„Naujosios dramos akcijoje“ buvo parodytas „Dekalogo“ inspiruotas belgų teatro „NTGent“ spektaklis „Dešimt Dievo įsakymų“, vyko filmų ciklo retrospektyva, veikė paroda „Krzysztofas Kieślowskis. Ženklai ir atmintis“. Į parodos ir retrospektyvos atidarymą buvo atvykęs Kieślowskio bendražygis, „Dekalogo“ ir daugelio kitų jo filmų scenarijų bendraautoris Krzysztofas Piesiewiczius, su juo kalbėjosi Izolda Keidošiūtė.

Teko girdėti, kad „Dekalogo“ istorijos paimtos iš Jūsų advokato praktikos. Ar taip yra iš tikrųjų?

Be abejo, ne. Bet galėčiau pasakyti, kad tai – mano patirties, tikėjimo, susitikimų su žmonėmis visuma. Tačiau rasime nemažai visiškai išgalvotų fragmentų. Svarbiausia, ko siekėme su Kieślowskiu, – kad viskas būtų psichologiškai įtikinama ir kad išvengtume buitiškumo. Nenorėjome sieti siužetų su to meto Lenkijos specifika ir aplinkybėmis, kuriose gyvenome, buvome įsitikinę, kad turime kalbėti – kad ir kaip kitiems tai atrodytų įžūlu – apie dekalogo, kaip civilizacijos kertinio akmens, universalumą. Norėjome, kad kūrinys išliktų ilgam, ir man atrodo, kad mums tai pavyko.

Išvengėme vienadienių aktualijų, to, ką pavadintume tiriamuoju filmu, reportažu ar straipsniu. Greičiau kalbėjome apie dalykus, kurie buvo svarbūs nuo pasaulio pradžios, kurie ir toliau rūpės, nesvarbu, kur ir kokiomis aplinkybėmis mes gyventume: ar gyvensime geriau, ar blogiau, ar būsim turtingesni, ar mažiau turtingi, – šios problemos išliks. Apie tai yra dekalogas, taip buvo rašomi ir filmų scenarijai.

Žinoma, kai kurios aplinkybės lyg ir ištrauktos iš mano tiesioginės patirties. Pavyzdžiui, aštuntame „Dekalogo“ filme, kur kalbama apie Lenkijai ir, žinoma, Lietuvai labai aktualią problemą, arba didžiulę traumą, – turiu omeny Holokausto problemą.

Filmo profesorės prototipu tapo šviesi asmenybė, lenkų sociologijos autoritetas profesorė Maria Ossowska. O profesorės patirtis susieta su mano motinos pasakojimu. 1942 metais gyvendama Varšuvoje ji išgirdo iš gatvės sklindantį triukšmą, riksmus. Pažiūrėjusi pro langą, pamatė sunkvežimius ir esesininkus, grūdančius į juos žydus.

Tarp jų buvo jauna moteris su mažu vaiku. Vienas esesininkas pastvėrė vaiką ir trenkė jį galva į sieną. Ir mano motina visą gyvenimą negalėjo pamiršti to vaizdo.

Jau būdamas studentas suvokiau, kad mano motinos pasakojimas yra vadinamoji nekaltojo kaltė. Mano motina jautėsi kalta dėl to, kad negalėjo padėti. Ir šis mano motinos kaltės jausmas buvo postūmis parašyti scenarijų.

Apie įsakymą „Nekalbėk netiesos“ tame scenarijuje kalbama įvairiais aspektais, paliečiant ir nekaltojo kaltės problemą. Lenkai nėra kalti dėl jų žemėje vykdyto Holokausto, bet kartu jie turi jausti atsakomybę, nors nieko negalėjo pakeisti. Tokią atsakomybę turime jausti kiekvienas. Ji susijusi su pasaulyje vykstančiomis tragedijomis. Iš čia – iš Vilniaus ar Varšuvos – negalime nieko pakeisti, tačiau turime jausti empatiją, suvokti žmonių likimų bendrumą. Esame viena didelė žmonių šeima. Esame atsakingi už pasaulyje vykstantį gėrį ir blogį.

