri tik ir laukė „špygų kišenėje“.

Su kultūra, kokia tada kurta, pačioje Lietuvoje buvo akivaizdžiai jaukiau.

*  *  *

Pirmajame savo filme „Senis ir žemė“ užfiksavęs paprastą kaimo senį be kūjo ir pjautuvo – o su dalgiu ir armonika, – Verba ir toliau nesidomėjo socializmu. Domėjosi žmogumi. Pavyzdžiui, jauna gydytoja, kuri dirba Rusnėje, filme „Laukimas“ arba savo bendraklasiais filme „Nepamiršk skambučio“ (abu – 1966 m.). „Laukimas“ – 10 minučių, „Nepamiršk skambučio“ – 20 minučių trukmės.

Yra užrašyta keletas Roberto Verbos pasakojimų apie tai, kaip jis radęs savo herojus. Senį jam parodę sūnūs, kurių – šeimyniškai muzikuojančių – nuotrauką buvo matęs „Švyturio“ žurnale. „Penki vaikai, visi muzikantai – reikia siužetą sukurti“, – nusprendęs Verba. Tuo metu, tarp Tumo „Skriskite, baltosios gulbės“ ir Žebriūno „Juodosios procesijos“, jis nemažai filmavo kronikai.

„Nuvažiavom. O sūnūs vis apie tėvą užsimena. Grįždami pro Molėtus ir užsukom pas senąjį Anuprą Trimonį. Įeinam pro duris, o jis, nieko neklausęs, puola rodyti mums rentgeno nuotraukas – žmona sunkiai serga, Trimonis laukia daktarų.

Taip susipažinom su šituo filosofu. Jis, patriarchališkojo Lietuvos kaimo šviesuolis, visaip stūmė ir išstūmė savo vaikus į mokslus – visi penki tapo pedagogais (vienas net dėstytoju) – ir visi muzikuojančiais. Trimonį, blaiviai mąstantį žmogų, senatvėje užgula didieji klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kodėl nėra amžinybės? Jis pasikeičia su savo moterimi kaimui įprastomis rolėmis – stropiai prižiūri ūkį ir tupinėja aplink žmoną.

Papasakojau studijos direktoriui J. Lozoraičiui. „Užrašykit!“ – sako. Su V. Rimkevičium ir G. Kanovičium greit sukūrėm scenarijų – nunešiau. Lozoraičiui istorija popieriuje pasirodė jau ne tokia įdomi, bet filmą „Senis ir žemė“ palaimino. Paties Trimonio nė kiek „nerežisavau“. Reikėjo tik žiūrėti ir pamatyti. Mirė jo žmona. Savaime atsirado finalas. Senis nesulaukia, kada sūnūs pasirūpins paminklu, pats pasikinko arklį ir važiuoja į Vilnių akmens parsivežti. Mano kamera gal tik vieną gatvę „pakoregavo“. Užbaigus prasidėjo kitoks „kinas“.

Kai filmavom vieną iš senio grojančių sūnų, kažkas iš įsižeidusių to rajono šventės choristų parašė skundą: kodėl tiek daug dėmesio tam, kuris lyg ir lakstė pamiškėm su šautuvu, o ne mums, nusipelniusiems?.. Taigi „delo zavedeno“.

„Sūnų išimti!“ Išėmiau. Manau, nedaug pažeidžiau filmą. Dar vėliau pasirodė, kad mūsų senis buvo priglaudęs rusų kareivėlį – vėl šansas, kad filmo nenužudys. Bet kol čia, pas mus, svarstyklės svyravo, filmas buvo dubliuotas ir parodytas svetur. Priimtas į sąjunginį ekraną. Apdovanotas. Pasitvirtino taisyklė, kad savi kartais labiau pjauna nei svetimi. Taip, „Senio ir žemės“ (taip pat kaip vėlesnių mano filmų „Toli nuo Tėvynės“, „Gyvenu savo sapną“) nebuvo leista rodyti Lietuvos kino ekranuose.

