„Tokio atsitikimo dar nėra buvę. Tiesa, buvo vienas panašus, kurį aprašė N. Gogolis, kai kalėdų iš­vakarėse dingo mėnulis, kurį nu­kniaukė smagus, šelmiškas vel­nias. (...) Buvo ir kitų atsitikimų, kai dingdavo vieni ar kiti daiktai, bet kad iš karto būtų dingęs išti­sas 400 vietų kino teatras, dargi su dviem žiūrovų salėmis, tai kur gi girdėta? Ir vis dėlto tai atsiti­ko kaip tik Vilniuje. (...) Tai buvo dienos metu, šviečiant saulei, kaip sakoma, vidur dienos, ir tokioje miesto vietoje, kur gausiausia žmonių. Vilniuje, Karolio Požėlos gatvėje Nr. 34 buvo baigtas sta­tyti naujas kino teatras su dviem salėmis. Apie tai buvo pranešta spaudoje. (...)

Bet džiaugsmas, kaip sakoma, buvo per ankstyvas. Jį užtemdė, kad ir kaip keista, pati... Kultūros ministerija. Naują kino teatrą buvo nutarta laikyti ne kino teatru, o bibliotekiniu kolektoriumi. 0 jeigu taip, tai dvi kino salės, užuot kas­dien priimdamos 400 kino žiūrovų, tapo sandėliu. Taip ir dingo kino teatras. (...)

Spręskite patys, jau dveji me­tai Kultūros ministerijos atstovai beveik kasdien mato žiūrovų eiles prie kino teatrų ir nesijaudindami praeina pro jas. 1961 metų gruo­džio 27 dieną Lietuvos TSR Minis­trų Taryba pažymėjo, kad, biblio­tekiniam kolektoriui užėmus naujo kino teatro patalpas, gyventojams sunkoka pamatyti norimus filmus, daroma žala biudžetui. Buvo pa­siūlyta iki 1962 metų balandžio 1 d. perkelti kolektorių į knygų bazės patalpą, o kolektoriaus užima­mas dvi kino sales naudoti pagal paskirtį. Ar Kultūros ministerijos atstovai įvykdė šį nurodymą? Nė piršto nepajudino. Šis įgeidis at­sieina valstybei apie 100 tūkstan­čių rublių per metus, o šimtai kino žiūrovų kasdien neturi galimybės pamatyti kino filmą."

(„Replika - DINGO KINAS...", Tiesa, 1962 m. birželio 29 d., E. Vaicekauskas, T. Tustanauskas)

Susirūpinęs liaudies balsas buvo išgirstas ir po nepilnų metų 1963 m. kovo 10 d. „Tiesoje" pra­nešama: „Judrioje gatvėje, pačia­me respublikos sostinės viduryje, buvo dingęs kinas. (...) Pastatas Neries pakrantėje, šalia Revo­liucijos istorijos muziejaus, iškilo dar prieš pora metų. (...) Replika „Dingo kinas..." padėjo atsirasti vilniečių laukiamam kino teatrui. (...) atidarymo išvakarėse apsi­lankėme „Planetoje". Kino teatre buvo baigiami paskutinieji pasi­ruošimai sutikti žiūrovus. Salės sutvarkytos. (...) Antrosios salės lubos dekoruotos. (...) Likus lygiai savaitei iki rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir vietines Tarybas, vilniečiai gauna dar vie­ną dovaną. (...) „Seansai, - sako naujojo kino teatro direktorius S. Kernagis, - „Planetos" abiejose salėse bus rengiami su valandos skirtumu. Pirmajame ekrane žiū­rovai matys liaudies demokratijos šalių studijose pagamintus naujus (ilmus. Antrojoje salėje bus pakar­totinai demonstruojami tarybiniai ir užsienio filmai."

Kovo 13 d. džiūgauja ir „Kom­jaunimo tiesa": „Trečiadienis. „Kur šį vakar eisim? - į „Planetą"."

Kol kas neįprastai skamba vil­niečio ausiai toks pokalbis. „Plane­ta" - naujas pavadinimas sostinėje. Tai naujas kino teatras K. Požėlos gatvėje. Kino teatre yra dvi salės po 200 vietų kiekvienoje.

Prieš seanso pradžią žiūrovai renkasi erdvioje fojė, kurios apdai­lai pirmą kartą panaudotas šiferis. Natūralinės medžiagos – medžio plokštės, plytos, panaudotos ir salių apipavidalinimui.