Taip buvo konstruojamas siužetas: profesorė, kurios paskaitas lankiau, mano mamos išgyvenimai, konkrečios okupuotos Lenkijos aplinkybės ir tai, kas nuolatos mus slegia. Visa tai atsispindėjo filme. Pagaliau man atrodo, kad įsakymas „Nekalbėk netiesos“ yra šiandien nepaprastai aktualus. „Dekalogo“ filmuose jis skamba gyvai, stipriai ir galbūt vis esmingiau.

Šiandien daug kalbama apie melą, apie netiesos kalbėjimą, bet man atrodo, melas persikėlė visai į kitą erdvę. Turiu omeny ne vien galingą žiniasklaidos mechanizmą. Ir ne vien tai, kad politikai pasisavina tiesos sakymo teisę. Labai dažnai jie kalba apie tai, ką daro kitas arba ką jis darė anksčiau. Bet jie neturi tos teisės. Jie manipuliuoja žodžiais. Niekas negali būti tavo teisėju, prokuroru ar tardytoju. Kalbos apie teisingumą nėra tiesa, kai šitaip supaprastinama, subanalinama. Pavyzdžiui, kaimynas praneša grįžusiam vyrui, kad jo žmoną lanko kažkoks ponas. Tai nėra tiesa, kuri išlaisvina. Per ilgai buvau advokatas, nagrinėjau apie 300 skyrybų bylų ir žinau, kad neištikimybė ne visada reiškia nemeilę. Tai labai sudėtinga. Patys žmonės turi subjektyviai, individualiai gyventi teisingą gyvenimą, turi patys žinoti, kada meluoja, kada apgaudinėja, žinoti, kodėl skaudina kitą.

Visas „Dekalogas“ sukonstruotas taip, kad kiekvienas galėtų rasti ten dalį savo gyvenimo, savo džiaugsmo, savo nevilties, abejonių, praradimų. Kiekvienoje ciklo dalyje – visų dešimties įsakymų atspindžiai. Taip keistai viskas susipynę, susijungę, taip keistai išsidėstę. Ir, žinoma, verta buvo sukurti vienuoliktą filmą, kuris kalbėtų apie meilę. Nes meilė išsprendžia viską.

Arba, pavyzdžiui, įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Turėjau ilgai pagyventi, kol supratau, kad jis nėra toks paprastas, – gerbk juos, nes jie yra tavo tėvai. Ne. Šis įsakymas reikalingas ne jiems. Jie jau mirę ir, net kai buvo gyvi, mylėjo tave, kad ir kaip besielgtum. Tai reikalinga man, – jei nemylėčiau, mano gyvenimas būtų ribotas. Bet yra dar aukštesni dalykai. Man atrodo, tame įsakyme slypi tam tikra nuoroda į kažkokį tėvą ir kažkokią motiną, kurių nepažįstame, tačiau kurie suteikė gyvybę viskam. Begalinė pagarba didžiajai paslapčiai. Neseniai perskaičiau Einsteino laiškus, rašytus prieš pat mirtį savo draugui, žinomam italų matematikui. Viename paskutinių laiškų jis rašė, jog tas, kuris nepripažįsta didžiosios neištirtos paslapties, turi palikti mokslą. Taip išpažįstame nuolankumą ir atiduodame pagarbą. Niekada neatskleisime paslapties, iš kur atėjo mūsų tėvai, mūsų tėvų tėvai. Tik galime kartu su didžiaisiais mąstytojais, mūsų civilizacijos kūrėjais, nulenkti galvą, atiduoti pagarbą tam, ko nežinome. Mums buvo duota, bet nežinome, kas davė. Tie klausimai tampa vis svarbesni, skaudesni, paslaptingesni. Labiau gilindamiesi į tai, kas vadinama mokslu, randame vis daugiau paslapties patvirtinimų.

