„Nirvana“

„Nirvana“

Galerija (2)

Festivaliai

Rusijos kinas praėjus šimtmečiui

Rusų kinas mini savo šimtmetį. Atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“ prisiminė geriausius ir nepastebėtus filmus. Bet svarbiausias buvo konkursas, kurio daugumą filmų sukūrė debiutantai.

Jau devynioliktą kartą Sočyje buvo surengtas Atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Jis vyksta ir kino kūrėjams, ir vertintojams patogiu laiku – birželio pradžioje. Dauguma režisierių būna tik baigę filmus. Prieš imdamiesi naujų, jie atsiskaito su kino visuomene už praėjusį laiką ir festivalio „Kinotavr“ konkursinėje programoje pristato savo naujausią, o gal pirmą pilnametražį vaidybinį filmą. Be to, ne paslaptis, kad šis festivalis – tai ir savotiškos produktyvios atostogos, nes festivalio svečiai ir dalyviai ne tik žiūri filmus (konkursiniuose seansuose būdavo užpildyta tūkstančio vietų salė), bet ir susitikę kolegas maloniai bendrauja jūrai ošiant.

 

Nors festivalis ir ne jubiliejinis, šįmet jis išskirtinis, nes Rusijos kinas mini savo šimtmetį. Todėl šalia konkursinės programos buvo parengtos dvi ypač vertingos specialiosios. Viena jų – „50 x 50“ (jos koordinatorius – rusų kino apžvalgininkų ir kritikų gildijos prezidentas Viktoras Matizenas). Penkiasdešimt kino specialistų, rašančių apie kiną, turėjo išrinkti 50 geriausių Rusijoje 1908–2000 m. sukurtų filmų. Pirmus 25 filmus buvo galima pasižiūrėti praėjusiais metais, kitus – šiemet. Ne mažiau įdomi ir unikali buvo programa „Kinas, kurio mes nepastebėjome“. Jos sudarytojas kino kritikas Aleksandras Špaginas tokį sąrašą pradėjo seniai. Jį domino filmai, sukurti po 1953-ųjų ir 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo socialinis, kartu ir kinematografinis kilimas: „Man atrodo, kad beveik visi filmai, kurie buvo pamiršti, kažkuria prasme lenkė savo laiką, nes juose kitaip kelta problema.“ Deja, abi šios kino programos buvo labai vangiai lankomos. Atrodė, kad žiūrovams ir kino specialistams ne itin svarbu praeitis.

 

Festivalio programos rodytos prašmatnioje tūkstantinėje (deja, akustiniu požiūriu kinui nepritaikytoje) „Žiemos teatro“ salėje su stalinistinio stiliaus balkonais ir kelių šimtų vietų viešbučio „Žemčiužina“ salytėje. Dar vyko kino seansai po atviru dangumi. Kiekvieną vakarą poilsiautojai ir miestiečiai žiūrėjo (ir gana gausiai) praėjusių metų vertingiausius plačiajai auditorijai skirtus rusų režisierių filmus: „Mongolas“ (rež. Sergejus Bodrovas vyresnysis), „12“ (Nikita Michalkovas), „Dingusi imperija“ (Karenas Šachnazarovas), „Žaidimas“ (Aleksandras Rogožkinas). Buvo parodytas ir pirmas pilnametražis muzikinis dokumentinis filmas – Renatos Litvinovos „Zemfiros Žaliasis teatras“.

 

Konkurse – kartų kaita

 

Šiais metais „Kinotavr“ konkursinėje programoje – beveik pusė debiutantų. Iš 130 rusų filmų į festivalio konkursinę programą žiuri atrinko penkiolika naujausių. Kas vakarą būdavo pristatomi du, kaip kad sakydavo režisieriai prieš filmus, tik „vakar“ baigti filmai. Į konkursinius seansus sugarmėdavo daugiausia kino žmonės – profesionalūs vertintojai, dalyviai bei „etatiniai“ festivalio moraliniai ir finansiniai palaikytojai. Pasak rengėjų, čia rodomi Rusijos kino tendencijas geriausiai ir tiksliausiai atspindintys filmai. Todėl festivalis traukia ir tarptautiniams festivaliams rusų režisierių filmus renkančius žmones.

