Vos gimus televizijai, prasidėjo ir filmų transliacijos. Net branduolinio karo atveju iš požeminės televizijos prie Nemenčinės buvo numatyta rodyti filmą „Leninas Spalyje“. Kas jį būtų žiūrėjęs – kitas klausimas. Daug puikių filmų televizijos ekranuose matėme 6–7-ajame dešimtmečiuose, kol neatsirado videotechnika. Ir šiandien tebežiūrime. Kartais tą, ką rodė anuo metu – amerikiečių „Pjausi audrą“ ar rusų „Ivano vaikystę“. Tačiau per LTV2 gali pasižiūrėti ir 5–6-ojo dešimtmečių JAV filmų, kurių neimportavo ir nerodė sovietai, bet kuriuos neblogai žinojome iš lenkiškų žurnalų „Film“ ar „Ekran“ („Basakojė grafienė“, „Trapecija“, „Sėdintis Bulius“ ir kiti). Nepaisant videoįrašų ir interneto konkurencijos, televizijos kanalai teberodo daug filmų ir užpildo vakuumą, kuris susidaro palyginus su prieškario filmų skaičiumi ekranuose: tada – iki tūkstančio pavadinimų, o dabar – iki 400 per metus. Palyginti su Europa, mums vis dar trūksta platesnio filmų pasirinkimo kino salėse, nors labai padeda kino festivalių repertuaras. Tačiau dar daugiau rodo televizija, nors daugelį filmų po kelis kartus kartoja (11 kanalas čia rekordininkas), kelinti metai suka tuos pačius filmus, tik sukeičia vietomis programoje. Jaunimas, žinoma, nekantrus – jis viską susižvejoja DVD arba interneto užkaboriuose. Nustebau, kad studentai daugelį „Kino pavasario“ filmų jau žino iš anksto. Žinoma, ir pirataujama. Bet taip būdavo visais laikais.

Iš pradžių manyta, kad visa televizija eis paskui kiną, todėl daug įžymiausių režisierių išbandė save ir televizijoje. Lietuvoje irgi: Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas ir kiti. Tačiau kai neorealizmo tėvas Roberto Rossellini metė kiną ir pasuko į televiziją kurti istorinių, šviečiamųjų filmų, nebuvo suprastas. Gal pradėjo per anksti? Juk dabar niekas nesistebi, kai televizijoje žiūri serialus „Napoleonas“, „Roma“ ar lietuviškus „Slaptuosius XX a. archyvus“. Tiesa, juos kuria (arba užsako) pati televizija. Didieji kino režisieriai greit atšalo televizijai arba tiesiog nusivylė ja kaip kino meno atšaka (buvo mėgstama priešprieša: „didysis“ ir „mažasis“ ekranai). Televizija iš tikrųjų pasirodė esanti sunkiai suskliaudžiama. Ją, kaip žirgus prerijose, žabojo vis kiti: kino menininkai, žiniasklaidininkai, reklamininkai, teatralai, pramogininkai.

Interneto laikais į televiziją vis dažniau žiūrima kaip į komunikacijos rūšį, kurios ateitis miglota: išliks kanaluose ar subyrės į pagal užsakymą transliuojamus įrašus? Akivaizdu, kad apskritai keičiasi visa medijų sistema pradedant spauda, baigiant internetu. Tačiau juk einama ne tik pirmyn, bet ir žiūrima atgal. Yra skaitmeninė, pasiutiškai greita ir patogi fotografija, bet vėl plinta ir XIX a. metodai, pavyzdžiui, fotografija be objektyvo (pinhole).

Kinas televizijoje irgi slankioja panašiai. Amerikiečiai pirmieji, nusižiūrėję į radiją, ėmė kurti pokalbių šou ir serialus. Dar ir dabar pas mus teberodomas „akmens amžiaus televizijos“ „Namelis prerijose“, o iš „muilo operų“ bumo epochos – „Vergė Izaura“. Europa 1969 m. pagimdė daugiaserijinių ekranizacijų tradiciją. 26 „Forsaitų sagos“ serijos turėjo didžiausius reitingus ir surinko televizijai ne mažiau žiūrovų, negu sporto transliacijos ar TV žinios. Lietuva tuo metu Maskvos televizijos užsakymu pradėjo kurti kur kas kuklesnes (2–4 serijų) užsienio autorių ekranizacijas (Jackas Londonas, Theodoras Dreiseris, Jeanas-Paulis Sartre’as ir kiti). Lietuvos televizija puoselėjo lietuvių autorių videoekranizacijas. Populiarumo viršūnė – „Raudonmedžio rojus“ pagal Vytauto Sirijos Giros romaną. Atgimimo laikais išnyko ir TV teatras, ir ekranizacijos. Arba jos dėl finansinių sunkumų tapo labai retos. TV teatro stilistiką prikėlė jį mėgęs danų režisierius Larsas von Trieras savo „Dogviliu“. Ekranizacijų bumas Rusijoje – „Meistras ir Margarita“, „Idiotas“, „Demonai“, „Broliai Karamazovai“, „Daktaras Živagas“ ir kt. Kartais populiarumu beveik prilygstama „Forsaitų sagai“. Tačiau laikai kiti. Televizija visur paniro į pramogų zoną, tad geros literatūros ekranizacijas galime vertinti kaip kitokį TV programos kokybiškumo laipsnį. Kita vertus, katastrofiškai mažėja skaitytojų, tad televizija gali paskatinti grįžti prie literatūros.