Neįprastas bus šio kino teatro repertuaras. Jame žiūrovai galės pakartotinai pažiūrėti tarybinius ir užsienio kino filmus, čia bus rengiami atskirų šalių, studijų bei aktorių filmų festivaliai."

Taip prieš 50 metų Vilniuje, pirmą kartą gyvenamajame name (o ir paskutinį), buvo atidarytas kino teatras „Planeta". Iki tol tarybų Lietuvos sostinės gyventojai filmus žiūrėdavo „Pergalėje", „Spalyje", „Maskvoje" (senojoje, kurioje vėliau buvo įkurdinti Modelių namai), „Pionieriuje", „Neryje", „Tėvynėje", „Aušroje", „Žvaigždėje", „Kroniko­je", „Vasaroje" (šiltesniuoju sezo­nu) ir dar keliose klubinėse kino erdvėse.

Dar Stalino laikais, pradėjus statyti prestižinių namų kvartalą tarp Lenino prospekto ir Neries buvo numatyta, kad būtent K. Po­žėlos g. 34 name bus apgyvendinti svarbūs meno žmonės. Galbūt to­dėl pirmajame aukšte ir buvo su­projektuotos kino salės. Mat visą dieną mūzas gainioję menininkai vakarus galėtų leisti savo namų kino teatre arba dieną, jei jų dar­bai vakariniai. Tačiau kaip dažnai „Planetoje" filmus žiūrėjo aktorius Henrikas Kurauskas, Ona Knapkytė, teatro režisierius Romual­das Juknevičius, kino režisierius Vytautas Žalakevičius, kompozito­riai Stasys Vainiūnas, Benjaminas Gorbulskis, smuikininkai Jurgis Fledžinskas, Aleksandras Livontas, pianistė Olga Šteinbergaitė, sunku pasakyti.

Kaip pasakojo vienas pirmųjų Lietuvos operatorių, gyvenančių tame name nuo pat pradžios, Algimantas Mockus, - į „Planetą" jis neidavęs, dažniausiai lankydavę-sis „Pergalės" kino teatre, kur vyk­davo jo filmų premjeros. Neseniai vienas žiūrovas, eidavęs į „Planetą" iš anapus Neries, prisiminė, kad Virgilijus Noreika būdavo dažnas šio kino teatro lankytojas ir kad jauną solistą jau tada visi gerai žinoję, todėl jam pasirodžius nu­ščiūdavo. Žurnalistas Julijus Lozo­raitis taip pat gyvenęs „Planetos" name (jo tėvas - ilgametis Lietuvos kino studijos direktorius Julijonas Lozoraitis), „užaugo" kino salėje. Kalbėdamas apie pirmą „Planetos" kino teatro direktorių, Lozoraitis prisiminė „smulkutį, kresnutį ir labai energingą vyrą garbanota ševeliūra. (...) Būtent jo dėka „Pla­neta", būdama trečios kategorijos kino teatru, tapo tuometinio kino undergroundo centru: visa, ko ne­rodė centriniuose kino teatruose, būdavo rodoma „Planetoje". An­drejaus Tarkovskio, Sergejaus Paradžanovo filmai buvo rodomi čia, kartais - tik čia. Ko gero, pirmasis mano pamatytas filmas toje salėje buvo Tarkovskio diplominis filmas „Volas ir smuikas". Tai, kad šioje salėje buvo rodomas dar niekam nežinomo Tarkovskio diplominis filmas - manau, taip pat direkto­riaus nuopelnas. Diplominių filmų rodymo tradicijos tada nebuvo, to­dėl jis rodytas vaikų seanse, kuris vykdavo sekmadieniais iš ryto. Bi­lietas j jį kainavo 10 kapeikų."

Iš vaikystės kino seansus pri­simena ir dizaineris Kęstutis Lasinskas: „Tame name gyvenau nuo 1979 m. Buvau kokių ketverių, penkerių metų. Į filmus eidavom per antros salės išėjimą. Vaikai buvo nuo trejų iki septynerių metų. Labai patogu būdavo - iš­eini į laiptinę, į apačią nusileidi, kaip į kokį sandėliuką. Kai filmas prasidėdavo, lempos užgesdavo, durys atsidarydavo ir pro už­trauktą užuolaidą pralindę tyliai sueidavom. Žmonės nepykdavo, matydavo, kad vaikai. Dažniau­siai susėsdavom pirmoj eilėj prie sienos, kad, jei įeis budinti, spėtu­me visi pabėgti. Prisimenu, kad po seansų valytoja eidavo ir šluodavo tonas saulėgrąžų."