 

Pasižiūrėjus festivalio konkursinę programą būtų galima daryti dvi išvadas. Pirmoji – šiais metais nebuvo nė vieno filmo, kuris būtų pribloškęs savo tema ar forma ir taip supriešinęs žiūrovus, kaip kad pernykštis Aleksejaus Balabanovo „200-asis krovinys“. Antroji išvada – debiutai nė kiek nenusileido kino meistrams. Tačiau šiokių tokių abejonių vis dėlto sukėlė kai kurie į konkursinę programą atrinkti filmai. Suprantama, kad jos sudarytojai norėjo parodyti rusų kino žanrų, stilių skerspjūvį ir gal net šiek tiek pakeisti įsivaizdavimą, kad festivalio programoje turėtų dominuoti daugiau ar mažiau autorinis kinas. Didžiausių abejonių sukėlė trys debiutiniai filmai – režisieriaus Andrejaus Libensono trileris „Tas, kuris užgesina šviesą“ („Tot, kto gasit svet“), Aleksandro Melniko antiutopija „Naujoji žemė“ („Novaja zemlia“) ir Michailo Kosyrevo-Nesterovo drama „Vandenynas“ („Okean“).

 

„Tas, kuris užgesina šviesą“ priminė ne patį sėkmingiausią šių dienų televizijos detektyvinį serialą apie žudiką maniaką. Šabloniški herojų charakteriai, situacijos ir televizinė vaidyba. Detektyvas vienišius Piotras Moisejevas (Aleksejus Guskovas) supuvusioje teisingumo sistemoje mėgina savarankiškai atsekti ieškomo žudiko pėdsakus. Jį supa abejingi, korumpuoti kolegos, į kurių spąstus pasaulio lygintojas ir patenka. Televizija ir reklamos kūrimo patirtis uždeda antspaudą daugumai kuriančių kiną žmonių, taip atsitiko ir Libensonui. Juostą „Tas, kuris užgesina šviesą“ galbūt mielai pasižiūrėtų televizijos žiūrovai, kodėl jis pateko į konkursą – te spėlioja kiti.

 

Debiutantui Aleksandrui Melnikui neprofesionalumo ar dirbtinumo neprikiši. Šis žymus visuomenės veikėjas (ypač jis reiškiasi religiniuose judėjimuose) įkūrė kino kompaniją „Andrejevskij flag“ ir prodiusavo ne vieną filmą. Techniškai sudėtingas Melniko debiutas „Naujoji žemė“ stebina profesionalumu, nes prieš tai jis nesukūrė nė vieno trumpo metražo ar dokumentinio filmo. Todėl imi abejoti režisūrine autoryste, taip kaip skrydžiu į kosmosą be jokio pasirengimo. Galbūt šįkart teisingiausia teigti, kad filmas – tai komandinis darbas. Komanda verta aplodismentų, o operatoriaus darbas festivalyje „Kinotavr“ pripažintas geriausiu. Ir nors į filmą „Naujoji žemė“ sudėta krūva pinigų (12 mln. dolerių), pasitelkta profesionalų komanda, mėgini suprasti, kam viso šito reikėjo. Jau nuo pirmųjų žiaurumo scenų mirtininkų kalėjime suvoki, kad tokia atmosfera žiūrovą lydės visą filmą. Veiksmas nukelia į artimą ateitį – 2013 m., kai visame pasaulyje panaikinama mirties bausmė. Sugalvojamas eksperimentas su kaliniais mirtininkais. Jie išvežami į negyvenamąją salą, kur prasideda dar agresyvesnė išlikimo kova. Kaliniai turi sukurti savo bendruomenę. Nereikia laukti filmo ar eksperimento pabaigos, atsakymas aiškus. Rusijos gilumoje panašūs kaimai grįžusiems iš kalėjimų buvo įkurti jau gana seniai. Ar tikrai įmanoma nesibaigiančiomis žiaurumo scenomis pažadinti žmonių gerumą, kaip kad sau tokį uždavinį kėlė režisierius? Sąmoningas žiūrovas ir be drastiškų pamokėlių iš ekrano susigaudo gyvenime, o nusikaltėlius kažin ar perauklėsi banalybėmis, kad gėris kažkur yra ir jis nemiršta, kad ir kokių aukų pareikalautų. Kūrėjai ketina paleisti filmą į platųjį pasaulį. Galės konkuruoti su kruvinaisiais Melo Gibsono kadrais.