Septintoji dalis iš tikrųjų remiasi tikru atsitikimu. Kai buvau dar jaunas advokatas, turėjau tokią bylą. Bet ji baigėsi taip, kad patekusi į scenarijų būtų atrodžiusi per daug neįtikėtina. Būna aplinkybių, kurių neįmanoma perkelti į ekraną, nes niekas nepatikėtų, jog tai įmanoma. Žinoma, mes nekonvencionaliai interpretavome įsakymą „Nevok“. Kalbėjome apie intymius, net biologinius dalykus. Šiandien filme iškilusias kliūtis nesunku pašalinti. Nesunku patikrinti, kas kieno vaikas. Tik visada kyla klausimas: ar verta? Ar verta, ar galima žaisti kitu žmogumi. Kas yra laimė? Žinojimas ar emociniai dalykai? Tai labai subtilūs klausimai. Savam krašte jau matau įsteigtas klinikas, kurios kviečia pasitikrinti DNR. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, žinojimas negali padaryti žmogaus laimingo.

Prisiminkime įsakymą „Nepaleistuvauk“. Žinoma, jo nepažeisti beveik neįmanoma. Tačiau žmonės, ypač tie, kurie ilgiau pagyveno pasaulyje, suvokia: jeigu pasisektų laikytis šio įsakymo, viskas taptų vertingiau, aiškiau, mažiau komplikuota, mažiau painu. Galbūt nesilaikydami jo atsiduriame ten, iš kur norime pabėgti. Ir esmė čia ne nuodėmės sąvoka. Esmė ta, kad jeigu bent stengtumėmės laikytis tų nuostatų, viskas taptų harmoningiau.

Kai kūrėme penktąją „Dekalogo“ dalį – „Trumpą filmą apie žudymą“, – Lenkijoje dar buvo vykdoma mirties bausmė. Ir šiandien dauguma lenkų – per šešiasdešimt procentų, – pasisako už jos sugrąžinimą. Nesusimąstoma, kad ją pavyko panaikinti tik didžiulėmis pastangomis, kad tai didelis iššūkis ir net auka, nes sugebėjome sutramdyti visai suprantamą natūralią reakciją – keršyti. Kita vertus, jeigu taip nesielgtume, vadinasi, negerbtume žmogaus gyvybės. Pritartume kažkam, ko norėtume, kad nebūtų. Čia yra tam tikras vidinis prieštaravimas. Aš manau, kad mirties bausmės atsisakymas – tai vienas didžiausių mūsų civilizacijos laimėjimų. Ne naivus, idiotiškas, infantilus, kai skelbiama, kad neturiu teisės į atsaką, jei norima mane nužudyti. Aš turiu tokią teisę, kai grasinama mano gyvybei, bet neturiu teisės skelbti nuosprendį, atimantį kito gyvybę. Turiu teisę gintis, tačiau neturiu teisės ką nors aprengti toga, kad pasitelkęs įstatymo didybę pakartų ar nušautų kitą. Šiandien norime pakarti už tai, kad nužudė, rytoj už tai, kad išprievartavo, poryt už tai, kad pavogė, o užporyt jau už tai, kad yra kitų pažiūrų. Tai pagarbos žmogaus gyvybei problema. Vienas didžiausių civilizacijos laimėjimų yra posakis: „Pradėk nuo savęs“. Jeigu sakome: „Nežudykite Kambodžoje, nežudykite Birmoje“, jeigu raginame gerbti žmogaus gyvybę, tai reikia pradėti nuo savęs. Kūrėme filmą apie tai, kad mirties bausmė nepadeda išvengti prievartos ir yra panieka žmogui, nepagarba jo gyvybei.

O dešimtas įsakymas, kuris kalba apie norą turėti daiktą, – ar jis buvo kada nors aktualesnis mūsų civilizacijai kaip dabar? Geidžiame daiktų, apima gobšumas. Prisiminkim šiandien madingą žodį „vartojimas“. Sukurta daug institucijų, kurios skatina mus turėti kuo daugiau. Jos užsiima viešaisiais ryšiais, rinkodara, reklama, ir kala mums į galvas: turi turėti daugiau. Be abejo, kada nors tai praeis, nes esmė slypi kitur. Dar niekada nei lietuviai, nei lenkai nebuvo pasiekę tokios gerovės kaip dabar. Žinoma, yra ir neturtingų žmonių, bet turiu omeny tai, kad viskas pasiekiama. Kalbu apie laisvę, apie demokratinę sistemą, savivaldą. Ir visose šiose srityse vis dažniau pažeidžiamas dešimtas įsakymas. Geisti daikto, vadinasi, tam tikra prasme kėsintis į veikiančius civilizacijos pagrindus. Labai svarbu tą geismą mažumėlę sutramdyti. Ir šiuo požiūriu Biblija, dekalogas mane žavi kaip sintetinis šimtmečius kauptas nedidelės bendruomenės išminties rinkinys, nurodęs tam tikras gaires, kurias patvirtina empirinis mokslas, iškeldamas jų svarbą ir esmę.