Lietuva tebesimaudo serialų bangose – savų ir importinių. Greta amerikietiškų nestinga ir rusiškų kriminalinių serialų. Gal todėl, kad nusikaltimų šaknys ir pobūdis panašūs? O gal ir globali tendencija. Vienas mano studentų prikišo senajam lietuvių kinui, kad jame niekas nekūrė gangsterinių filmų. Tad jam lietuviško kino lyg nebūta. Mūsų serialų kūryboje (gamyboje) melodrama ir kriminalas susijungia ir gimsta „Giminės“ su visais jau buvusiais ir dar planuojamais tęsiniais. Ne „Sopranai“, bet idėja panaši: esame giminės, bet tvarkomės mafijos principais. Argi buvo kitaip, kai pirmoji naujosios lietuvių emigracijos banga plūstelėjo į užsienį? „Nekviestos meilės“ populiarumas – jau kiti laikai. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimai parodė visai įmanomą televizijos ir kino kaimynystę. Kartais tik nežinia, kam ką priskirti. Mario Martinsono „Nereikalingi žmonės“ rodomi kaip filmas, bet gal iš tikrųjų yra užmaskuotas serialas. Apdovanojimai tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje galbūt paliudija, kad ir vertintojams nėra lengva, kai kinas ir televizija nutaikyti į kuo platesnę auditoriją. Visai gali būti, kad ir „Nekviesta meilė“ bus sumontuota į vieną filmą. Kol kas ją galima įsigyti DVD ir nereikia laukti kaip pirmojo lietuviško serialo „Tadas Blinda“.

Nekviesta meilė“ turi ir internetinį puslapį, nuolatinius atgarsius spaudoje, serialo aktorių pasirodymus kitose televizijos programose. Rinkodara suplanuota panašiai kaip amerikiečių serialui „Seksas ir miestas“. Trūksta tik krautuvėlės, kur būtų pardavinėjami veikėjų drabužiai, nes jie madingi ir gan dažnai keičiami. Galėtų paplušėti ir vadinamoji „madų žurnalistika“ arba life style (gyvenimo būdo) analitikai, nes serialas dabar žiūrimas kitaip, nei „Vergės Izauros“ laikais (plg. „Gražuolę“ Betę“ – serialą iš madų žurnalistikos pasaulio).

„Muilo operų“ populiarumas privertė rimtai studijuoti auditoriją ir jos poreikius. Tanios Modleski knygos apie šiuos melodraminius serialus ir jų evoliuciją iki „Dinastijos“ ištraukas spausdino ir „7 meno dienos“. Vis dėlto per dešimtmetį daug kas pasikeitė. Skandalą sukėlė JAV serialas „Byvis ir Tešlagalvis“, dėl leksikos bei neįprastų mokytojų ir mokinių santykių su šakėmis sutiktas ir Lietuvoje. Jis vis tebesisuka kuriame nors kabeliniame mūsų kanale, bet jau tapo klasika ir gerokai paveikė animacinius TV serialus. „Simpsonai“ jau sutikti ramiau, geriau suvokiant satyrinį šių dienų šeimos vaizdavimą. Ir „Simpsonus“, ir „Sopranus“ lydi gausybė visokių studijų. Net „muilo operų“ klestėjimo laikais nebuvo taip visapusiškai nagrinėjamas TV serialas kaip visuomenės kaitos modelis.