Tada iš karto ėmiau filmuoti dar kitus du filmus. Vėlgi ieškodamas siužetų „Tarybų Lietuvai“, susipažinau Rusnėje su gydytoja. Patiko ji man. Gyveno „pagal paskyrimą“ tarp prasigėrusių žvejų. Jai išnuomotoje didelėje salėje stovėjo dvi lovos. Čia kartais iš toliau apsilankydavo jos širdies draugas... Moteris apie tai pasakojo iš karto ir visiškai paprastai, nesislėpdama. Mane pritrenkė ta neįmanomos tikros, išsiilgtos meilės išpažintis. Parašom scenarijų. Bet išsigandusios kino įstaigų redaktorės „užblokavo“. Sumažinom atvirumą, ir žavesys dingo. Liko filmas „Laukimas“.

O „Nepamiršk skambučio“ kūriau apie savo bendraklasius. Juos pažinojau labai gerai, ir, atrodė, nereikia daug ieškoti, kankintis – kiti irgi supras, atspės. Nieko panašaus. Išėjo standartinis greitosiomis užbaigtas filmas.

Visa tai atsitiko maždaug per vienerius (apie 1965–1966) metus. Taip ir likau dokumentikoje, nors turėjau ir kitokių sumanymų. (...)

Tiesa, Maskvos kinematografijos institute iš „Senio ir žemės“ mokėsi režisieriai, o iš „Laukimo“ – operatoriai. Gal ir dabar tebesimoko“, – užrašė Verbos pasakojimą Jūratė Visockaitė („Kinas“, 1993, Nr. 9).

1970-ųjų „Kauno tiesa“, sklandžiai suredagavusi Valstybinės premijos laureato šneką, skelbė, kad jaunąją gydytoją režisierius surado tada, kai Rusnėje filmavo juostą „Skriskite, baltosios gulbės“, ir pagal idėją naujasis filmas turėjęs būti apie žvejų „kažkokį laukimą“, kuris užplūsta pamario žmones po pavasarinio potvynio.

O gal pasitikėti laikraščiu „Sovetskaja Litva“, nes jo korespondentė Irina Arefjeva rašė reportažą tiesiai iš „Laukimo“ filmavimo aikštelės? „Ir – nauji atsitiktinumai. Susirgo senojo žvejo Devilaičio žmona. Gydo moterį jauna gydytoja Genė Bučytė. Režisierius turi naują sumanymą, nenumatytą scenarijuje. Ar neparodžius salos merginos akimis? Tuo labiau, kad ji natūraliai gali įeiti į siužetą – gydyti senąją Devilaitienę...“ („Sovetskaja Litva“, 1966 05 06). „300 laukimo metrų“ – taip vadinosi reportažas, vienintelis toks, skirtas Verbos kūrybai. Paprastai apie jį rašydavo informacijas, recenzijas, imdavo interviu. Įsidėmėtinas pats faktas, kad tai reportažas iš antrojo – tik antrojo – režisieriaus filmo, o tas filmas – dokumentinis. Vadinasi, Verba buvo jau nors truputį išgarsėjęs menininkas ir tada sunkiau patikėti, jog „Senis ir žemė“ nuo Lietuvos žiūrovų buvo visiškai nuslėptas. O gal reportažą paskatino Verbos laurai – už „Senį ir žemę“ jis buvo pelnęs pereinamąją taurę Pabaltijo respublikų kino festivalyje ir diplomą už operatoriaus darbą Tumo filme „Skriskite, baltosios gulbės“.

Kaip scenarijaus autorius „Laukimo“ titruose įrašytas Linas Lazėnas. Studijoje menama, kad tai jis padavęs paraišką. Irina Arefjeva užrašė, jog Verbos ir Lazėno scenarijus „sutilpo į keturis puslapius“. Dokumentininkai paprastai mėgsta pabrėžti, kad dokumentiniame kine scenarijus – tik popieriukas, dingstis filmo finansavimui gauti.