„Dekaloge“ yra personažų, kuriuos vienaip ar kitaip pasielgti pastūmėja aplinkybės. Kokį vaidmenį šiuose filmuose atlieka atsitiktinumas, jei prisimintume ankstyvąjį taip pavadintą Krzysztofo Kieślowskio filmą?

Tikėjau ir tikiu, kad atsitiktinumai turi savo pirmapradę priežastį. Ta priežastis dažnai būna užmirštas arba iki galo nesuvoktas dalykas iš mūsų praėjusio gyvenimo. Pasakyčiau net daugiau – ir tai nėra koks ypatingas atradimas, – priežastis galėjo būti sunaikinta, nutrinta. Senovės graikai tai vadino lemtimi – fatumu. Tokia lemtis gali paveikti kelių šeimos kartų gyvenimą. Kažkas kažkur paspaudė mygtuką. Arba aš kažkada, prieš dvidešimt metų, paspaudžiau tokį mygtuką. Aš net nesuvokiau, kad tai yra arba bus labai svarbu, atsilieps ne tik mano, bet ir mano vaikų gyvenimams. Suklydau, pasidaviau kokiai nors pagundai arba visiškai lengvabūdiškai, atsitiktinai padariau kažką, kam nesuteikiau jokios reikšmės. Nes mes kasdien sutelkiame dėmesį į akimirkos dalykus ir nepastebime esmės, kuri paaiškės labai negreitai. Tai galėjo būti atstumta meilė, galėjo būti neištikimybė, neįvertinta draugystė, o gal atsisakėme tikro artumo dėl laikino susižavėjimo. Taip gali atsitikti dėl banalaus dalyko, pavyzdžiui, mados. Pasirinkau tokią, o ne kitokią profesiją, nors ji neatitiko mano talento, sugebėjimų, temperamento, svetima mano prigimčiai. Nes kiti ja žavėjosi, ji buvo madinga. Kažkas, kas tuo metu buvo populiaru. Dažnai mums trūksta brandos. Gyvenime yra labai nedaug tikrų atsitiktinumų. Jei turime omeny tikrą šios sąvokos reikšmę. Taip, man atrodo, atsitiktinumų gyvenime labai mažai.

Ar etinė problematika dabar sietina su tikėjimu? Ar gali ateistas būti moralus, o giliai tikintis – amoralus?

Man atrodo, tikrai tikintis žmogus tam tikra prasme yra laimingas. Išmintingas netikintysis yra apimtas nevilties. Nevilties, kad apleis šį pasaulį nesuvokdamas paslapties. Galime vis labiau tobulėti, siųsti į kosmosą laivus, bet niekada, nes tai prieštarautų mūsų egzistencijai, neatsakysime į svarbiausią klausimą: iš kur viskas atsirado? Paslaptis slypi rakte, kuris yra tuo raktu užrakintoje spintoje. Ir žmogui, kuris tai supranta, savaime ima atrodyti, kad jo gyvenimas yra kažkoks absurdiškas mirksnis, kažkoks nepatvarus atsitiktinumas. Tamsus kosmosas. Mums matomas dangaus skliautas metafiziniu požiūriu yra tarsi Nojaus arka. Akimirką mes esame joje kaip smėlio smiltelė dykumoje. Bet jeigu tai stebuklas, reikia tą stebuklą patirti. Savo didžiausią metafizinį išgyvenimą patyriau būdamas paauglys, kai pirmą kartą buvo nusileista Mėnulyje ir aš pamačiau nuotraukas, kaip iš ten atrodo mūsų Žemė. Tai pats gražiausias vaizdas, kokį tik galima įsivaizduoti. Nepaprastas žydras gaublys juodoje erdvėje ir mes jame – nežinantys pradžios ir nežinantys pabaigos. Mums duotas gamtos grožis, duota neviltis, meilė. Visa tai mums duota, jeigu tikime ta paslaptimi. Kažkas pasakys, kad prisikėlimas iš mirusiųjų – tai kvailystės, bet jeigu priimi tokią alegoriją, jauti didelę pagarbą gyvenimui, per nuolatinį prisikėlimą suteikiantį gyvybės patvirtinimą. Prisikėlimas, suvokiamas kaip fenomenali išmintis. Kaip alegorija, kad galėtume išgyventi, galėtume būti.