Prieš 10 metų pasirodęs serialas „Seksas ir miestas“ šiemet sulaukė ir filmo, kuris buvo pristatytas net Kanuose. Kūrėjai tie patys – scenaristas ir prodiuseris Darrenas Staras, anksčiau išgarsėjęs serialu „Beverli Hilsas 90210“, ir režisierius Michaelas Patrickas Kingas. Ir aktorės dauguma tos pačios, ypač šaunusis ketvertas: Sarah Jessica Parker, Kim Catrall, Cynthia Nixon, Kristin Davis. Ir stilius – kokios mados! – išlaikytas. Kas gi pasikeitė? Ekraninis variantas – 2,5 val. – sušvelnėjo, o į pabaigą net suholivudėjo: tikra meilė, jeigu ji yra, po visų veiksmo perturbacijų būtinai turi sugrįžti. Tiesa, tai dar nėra visai filmo pabaiga. Tačiau vargu ar kas beatkreips dėmesį į Kerės žodžius, kad „šeima“, „žmona“, „vyras“, „žentas“, „uošvis“ yra tik sąvokos, kurios šiandien ne visai atitinka jausmų turinį. Jeigu taip atsitiktų – gaila, nes „Seksas ir miestas“ tikrai naujai žvelgia į vyrų ir moterų santykius ir iš esmės parodo tai, kas Lietuvos gyvenime jau iškyla ir kaip teisiniai bei politiniai sprendimai: kas yra šeima, ar yra lygios galimybės įvairios orientacijos žmonėms, kas yra laisvė intymiame gyvenime. Serialas nagrinėja ne populiarų pas mus politinį pilietiškumą, o DIY – „Do it Yourself“ aspektą, kuriuo nusakoma, kad gyvenimas viešoje erdvėje – šiuolaikiniame prekybos centre ar madų šou – irgi yra pilietiškumo raiška. Galbūt ir Arūno Valinsko „žvaigždžių“ partijos atsiradimas yra būtent tokio pilietiškumo plėtra Lietuvoje? Lesbietės ir jų spalvingi batai Šarlotės galerijoje – irgi demokratijos išraiška? Juk neatsitiktinai pagrindinė filmo veikėja Kerė, rašanti į laikraštį apie šiuolaikines medijas, vadina save „sekso antropologe“. Jos išvada provokuoja ne tiek serialo (jis užbaigtas), kiek gyvenimo tąsą: „Naujajame tūkstantmetyje nebus seksualinių etikečių. Svarbiausia – seksualinė saviraiška. Nesvarbu, ar tu miegi su moterimi, ar su vyru, svarbiausia, kad tu miegi su individualybe. Ir nesvarbu, ar tu heteroseksualė, ar lesbietė.“ Pati išdykiausia seriale Samanta irgi sako: „Šitai kartai svarbiausia – eksperimentas.“ Lietuvių kine kažką panašaus sako Igno Miškinio „Diringas“, o ypač jo ir bendraminčių filmas „Brėkštant“, kuriam pritrūko filmo „Lengvai ir saldžiai“ ironijos. Gretintina čia ir Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“. Tad ateina naujus požiūrius į asmenybės intymųjį gyvenimą provokuojanti karta.

Serialas „Seksas ir miestas“ šiuo požiūriu yra vos ne programinis iššūkis. Deja, filme neatsispindi jo įžvalgos, kad gėjų ir lesbiečių kultūra šiandien veikia ir vadinamuosius „normalius“ santykius. Dalis serialo analitikų keturias meilės nuolat ieškančias Manhatano moteris vertina kaip užmaskuotą homoseksualumo išraišką. Filme teliko tik pora bailiai apsidairančių ir besibučiuojančių gėjų bei seksualusis Samantos kaimynas, parodytas nuogas visu ūgiu. Iš vadinamųjų serialo keistumų su „iškrypėliškumo“ prieskoniu liko tik kastruotas Samantos šunytis, dulkinantis kiekvieną į šunį panašesnę lėlę. Iš oro gadinimo nepatogumų – tik nėščios moters pilvo gurgimas, sukeliantis kompanionių kvatojimą Meksikos kurorte. Svarstymą apie lytinių santykių dažnumą teko pakeisti neutraliu žodžiu „spalvinti“: jis iš tikrųjų kelia smagų juoką. Seriale herojės nebijojo ir tokių klausimų: „Ar gali moterys užsiimti seksu kaip vyrai?“; „Ar seksas trise – naujas seksualinių laimėjimų barjeras?“; „Ar jaunuoliai, kuriems per 20, iš tikrųjų yra naujas dizainiškas narkotikas?“

Tačiau ir filme liko IDEALAUS vyro laukimas, panašus kaip populiariuose moterų romanuose. Seriale yra tokio idealo rėmai: romantiškas viliotojas ir „gelbėtojas“ pragmatikas. Filme tuos vaidmenis atlieka Džonas, juokaujantis, kad Keri yra vienintelė Niujorko bib-liotekos skaitytoja, studijuojanti garsių žmonių meilės laiškus, o pabaigoje pats prirašantis jų visą krūvą. Visi idealai patrauklūs, bet riboti, todėl filmo finale keturios 20–40-mečių moterų kartos atstovės žengia koja kojon it mūsų dienų muškietininkės.

Sociologas Anthony Giddensas knygoje „Intymumo transformacija“ dar iki serialo spėjo apibendrinti: „Saviidentifikacijoje svarbu ne tik refleksija, bet ir seksualumas“.