Filme „Laukimas“ – neskubrus žvejų gyvenimas ties laužu ir jauna gydytoja erdvioje salėje. Ji kalba taip sklandžiai, kad nejučiom imi spėlioti, kuri to meto aktorė galėjo šitą moterį įgarsinti. Ir tos kalbos atrodo kaip pernelyg dailus svetimkūnis rūstokiems kadrams su žvejais, Rusnės gamta. „Laukimo“ garso režisierė Iva Jakštaitė paliudijo, kad „gydytoja Rusnėje pati kalbėjo, ji filmuota su sinchronine kamera. Aš neatsimenu, kaip Robertas ją rado. Provincijoje būna tokių moterų – romantiškai kalbančių. Tikrai negalėjo būti jokio garsinimo. Atsimenu, kad ji labai daug kalbėdavo – apie savo asmeninį gyvenimą, ne profesiją. Tada ir aš pagalvojau: surado gi Robertas, pastebėjo tokį neeilinį žmogų.“ (2004 m. pokalbis)

Kad operatoriai VGIK’e mokėsi iš „Laukimo“, patvirtino Algimantas Mikutėnas, VGIK’ą baigęs 1977 metais. Jis pasakojo, kad „Senis ir žemė“, „Laukimas“ buvę „studentų chrestomatija. Kaip Bunuelio „Andalūzijos šuo“ ar Melieso „Skrydis į Mėnulį“. Kaip, beje, ir dar pora filmų su lietuviškom pavardėm: Griciaus „Hamlete“, „Karaliuje Lyre“, Starošo ir Šilinio „Kur karalienės auksas“. „Senis ir žemė“ buvo sinchrono pavyzdys. Taip nepastebimai, „neprilipęs“ Verba šnekina savo senuką: „Ak, ana gražias kasas turėja...“ O „Laukimas“ – kino portreto etalonas. Sniegas, pūgos ir kokie rakursai, kokia kino vizija!

Aš visą tą septintojo dešimtmečio kiną gerai prisimenu. Tada buvo daromi fantastiniai, magiški dalykai. Kur visa tai?!“ („Kinas“, 1993, Nr. 9).

*  *  *

1967 metais Robertas Verba vėl sukūrė du filmus – „Ištikimybė“ ir „Vincas Svirskis“. Abu vienos dalies. Pagal tų laikų standartus, filmai galėjo būti vienos dalies (10 min.), svarbesniu atveju – dviejų dalių (20 min.), reikšmingu – 5 ar 6 dalių.

1967-ieji ideologiniu atžvilgiu buvo reikšmingi. Jubiliejinės Spalio revoliucijos metinės. Kaip į tai reagavo kino studijos dokumentikos sektorius? Vienos dalies, tačiau spalvotu ir plačiaekraniu apžvalginiu filmu „Lietuva šiandien“ (kūrė režisierius Algimantas Kriščiūnas ir operatorius Algimantas Mockus), dviejų dalių nespalvotu filmu „Vincas Mickevičius-Kapsukas“ (režisierius Algirdas Dausa, operatorius Petras Abukevičius) ir dviejų dalių „Sušaudymu“ (režisierius Almantas Grikevičius) – apie keturių komunarų sušaudymą Kaune „tamsioje“ prieškario Lietuvoje. Sąrašas rodo, kad ir Dausa, ir Grikevičius turėjo „atidirbti“ už laisvę, kurią jie buvo gavę prieš metus. Linas Lazėnas, kuris netrukus pasižymės kaip nuolatinis ideologiškai „teisingų“ filmų autorius, tais metais kūrė nekaltą „Grožio mokyklą“ – apie vidurinių mokyklų interjerus ir eksterjerus. Arūnas Žebriūnas su Zacharijumi Putilovu paniro į Čiurlionį – sukūrė muzikinį dokumentinį filmą „Miške“ pagal MKČ simfoninę poemą.