 

Michailo Kosyrevo-Nesterovo „Vandenynas“ – visapusiškai silpnas vaidybinis filmas. Greičiausiai didžiausia klaida buvo jį kurti Kuboje. Režisierių tarsi užhipnotizavo egzotiškas šios šalies gyvenimas, peizažai. Jis suplakė dokumentinį, vaidybinį ir net eksperimentinį kiną (matyt, sužavėtas poetiškumo). Aišku, tai gali būti suderinama, bet neturint tvirto scenarijaus karkaso kiekvienam debiutantui šią užduotį įveikti būtų nelengva. Filmuojama judančia kamera ir dažniausiai stambiu planu. Ko tik filme nėra – kubietiškos vestuvės, Havanos prostitutės, dirbtinai susiriejusios kieme, gėjai, azartiškos bokso varžybos ir t. t. Galbūt Havanos gyvenimą visa tai ir sudaro, tačiau dėl tokio blaškymosi siužetinė linija apie vaikiną iš žvejų kaimo, kuris atstumtas mylimosios išvažiuoja laimės ieškoti į Havaną, trūkinėja kaip sena kino juosta. Kosyrevas-Nesterovas filmo pabaigoje tiek viską supainioja, kad žiūrovai finalą galvoje patys savaip susimontuoja. (Ir po to ima tarpusavyje aiškintis, ar teisingai suprato siužetą.)

 

Be šių trijų deguto šaukštų, konkursinėje programoje buvo ir vertų dėmesio debiutų. Režisieriaus Bakuro Bakuradzės filmas „Šultesas“ savo neskubriu tempu, statiška kamera įtraukė nuo pirmo kadro. Tokia filmo nuotaika padeda žiūrovui geriau suprasti pagrindinio herojaus Šulteso būseną. (Tuo ši juosta artima Boriso Chlebnikovo filmui „Laisvas plaukiojimas“.) Po avarijos buvęs sportininkas iš dalies prarado atmintį. Svarbiausius dalykus jis užsirašinėja knygelėje. Dabar Šultesas yra profesionalus vagis, be moralinių skrupulų švarinantis kišenes, rankines. Kartais jis tampa didesnių grupinių vagysčių bendrininku. Herojus nėra atgrasus, o susidraugavęs su berniuku kišenvagiu net kelia simpatiją. Jiems abiem reikia ne tik profesinės bendrystės, bet ir vos juntamos draugystės. Žmogus be praeities gyvena dabartimi. Žiūrint televiziją, patiriant tam tikras emocijas, po truputį sugrįžta prisiminimai ir jausmai (idėjos tvyro ore, prisimenant Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“), Šultesas vėl tampa pažeidžiamas. Filmas pelnė pagrindinį festivalio „Kinotavr“ prizą.

 