Neseniai parašiau tris scenarijus: „Tikėjimas. Viltis. Meilė“. Manau, kad šios trys dorybės irgi yra vertybių hie-rarchijos viršūnėje. Be jų nėra mūsų būties stebuklo, buvimo čia ir dabar. Deja, religija labai dažnai traktuojama kaip ideologija. Todėl čia, Vilniuje, per susitikimus dažnai kalbu apie personalinę erdvę. Reikia save personalizuoti ir visuomet klausti savęs apie save. Pradėti nuo savęs. Dar prieš 20–30 metų tikėjimas galėjo savotiškai padėti bendrai išgyventi. Tačiau laisvame pasaulyje, man atrodo, tikėjimas turi būti labai suasmenintas. Reikia mažiau vadovautis tuo, kas priimta. Paprastai kalbant, į bažnyčią turėtų eiti tikrai tikintys žmonės. Kad mišios nevirstų tik ritualu. Pažįstu labai daug asmenų, kurie nelanko bažnyčios, bet kartais man atrodo, kad jie elgiasi kaip giliai tikintys žmonės...

Papasakokite apie Krzysztofą Kieślowskį. Koks jis buvo?

Jo kinas smarkiai keitėsi, bet jis niekada nebandė teisti kitų. Atsimenu dokumentinį filmą „Nežinau“ apie partijos funkcionierių. Kieślowskis ištisus metus stebėjo, kaip jį pribaiginėja jo paties partija. Filmas baigiasi šio vyro portretu. Jis sėdi pasirėmęs, rūko, toks ilgas kadras. Kieślowskiui būdingi ilgi stambaus plano kadrai. Baigėsi istorija, pasakojimas apie personažą, bet kamera dar lieka. Filmas taip ir baigiasi: išmestas iš pareigų, sugniuždytas, iškankintas įskundimų ir pjudymo žmogus sėdi, žiūri į kadrą ir sako: „Nežinau, kaip gyventi.“ Žiūrovas irgi savęs klausia: kaip gyventi? Tai būdinga Kieślowskiui. Tas partijos veikėjas galbūt pridarė gyvenime nemažai kiaulysčių. Tačiau Kieślowskis žiūri į jį kaip į žmogų, tam tikra prasme, kaip į savo brolį, kuris kažkur susipainiojo.

Toks požiūris į žmones, toks gyvenimo fiksavimas, taip atskleisti žmonių santykiai labai panašūs į tuos svarstymus ir mąstymą, kuris būdingas, pavyzdžiui, Camus... Juo dažnai remdavosi ir nuostabus lenkų filosofas, per anksti miręs kunigas Józefas Tischneris. Toks mąstymo būdas, deja, jau nebūdingas mano šaliai. Turiu omenyje vadinamąją dialogo filosofiją. Būtent tokia patirtis išlaisvino tą nepaprastą energiją, kuri padėjo lenkams sukurti didžiausią visuomeninį judėjimą šiuolaikinės Europos istorijoje, leidusį be kraujo praliejimo nugalėti, regis, neįveikiamą sistemą. Ir tai padarė susijungę pavieniai žmonės. Kai šiandien pagalvoju apie Tibeto budistų vienuolių dramą, esu įsitikinęs, kad susivieniję pasaulio žmonės padės išlaisvinti energiją, kuri įtikins kinus, jog Tibeto autonomija būtų naudingesnė jiems patiems. Tai užtruks labai ilgai. Tačiau pati didžiausia jėga yra pavienių asmenų energijos sankaupa.