O Verba nėrė į istoriją. Gyvenimo pabaigoje jis pasakos, kad „Ištikimybės“ imtis jį privertė – arba darai ką nors apie Spalio revoliuciją, arba nebegauni galimybės dirbti. Verba išsprendė šitą užduotį savaip. Filme „Ištikimybė“ jauna žvali muzikantė, spaudydama akordeono klavišus, vadovauja senukų – buvusių revoliucionierių – choro repeticijai. Jie kartoja „revoliucinės“ jaunystės dainą „Šėlstančios vėtros“. Jaunoji vadovė apie tas „revoliucijas“ (šie laikai verčia dėti kabutes) žino iš vadovėlių ir jai ta daina – tik ritmas, žodžiai. O jiems... Verba stebi repetuojančiųjų veidus. Be abejo, jie turėjo jaunystės idealus apie laimę ir laisvę. Be abejo, jie to siekė, kovojo, kentėjo. Ką jie turi šiandien, gyvendami ne Smetonos, o Tarybų Lietuvoje? Laimę ir laisvę? Lygybę ir brolybę? Ar tik bendrus prisiminimus apie „šėlstančias vėtras“ ir kartėlį?

Šįkart filmuota ne su sinchronine kamera. Senukai nepašnekinti. Už juos kalba diktorius. Privaloma. Užtat kamera pastebi tai, kas rūpi režisieriui. Žmonių būsenas, santykius. Net ir tai, kaip jie dalijasi tabletėmis. Operatorius Eugenijus Macius pasakojo, kad šitą – itin svarbiu tapusį kadrą – jis nufilmavęs visiškai atsitiktinai, tuo labai nudžiugindamas savo bičiulį režisierių. „Film v karmane“, – tokia buvo Verbos džiaugsmo išraiška. VGIK’o studentų leksikonas.

Schemų, taisyklių, pareigų kanonai nevaržė Verbos ir tada, kai jis kūrė portretus. 1966 metais – užmarštin benueinančio liaudies menininko Vinco Svirskio, netrukus – mokomuosius Jono Biliūno, Petro Cvirkos, Ievos Simonaitytės, Žemaitės. Amžininkai tvirtina, kad mokomųjų filmų Verba imdavęsis dėl to, kad jam nuolat trūkdavo juostos filmavimui, o kai darai porą filmų vienu metu, gali laisviau elgtis su juosta.

Filmuose „Jonas Biliūnas“, „Petras Cvirka“, „Vincas Svirskis“ pasigirstantys sinchroniniai pokalbiai – natūralumo versmės, kaskart užplūstančios visiškai nelauktai. Režisierius nesitenkino žodine specialistų informacija, tegu ir labai gražiu diktoriniu tekstu surašyta (mokomiesiems filmams tokie komentarai privalomi). Jis rasdavo liudininkų, kurie pratrūkdavo spontaniškais, neredaguotais įspūdžiais – kaip Jono Biliūno našlė, iki šiol verkianti nuo to, ką išgyveno paskutinę jųdviejų dieną; kaip senutė, menanti per šalčius skara apmuturiuotą Cvirkų Petrą ir kaimo vaikų patyčias; kaip tie senoliai, matę Vincą Svirskį ne tik medžio skulptūras skaptuojantį, bet ir oro balioną kaimo klojime meistraujantį. O pasodinęs Ievą Simonaitytę su Juozu Baltušiu žiūrėti ir komentuoti save, įamžintus kino juostoje (filmavo Algirdas Tarvydas), Verba ne tik laimėjo gyvus gyvų klasikų portretus, bet ir davė idėjų būsimiems portretistams.

Ir ne tų klasikų, ne įžymybių reikšmę režisieriui rūpėdavo atskleisti, o vėlgi – žmogų. Pajusti giminystės ryšį. Verba net nepabrėždavo skirtumo tarp žymaus ir niekam nežinomo kaimo žmogaus. Kiekvienas filmas – galimybė atsiverti, o ne pozuoti. Ar ne šitą porciją filmų, ypač „Vincą Svirskį“, darydamas Verba pajuto kaimo senolių trauką?

Jam rūpėjo ne tik giminystė, bet ir laiko tėkmė. „Veržlus laiko bėgimas, įvairių kartų sąšauka – pagrindinė Verbos kūrybos tema. Ji skamba ir emocionaliame, kiek elegiškame filme apie liaudies skulptorių Vincą Svirskį ir jo „medinius stebuklus“. „Smūtkeliai“ gilių raukšlių išvagotais veidais stoiškai kenčia liūtis, sniego pūgas ir vasaros karščius – kaip jie panašūs į Svirskio amžininkų, paprastų valstiečių, veidus! Šįkart menininkas laiką traktuoja kaip negailestingą griaunamąją jėgą, visgi netenkančią galios prieš žmogaus atmintį“, – tvirtino kino kritikas Saulius Macaitis (aprūpindavęs laikraštį „Sovetskaja Litva“ profesionaliomis recenzijomis, 1969 05 22).

*  *  *

Senoliai ir jų neredaguota tarmiška šneka. Neharmonizuotos dainos, neišlavinti scenai balsai. Senolių požiūriai ir papročiai. Etnografija ir jos aidai šiandien. Vėl tai, kas lyg ir kaba ore, bet dokumentikoje patenka tik į Verbos kiną – autentiškas nacionalinis savitumas. Tautos vertybės. Apie jas Verba tęsė pokalbį 1968 metų filme „Čiūtyta rūta“, kurį filmavo drauge su Algirdu Tarvydu.

Tarybų Lietuvoje žodį „tauta“ žmonės žinojo, bet jokioje viešoje vietoje jis nebuvo nei vartojamas, nei toleruojamas. Buvo liaudis, o ji – tarybinė. Be skirtumo – Kamčiatkoje, Uzbekijoje ar Lietuvoje.

Tačiau 7-ojo dešimtmečio pradžioje susidomėta etnografija. Lietuvoje kūrėsi kraštotyros draugijos, mokslininkų ir jaunimo etnologinės ekspedicijos traukdavo į kaimus, bendraudavo su senais žmonėmis, užrašinėjo tautosaką. Atsirado etnografiniai ansambliai, kurie dainuodavo autentiškas kaimo dainas, šokdavo kaimo šokius, tarmiškai sekdavo pasakas, atkurdavo papročius. Tai buvo alternatyva valdiškų įstaigų įkurtiems optimistiniams „liaudies“ ansambliams, kurių programas sudarė stilizuoti kūrinėliai, „aprobuotas liaudiškumas“, anot Juliaus Lozoraičio.

Didžiulis įvykis buvo spektaklis „Kupiškėnų vestuvės“ – savo jaunystės apeigas bei drabužius atkūrė ir vaidino senukų kupiškėnų trupė, kuriai vadovavo Povilas Zulonas. Senukai gastroliavo po Lietuvą, išgarsėjo, buvo rodomi per televiziją. Robertas Verba sumanė nufilmuoti jų spektaklį, tačiau senieji papročiai ekrane nebeatrodė natūralūs. Ir filmo idėja pakito. „Kupiškėnų vestuvės“ liko kaip citatos filme apie dviejų kartų požiūrį į meilę. Nueinanti karta ir atėjusi. Anų ir šių laikų vestuviniai papročiai, tipažai, nuostatos. Nieko ironiško. Tik užuomina pasvarstymui: kas per amžių amžius lietuvių tautos turėta, kas prarandama, kiek praradimų skatinama ir kas vietoje to turima.

Po filmo „Čiūtyta rūta“, tikino Laimonas Tapinas, „visi buvom vienos nuomonės: lietuvių dokumentiniame kine dar niekas taip jautriai ir emocionaliai nekalbėjo apie laimę, meilę, liaudies papročius. Tada šiam kūriniui atleidom, kad ne viskas jame buvo vienodai organiška, kad spektaklio vaizdai vietom „pjovėsi“ su realaus gyvenimo scenomis.“ (iš lankstinuko)

„Čiūtyta rūta“ buvo apdovanota I laipsnio diplomu ir prizu Minske, X zoninėje Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino ir televizijos filmų apžiūroje.

*  *  *

Ar neprisireikė po to Verbai kokiu „revoliuciniu“ filmu išpirkti kaltės, atsiteisti už laisvę daryti kiną apie jausmus? Pasielgta gudriai. 1969-aisiais, kai Tarybų Sąjunga įvairiomis pilietinėmis ir meninėmis priemonėmis rengėsi sutikti Vladimiro Lenino gimimo šimtmetį, Robertas Verba ir jo bičiulis diktorius Albinas Šukelis padavė paraišką kaip tik tai iškilmingai datai skirto dokumentinio filmo scenarijui „Šimtmečio rauda“.