„Planetos" name, antrame aukš­te, gyveno ir dailininkas Jonas Vilutis (Mikalojaus tėvas). „Jis tapydavo fantastiškus kino filmų plakatus, - sako J. Lozoraitis. -Plakatai buvo didžiuliai, per visus tuos plakatinius langus, po keturis kiekvieną savaitę. Galima įsivaiz­duoti, kiek jų Vilutis pritapė."

„Apie naują filmą sužinodavom, kai dailininkas imdavo piešti di­džiulę afišą-plakatą. Iškabinda­vo tuos ištapytus kadrus iš filmo prie įėjimo, ant sienų. Mums at­rodė, kad tai šedevrai. Tapydavo vieną ant kito. Pergruntuoja, bal­tais dažais pertepa ir vėl tapo", -vaikystės prisiminimais dalinasi K. Lasinskas.

Kaip ir kiti kino teatrai sovie­tiniais laikais, „Planeta", supran­tama, turėjo planą: reikėjo dirbti be išeiginių, abiejose salėse per dieną vidutiniškai rodyta po 6,5 seanso.

„Planetos" kino repertuaras nuo pradžių buvo „neįprastas". Jame žiūrovai pagaliau pamatydavo tai, kas jau buvo rodyta didžiuosiuose kino teatruose „Pergalė", „Lietu­va", „Vilnius". (Juose dėl didelio žiūrovų antplūdžio kartais ištisą dieną visą mėnesį sukdavosi vie­nas ir tas pats filmas, o darbuo­tojai už planų įvykdymą gaudavo premijas.)

Periodiškai būdavo rodomi ir filmai originalo kalba: „Skau­tiškai korektiškame repertuare 1963 m. buvo galima pažiūrėti filmą „Skrenda gervės" (Michail Kalatozov), „Joana - Angelų moti­na" (Jerzy Kawalerowicz), „Dama su šuniuku" (Josif Cheific). 1973 m. tarp filmų „Partinis bilietas", „Pirmininkas", „Dvyliktą ateis bo­sas", „Kelyje pas Leniną", „įsta­tymas yra įstatymas", sušmėžavo ir filmai „Nuvarytus arklius nu­šauna, tiesa?" (Sydney Pollack), „Smėlio karjerų generolai" (Hali Barlett), „Romeo ir Džuljeta" (Franco Zeffirelli).

„Vakarinių naujienų" žurnalistė Jadvyga Godunavičienė apie Kino dienas „Vilnius - 80" straipsnyje „Šešiolika pasimatymų" rašė: „Pu­riu sniegu apibirę, vėjo nurausvin­tais skruostais rinkosi į „Planetos" kino teatrą Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumo ir miesto 30-osios profesinės tech­nikos mokyklos moksleiviai. Čia jų laukė įdomi dokumentinių filmų programa, pavadinta „40 metų kelias", skirta garbingai sukak­čiai - Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-osioms metinėms. (...) Susikaupę žiūrovų veidai, dė­mesys buvo geriausias atpildas čia parodytų dokumentinių filmų apie kovotojus už Tarybų valdžią Lietuvoje „Generolas Duglas", „Gy­venimo verpetuose“ ir „Skridimas naktin“ kūrėjams.“

1973 m. sujungus „Planetos" di­rekciją su „Tėvyne" ir „Žvaigžde", nuo sausio 1 d. čia be adminis­tracijos dirbo: 1 techninis vadovas, 1 vyr. kino mechanikas - 4 kino mechanikai (I kategorijos), 1 kino mechanikas, 3 kino mechaniko pa­dėjėjai, 1 dailininkas, 1 vyr. kasi­ninkas, 5 kasininkai, 1 vyr. bilietų kontrolierius, 4 bilietų kontrolie­riai, 3 valytojos, 1 šaltkalvis, 1 sta­lius, 1 mikšeris (LCVA, F. 473, A. 1, B. 414). Daug buvo triūsiančių „Planetoje", tačiau archyvuose ne­teko aptikti, kad kas nors iš jų ar administracijos būtų apdovanotas garbės raštu ar kokia premija.

Ne itin įdomus pilkas „Planetos" namas buvo ir fotografams.

1967 m. virš įėjimo į kino teatrą turėjo šviesti neoninis užrašas „Ki­nas „Planeta". Dabar galime tik įsi­vaizduoti ir džiaugtis likusiais anų laikų neoniniais „gyventojais" ant namo kampo - berniuku su pieštu­ku ir meškinu su balionais, kurie reklamavo kanceliarinių prekių parduotuvę. Anot prisimenančiųjų, jie švietė gana trumpai, neva todėl, kad garsiai burzgė.

Praėjo beveik trisdešimt metų, kai buvo atidaryta „Planeta", ir su Nepriklausomybės atgavimu kino teatro repertuaras pasikeitė. Nors ne taip ir radikaliai. Kartkartėmis sugrįždavo kino klasika (tiesa, palikimas buvo saugomas „Lietu­vos kine" (anais laikais vadinta­me „Prokatu"). Nepriklausomybės pradžioje Vilniuje įsikūrus užsie­nio ambasadoms, dosniai buvo pristatomi reikšmingiausi skirtin­gų šalių režisierių filmai. Tačiau prasidėjo privatizacija ir daugelis kino teatrų tapo „mugių" erdvėmis, parduotuvėmis ar tiesiog merdėjo. Nuo t 992 m. vasario 20 d. dienraš­čių repertuare nebeliko kino teatro „Planeta". Vietoj jo savaitės reper­tuaro priekyje atsiranda Vilniaus kino centras, 0 nuo 1997 m. jis pavadinamas „Skalvija".

„Puikioje Vilniaus centro vietoje, beveik ant paties Neries kranto, stūkso ir mūsiškis Kino centras. Jis pavadintas miglotai, bet gra­žiai - „Skalvija". Tiesa, žodynuose tokio žodžio užtikti neteko, yra tik „Skalva" - istorinė baltų žemė. Gal dėl to Vilniaus troleibusų parkas, ignoruodamas naująjį pavadinimą, tebevadina (ir užrašu stotelėje, ir garso įrašu troleibusuose) šią stotelę senuoju kino teatro pava­dinimu „Planeta", - „Lietuvos ryto" (1997 m. balandžio 11 d.) „Mūzų malūne" replikavo kino kritikas Saulius Macaitis („Kultūra prasi­deda nuo detalių").

Pasikeitė ne tik pavadinimas, kito ir kino teatro erdvė. „(...) aps­kritai įeiti j „Skalvija", kiekvieną kartą pirmiausiai sužinant, kad čia parduodami „pigūs drabužiai iš Belgijos" (o jau šrifto raidžių kreivumas!), - bent man ir, manau, ne man vienam yra labai nelen­gvas psichologinis uždavinys", – „Skalviją" plakė S. Macaitis {Mūzų malūnas, Lietuvos rytas, 1998 m. birželio 23 d.).

2002 m. Vilniuje veikė tik du kino teatrai „Lietuva" ir „Skalvija", neskaitant vienos kitos videosalės. („Vingis" tada buvo transformuo­jamas į multipleksą). Nebuvo leng­va kino teatrams išgyventi dėl skirtingų priežasčių. „Skalvijos" antrojoje salėje jau buvo įkurdin­ta keliasdešimt kompiuterių, prie jų ištisas paras žaidė paaugliai. Kino teatras buvo pasiekęs ban­kroto ribą. Į skolose įmurkdytą „Skalvija" 2002 m. balandžio mėn. direktoriauti atėjo kino kritikė Ži­vilė Pipinytė. Recenzijų, straipsnių rašymą pakeitė kasdieniniai raš­tai savivaldybei, antstolių konto­roms, teismams. Skendint skolose, esant areštuotoms visoms bankų sąskaitoms, kino platintojams nebeduodant filmų, su Živile jau svarstydavome apie „Skalvijos" bankrotą. Nors ir savivaldybei susimylėjus - paskyrus šiokią to­kią dotaciją, - pajudėti iš mirties taško (pirmiausiai iškuopiant, at­naujinant nustekento kino teatro erdvę) tada atrodė jau nebeįma­noma. Žiūrovams „Skalvija" dar ilgai asocijavosi su prastais filmais, bloga rodymo kokybe, nušiurusia aplinka.

Nelengva suvokti ir atsakyti, koks įvyko stebuklas, kad „Plane­ta" / „Skalvija" per visus tuos bangavimus išgyveno penkiasdešimt metų, bet spėlioti galima. Tačiau bene svarbesnis dabar yra kitas klausimas - ar išgyvens ji kitus penkiasdešimt?

Iš rengiamos knygos apie Vilniaus kino teatrus