Juk už nacizmą ir Holokaustą atsakingas ne tik Adolfas Hitleris. Už tai atsakingi tie, kurių dvasia buvo tokia tamsi, kad jie panoro paklusti tokiam vadui ir jį sukūrė. Jeigu vokiečiai nebūtų norėję, jie tam tikru metu nebūtų išėję iš proto. Šitaip gali atsitikti visur. Ir atsiminkime, tokius reiškinius visuomet pranašauja kultūros krizė. Tai, kas dabar pastebima kine, dailėje, literatūroje, filosofijoje. Prastėjanti kultūra atspindi tam tikrus negatyvius reiškinius ir žmonių pažiūras, jų pasirinkimą, estetiką, moralę, elgesį. Tai ne triukas, kai išimi triušį iš skrybėlės, tai ilgas kultūros procesas. Atsiminkime Veimaro respublikos teatrą, kai kuriuos erotinius ir seksualinius papročius. Tai, ką „Budenbrokuose“ aprašė Thomas Mannas, o vėliau savo „Dievų žlugime“ parodė Luchino Visconti. Procesas, kai žmonės, paniekinę biologinę prigimtį, natūralų grožį, pasirinko tai, kas kyla iš pagundos. Problemos esmė – antžmogio kūrimas. Czesławas Miłoszas yra aprašęs tokią situaciją: kai jis dėstė Berklio universitete, kartą eidamas į paskaitą ant vieno studentų bendrabučio sienos pamatė užrašą: „Dievas mirė. Nietzsche“. O grįždamas po tuo užrašu pamatė kitą: „Nietzsche mirė. Dievas“. Tai ir yra problemos esmė. Abi sistemos – bolševizmas ir nacizmas – buvo kuriamos neigiant asmenybę, žmogaus orumą. Negerbiant gyvenimo stebuklo.

Visuose „Dekalogo“ filmuose, išskyrus paskutinįjį, pasirodo paslaptingas neįvardytas personažas, kurį suvaidino aktorius Arturas Barciśas, sukėlęs daugiausiai ginčų. Jis tarytum iš šalies mato visų kitų personažų poelgius. Neseniai kalbėjausi su Vilniuje viešėjusiu aktoriumi, kuris papasakojo klausęs Kieślowskio, ką gi jis vaidina. Ir režisierius su jam būdingu žaviu nerūpestingumu atsakė: „Nežinau.“ Kaip jūs apibūdintumėte Barciśo personažą?

Per dvidešimt metų advokato praktikos mačiau daugybę kaltinamųjų, tačiau tik 2 ar 3 iš šimto buvo tikri psichopatai. Tokie, kurie visiškai nesuvokia nusikaltimo ir bausmės. Paprastai net didžiausias niekšas žino, ar jo nuosprendis teisingas, ar ne. Turi savo vidinį tiksintį skaitiklį. Ir žino, kad yra akis, kuri jį stebi. Nežino, ar tai angelo, Dievo, mamos, tėvo ar dar kieno nors akis, bet kuo puikiausiai žino, kad jo skaitiklis fiksuoja visus jo poelgius. Ypač blogi, pikti yra tie žmonės, kurie niekada nepatyrė meilės ir kurie patys liovėsi mylėti. Manau, kad tie žmonės, kurie miršta gyvenime nepatyrę meilės, – tai tragiškos asmenybės. Man atrodo, kad Arturas Barciśas čia vaidina skaitiklių tikrintoją. Jis dažnai vaikšto su įrankių krepšiu. Gal jis yra specialus tų mūsų skaitiklių prižiūrėtojas? Kai kurie tai vadina sąžine.