Apie ką „raudojo“ vyrai? Jie akivaizdžiai linksminosi, savo idėjai patiekti įkinkę populiariausias to meto oficialiosios raiškos klišes: „LTSR Paminklų apsaugos ir Kraštotyros draugija šių metų vasarą prie Stelmužės ąžuolo organizuoja aplinkinių rajonų šimtamečių susitikimą. Tai paskutiniai mūsų tautos palikuonys, savo akimis matę ne tik audringus 1905 metų revoliucijos įvykius, bet ir baudžiavą, 1863 metų sukilimą.

Atžymint V.I. Lenino 100-ąsias metines, įdomu pažvelgti mūsų krašto senelių akimis į epochos raidą, per jų asmeninius išgyvenimus papasakoti apie liaudies kovą už bendražmogišką šviesią ateitį.“ Taip, tai buvo filmo „Šimtamečių godos“ paraiška.

*  *  *

Sutinku su Sauliumi Macaičiu, kad jau nuo pirmo „Šimtamečių godų“ kadro „apima susijaudinimas“. Tai tas kadras, kur kamera lėtai priartėja prie senos trobos mažo langelio, už kurio sėdi senukų pora. „Langelis siauras, apmusijęs, senukai nejudėdami žvelgia prieš save – nei pridėti, nei atimti, sena fotografija. Bet žvilgsnis, nukreiptas į mus, – gyvas, lyg kažko klausiantis, lyg teigiantis. Dabartis – žiūrovai, sėdintys salėje, – jau nuo šio kadro randa kažkokį ypatingą, taurinantį kontaktą su amžių glūduma.“ („Literatūra ir menas“, 1970 01 31)

Per „Šimtamečių godas“ (1969) mes iš tiesų susiliečiame su seniai praėjusiu laiku. Paduodame ranką Lietuvos XIX šimtmečiui, o ne Leninui. Šio filmo herojai, „iš pirmo žvilgsnio paprasti senukai – netikėtai atsiveria režisieriui ir kaip blaiviai save reflektuojantys kaimo išminčiai, ir kaip žmonės, kuriems laikas nesugebėjo išgydyti visų žaizdų, ir kaip komiški amžinųjų istorijų personažai.“ (Živilė Pipinytė) Kaip paralelė – ši diena. Verba įsižiūri į jaunus veidus, ieškančius ryšio su praeitimi. Graži ilgaplaukė mergaitė priešais veidrodį senoviniais rėmais. Bigbito ansamblis „Bočiai“ – konceptualus pavadinimas, būdingas tam laikui, – savo ritmu „perdainuoja“ senas lietuviškas dainas. Ką daro su mumis laiko tėkmė – skurdina, turtina? Kokie mes atėjome į šitą šimtmetį? Julius Lozoraitis, komentuodamas dar „Čiūtyta rūta“, užsimena: „O gal įspėjama apie susvetimėjimą.“

Apie „Šimtamečių godas“ Lozoraičio rašyta: „Skaistūs lyg šventieji, raukšlėti lyg skulptūros senučiukai. Sunkų gyvenimą neskubriai dėsto kažin kada bučiuotos lūpos. Nėra gailesčio sau. Nėra skundo. Dvelkia dvasios ramybė. Paskutinės gijos, siejančios mus su praėjusiu šimtmečiu. Bandyta pažvelgti į pačias sielų gelmes. Maskvoje filmui buvo uždėtas patologijos (!!!) antspaudas. Tokios „Šimtamečių godos“ nebuvo vertos didžiosios tėvynės ekranų.“ („Lietuvos rytas“, 1994 03 04)

„Ir gerai, ką jie ten būtų supratę“, – numoja ranka Albinas Šukelis, prisiminęs anuometinius Maskvos kinematografinių viršūnių draudimus.