Jauniausio debiutanto Igorio Vološino socialinė drama „Nirvana“ nustebino režisieriaus pasirinkta stilistika. Atrodytų, absurdiškiau nesugalvosi – socialinę temą įvilkti į hiperrealistinį stilių. Nors istorija rutuliojasi Sankt Peterburge, atrodo, kad patekai į renesansinį Venecijos karnavalą. Dauguma herojų dėvi įspūdingus kostiumus, nešioja perukus, lyg koturnas apsiavę aukštakulnius, veidai spalvingai nugrimuoti. Tokie kostiumuoti žmonės – tarsi kokie miesto gyviai, gyvenantys normalių žmonių pasaulyje ir dirbantys įprastinius paprastų žmonių darbus. Filmas „Nirvana“ gvildena vieną didžiausių problemų – priklausomybę nuo narkotikų. Dvidešimtmetė Alisa (Olga Sutulova) atvyksta į šį miestą ir įsidarbina medicinos sesele. Ji apsigyvena komunaliniame bute, kur jos kaimynai yra narkomanų porelė. Barmenė Vel (Marija Šalajeva iš filmo „Undinė“) dirba naktimis, o jos draugas Valera Miortvyj (Artūras Smoljaninovas) būtų nuolat paniręs į nirvaną, bet dėl didžiulių skolų tenka kartais iš jos sugrįžti į realųjį pasaulį. Nors ir epizodinį globojamos senutės vaidmenį suvaidino legendinė Tatjana Samoilova, ji šiame filme labai organiška. Tarsi jungianti senąjį, dar caro laikų Peterburgą su naujuoju, karnavališku. Atrodytų, filmo herojai, dėvėdami šiuos kostiumus, mėgina išsaugoti nesibaigiančios šventės jausmą, šventės, kurioje neturi likti vietos skaudiems išgyvenimams. Vološino „Nirvana“ – vientisas kino kūrinys, kuriame estetiškai sujungtas vaizdas, kostiumai, muzika. Jis buvo pripažintas geriausiu „Kinotavr“ debiutu.

 

Savo pirmąjį filmą „Keturi meilės amžiai“ („Četyre vozrasta liubvi“) sukūrė patyręs operatorius Sergejus Mokrickis. Matyt, jis teisingai nusprendė režisieriaus kelią pradėti keturiomis trumpomis istorijomis apie meilę. Mokrickis gana žaismingai, išmintingai, jautriai papasakoja skirtingus žmonių bandymus mylėti ir priimti meilę. Tačiau atmintin įsispaudė tik kelios filmo scenos, kurių viena – beveik dokumentiškai užfiksuotas vyresnio amžiaus žmonių šokis po vieną šokio aikštelėje. Ta scena geriausiai išreiškia amžiną vienišumą, kurį žmogus visą savo gyvenimą stengiasi išsklaidyti ieškodamas meilės. Tada ir supranti dokumentikos pranašumą prieš vaidybinį kiną. Jei pavyksta matyti, jausti ir užfiksuoti tikrą gyvenimą aplink, gal labiau verta režisieriui negaišti laiko vaidybiniam kinui ir imtis dokumentikos.

 

Pozityvizmas sugrįžo į kiną

 

Būtų galima teigti, kad Rusijos kine jau tikrai baigėsi „černuchos“ periodas, kai viskas būdavo panardinama į socialinį liūną ir neduodama jokio šiaudo išsigelbėti. Režisieriai vėl įžvelgia išeitį iš mažesnių ar didesnių visuomenės bėdų.

 

Jaunos peterburgietės Oksanos Byčkovos antrasis pilnametražis filmas „Plius vienas“ („Plius odin“, ji debiutavo su filmu „Piter FM“) negvildena amžiaus problemų. Jame nėra didelių gyvenimo dramų, o ir meilė, kuri dažnai tapatinama su kančia, šiame filme neturi skausmo gaidelių. Šįkart režisierė savo „orinę“ filmo istoriją nukelia į Maskvą. Jos rodomas megapolis gana jaukus. Senos gatvės, nedideli namai primena provincijos miestelį. Todėl Maskvos, kaip miesto, vaidmuo čia būtų nebent išsklaidyti tvyrančią nuomonę, kad šiame milžiniškame mieste, kur kasdien vyksta arši kova už būvį, subtiliems, nuoširdiems jausmams vietos nebėra. Miela tipiška filologė, vertėja Maša (Madlen Džabrailova, sukūrusi vaidmenį „Euforijoje“) gyvena užsidariusi tarp keturių sienų. Tačiau jos paprašo vertėjauti į Maskvą atvykusiam britų lėlininkui Tomui. Mašą svetimšalis trikdo ne tik todėl, kad reikalauja daug dėmesio, bet ir dėl susidvejinimo. Nutylėtas Tomo mintis atvirai išsako lėlė, mapetas Digi. Retransliatorius tampa tarpininku ir savotišku jų santykių provokatoriumi. Lėlininko Tomo vaidmenį sukūręs britas Jethro Skinneris pelnė geriausio aktoriaus prizą.