Jeigu dabar kurtume „Dekalogą“, tikrai laikytumėmės tos pačios labai paprastos pasakojimo manieros. Man atrodo, visi dabartiniai kino ir teatro eksperimentai – tas hiperrealizmo miksavimas, režisierių pageidavimai, kad aktoriai virstų plastikinėmis lėlėmis arba personomis iš beprotnamio, – visa tai išsisems ir grįšime prie įtikinamo skaidraus pasakojimo, kurio įtaigą galėtų sustiprinti naujos techninės galimybės. Šiuo metu jų yra daug.

Gal dabar pasirinktume kitus pavyzdžius. Gal kuris nors filmas paliestų problemą, kuri pastaruoju metu mane labai kankina ir atrodo be išeities. Tai šiuolaikinės žiniasklaidos plačiąja prasme problema. Apie pražudytus žurnalistus, kurie nebežino, kas jie yra: ar savo darbdavių įgaliotiniai, ar pramogų verslo dalyviai. Gal reikėtų kalbėti apie žiniasklaidos kuriamą politikos įvaizdį. Nauja laisvės erdvė sukūrė visai kitus būdus begėdiškai sužlugdyti žmogų. Nelyginu būtojo ir esamojo laiko, bet įžvelgiu žlugimo pradžią. Menininkų pareiga rodyti tam tikrus dalykus, kurie skatintų riboti neribotą laisvę...

Tačiau šiandien nėra tokių tikrovę apmąstančių menininkų kaip Krzysztofas Kieślowskis.

Aš manau, tokių žmonių yra, tačiau susiklosčiusios aplinkybės neleidžia jiems pasireikšti. Sutikau tokių žmonių, tik jų nestvarsto prodiuseriai. Netiesa, kad jų filmų žmonės nenorėtų žiūrėti. Trukdo tik tas nuolatos veikiantis smegenų plovimo mechanizmas. Romantinė komedija, kitokie idiotizmai, kažkokie visiški pramanai. Patikėkit, aš pažįstu sąžiningų menininkų, kritiškai vertinančių neribotą laisvę. Dažniausiai jie atėjo iš dokumentikos. Ir vis viliuosi, kad jiems pagaliau padės žiniasklaida, kino kritikai. Bet kritikai dabar dažnai nusižengia aštuntajam įsakymui – sako netiesą. Tai tiesiog glumina. Įsivaizduokime dvidešimtmečius jaunuolius, kurie studijuoja režisūrą ar aktoriaus meną, arba nori tapti žurnalistais, jie skaito vyresniųjų kolegų straipsnius ir nori jais tikėti. Tačiau vyresnieji kolegos vaizduoja kažkokią kitą tikrovę. Jie skelbia vertinimus, prieštaraujančius jų pačių požiūriui. Ir bando įtikinti, kad taip ir reikia elgtis. Jie primeta politinį korektiškumą, estetinį korektiškumą, intelektualinį korektiškumą, moralinį korektiškumą. Bet man visą laiką atrodo, kad už to korektiškumo tiesiog slepiasi pinigai, kažkoks tarpusavio susitarimas, kažkokie spalvoti žurnalai, nesąmonės, lobizmas. Yra nemažai žmonių, kuriems tai nepatinka. Tokie asmenys nepriimami į vadinamąjį saloną. Tai sunki liga. Bet, kaip sakė Kieślowskis, viskas yra sinusoidė. Ir galbūt žmonėms netrukus prireiks, kad jauni menininkai pradėtų teisingai vaizduoti jų gyvenimą.

Antai šiuo metu Varšuvoje jauni žmonės vieni iš kitų skolinasi Kieślowskio dokumentinius filmus. Visai kaip mano jaunystėje, kai ieškojome uždraustų leidinių ar filmų. Žinoma, dabar tai vyksta ne paslapčiom. Tie prieš dvidešimt trisdešimt metų sukurti filmai tapo kultiniais. Man įdomu, ką juose įžvelgia šiuolaikiniai jaunuoliai. Mano nuomone, jie juose tiesiog mato teisybę. Mato tiesą, nuoširdumą. Tuose filmuose nėra nupudruotų veidų, plastinės chirurgijos pakeistų personų. Ten viskas šiurkštu, nelygu, asketiška ir tikrai jaudina.

Kalbėjosi Izolda Keidošiūtė