Kai prieš ketverius metus „Skalvijos“ kino centre rengėmės paminėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 130 metų gimimo jubiliejų, „Lietuvos kino“ lentynose buvo rasti tik keli dokumentiniai filmai, kuriuose kalbama apie menininką, jo kūrybą. Roberto Verbos „Seserys“, Algirdo Dausos „M.K. Čiurlionis“, Arūno Žebriūno „Miške“ sutilpo į 50 minučių programą. Dar buvo Rusijos televizijos užsakymu kurtas Roberto Verbos „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją“ ir Henriko Šablevičiaus „Regėjimai“. Tada pasirodė keista, kad režisieriai taip vangiai domėjosi viena ryškiausių ir reikšmingiausių Lietuvoje kultūros asmenybių. Suprantama, kad norint sukurti nepaviršutinišką, išsamų dokumentinį filmą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, jo kūrybą, būtų reikėję arba daktaro studijoms prilygstančių pastangų, arba žmogaus, kuriam tai tikrai rūpėtų. Galima numanyti, kad ne vienus metus tokia mintis sukosi režisieriaus Romo Lileikio galvoje. Mat jis pats iš Čiurlionių. Būtent Lileikis nuo vaikystės susijęs su Čiurlionio aplinka, visa talentingų, kūrybingų žmonių šeima.

Filmą „Dangaus šešėlis“ režisierius kūrė neskubėdamas, kruopščiai rinko archyvinę medžiagą, pagarbiai valandų valandas klausėsi savo pašnekovų – įvairių kartų Čiurlionių. (Galima įsivaizduoti, kiek dar medžiagos nesutilpo į dvivalandinį filmą.)

Romas Lileikis nesiekė sukurti Čiurlionio portreto ar kino kalba perpasakoti jo gyvenimo istorijos. Filme „Dangaus šešėlis“ režisierius išgrynina įdomią temą – genijus ir šeima. Kalbindamas skirtingų kartų Čiurlionius, Lileikis bando išsiaiškinti, ką kiekvienam jų reiškia priklausyti šeimai, kurioje buvo genijus, ir kaip tai nulėmė jų gyvenimus?

Pradėdamas nuo artimiausių žmonių – Čiurlionio žmonos Sofijos, seserų, brolių, klijuodamas fotografiją prie fotografijos, kiekvieno jų istoriją režisierius pasakoja kitų prisiminimais. Visi vaikai buvę talentingi, bet kai kurie savo talentą sąmoningai malšino, net mėgino slėpti. „Jadzė buvo didžiulis kompozitorius. Ji save paneigė. Jadzė vienas iš tragiškiausių žmonių“, – pasakojo Danutė Karužaitė (Valerijos Čiurlionytės dukra) apie muzikologę, folkloristę Jadvygą Čiurlionytę. Seserys Valerija ir Jadvyga beveik visą gyvenimą paskyrė brolio kūrybos saugojimui ir garsinimui.

Tačiau kitos Čiurlionių kartos vis dar neša šeimos genijaus naštą. Mat menininko atminties branginimas, saugojimas šeimoje tapo savotišku kultu.

Išryškėja ypač dramatiški kai kurių Čiurlionių likimai. „Šeimoje gali būti tik vienas genijus. Jūs būsit nykštukai“, – pakartojo nuo vaikystės girdėtas frazes Karužaitė. Visi filme kalbintieji Čiurlioniai (nors pavardės kai kurių jų giminystės neišduoda) taip pat yra talentingi žmonės – menininkai, mokslininkai, bet jie nuo mažens turėjo suvokti ir susitaikyti, kad garsesnis už M.K.Č. nebūsi. Ne vienas pripažįsta, kad šeima jiems įskiepijo nepilnavertiškumo kompleksą. Karužaitė net bandė nutraukti savo gyvenimą. Dėl Čiurlionio garbinimo ji nesulaukė tokios motinos meilės ir dėmesio, kokio tikėjosi. „Mano mama – mano didžioji nelaiminga meilė“, – filme prisipažįsta Karužaitė. Tačiau šeimos nulemtas tragizmas išmokė pamilti gyvenimą, grožį. Būtent per ypač šviesų žmogų Danutę Karužaitę, jos prisiminimus apie Čiurlionius, gyvenimo išminties, minčių apie tikėjimą, gyvenimo prasmės atradimą, susitaikymą su tragišku likimu filme geriausiai atsiskleidžia visos šeimos dramatizmas ir savotiška giminystės laimė.

Vien kalbinamųjų prisiminimų apie Čiurlionius Lileikiui atrodė per maža. Į pasakojimus jis dar įspraudė ir Čiurlionio dailės darbus. Toks albumo sklaidymas filme man pasirodė nelabai prasmingas. Ar taip bandoma pagerbti genijaus kūrybą? Gal lavinama jaunesnioji karta, kuri Čiurlionio paveikslų nematė, nes į muziejų niekas jų nenuvedė? Panašu, kad Lileikis norėjo įgyvendinti visas savo idėjas ir sukūrė kelis filmus viename. Vienas jų – Čiurlionio darbų reminiscencijos. Lietuviškuose peizažuose suradęs tokius pat paveikslų motyvus, režisierius džiūgauja, kad vis dar tebebaltuoja burė vieniša, ir pušys stovi lyg vargonai, plaukia debesys, vilnija javai. Ir vis dar kažkam skamba varpai.

Žiūrėdama tuos meninius intarpus (jie filmą tik padarė gremėzdišką) kantriai laukiau tų gyvų iškalbingų šnekėtojų. Filme šiuos žmones Lileikis ištraukė iš genijaus šešėlio, bet netrukus ir vėl sąmoningai juos apdangstė genijaus meno palikimu.

Kurdamas „Dangaus šešėlį“ režisierius atliko milžinišką darbą. Jis surinko puikią istorinę medžiagą, išsamiai papasakojo šeimos sagą, atskleidė įvairiais mitais virtusius biografinius momentus, atrado sudėtingus atsakymus, bet svarbiausia, kad į ekrano šviesą ištraukė tiek įdomių, iškalbingų žmonių.

Pagaliau kas iš tiesų žino, ar pasakyta per daug, o gal visai mažai. Svarbu, kad filmas yra.

P.S. Lietuvos kinematografininkų sąjunga įvertino „Dangaus šešėlį“ ir paskyrė Romui Lileikiui premiją už reikšmingiausią 2008 m. kinematografinį kūrinį.