 

Režisieriaus Michailo Kalatozišvilio filmas „Dykvietė“ („Dikoje pole“) sukurtas pagal jau seniai parašytą scenarijų, dar 1994 m. pelniusį Sergejaus Eizen-šteino premiją, šiemet jis taip pat buvo apdovanotas Grigorijaus Gorino prizu. Scenarijaus autoriai Piotras Lucikas ir Aleksejus Samoriadovas, kartu parašę ne vieną scenarijų ir sukūrę filmą „Pakraštys“, jau yra mirę.

 

Filme „Dykvietė“ didžiausias krūvis teko pagrindinį herojų suvaidinusiam aktoriui Olegui Dolinui. Atsiskyrėlis gydytojas Mitia visiškai vienas gyvena stepėje, griūvančioje ligoninėje, kartkartėmis pas jį lankosi apgirtęs milicininkas, o pagalbos dažniausiai kreipiasi mirtinai nusigėrę vyrai. Sąlygų gydyti beveik nėra, tačiau Mitia suranda natūralių metodų (širdies darbui atkurti naudoja įkaitintą geležį, o akmuo kieme atstoja operacinį stalą). Pasirinkęs pasiaukojimo reikalaujančią misiją, kartu jis pasirenka savęs išsaugojimo kelią. Kai spaudos konferencijoje kažkas paklausė: „Kodėl jaunas vyras gyvena pasmerkęs save vienatvei?“, režisierius atsakė, kad filmo herojus nori būti savimi ir užsiimti tuo, kas patinka. Tai laimingo žmogaus istorija. Kino apžvalgininkų ir kritikų gildija paskyrė šiam filmui specialųjį prizą. Įvertinta ir Aleksejaus Aigi muzika.

 

Kirilo Serebrenikovo filmas „Jurijaus diena“ („Jurjev den’“) paliečia daug svarbių temų – tėvynės šaknų, pakitusių moralinių vertybių, prasigėrusio kaimo, artimojo netekties ir galiausiai tikėjimo. Viskas sklandžiai dramaturgiškai sudėliota, todėl neatrodo, kad būtų susipykta su saikingumu. Garsi vokalistė Liubovė (Ksenija Rapoport už šį vaidmenį pelnė geriausios aktorės prizą) jau buvo susikrovusi lagaminus keliauti į platų pasaulį, į didžiąsias scenas, bet dar panoro aplankyti gimtąjį kaimą kartu su sūnumi. Ten nuvykus, sūnus pradingsta. Taip moteris kaime ir pasilieka. Prasideda jos vidinė transformacija. (Aišku, ir išorinė – ji, kaip ir visos kaimo moterys, nusidažo plaukus oranžine spalva, nes kitų dažų parduotuvėje nėra.) Liubovė keičiasi ne tik pati, ji į degradavusį kaimą įneša kitokį požiūrį į žmogų. Prasideda savotiška Motinos Teresės istorijos tąsa. Tikras ašaras spaudžianti istorija privers ne vieną apmąstyti savo gyvenimo vertybes.

 

Vietoj epilogo Aleksandras Proškinas už pagal Valentino Rasputino to paties pavadinimo apysaką sukurtą filmą „Gyvenk ir prisimink“ („Živi i pomni“), kuriame svarsto kaimo – rusų žmogaus pagrindo – nykimą, buvo pripažintas geriausiu režisieriumi.

 

Skambant rusų kino šimtmečio fanfaroms, būtų galima sakyti, kad kinas Rusijoje vėl pradėjo naują, sveiką kūrybinį periodą, maksimaliai laisvą nuo politinių, socialių įtakų, nors ir neišvengiamai priklausomą nuo finansų. Vėl atrandami ir atskleidžiami puikūs aktoriai, vėl kuria kino mamutai, o jiems mėgina nenusileisti nauji režisieriai.


Publikuota: 2008/4 (301)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg