...Senas pažįstamas prisipažįsta, kad per pastaruosius metus neperskaitė nė vienos rimtos knygos. Gal tik vieną ar du detektyvus. Jis daug dirba, dalyvauja įvairiuose renginiuose, vakarėliuose, tad vakare būna toks nuvargęs, kad prieš miegą turi būtinai pasižiūrėti kokį nors amerikietišką detektyvinį serialą. Jis nesupranta, kodėl aš tiek daug laiko skiriu savišvietai. Skaitau knygas, kurių darbe man niekad neprireiks. Tai tuščias laiko švaistymas. Jo monologo potekstė, žinoma, griežtesnė – esi senamadiška ir pasipūtusi. Išklausau ir patyliu, nors galėčiau pasakyti, kad žmogus, kuris stovi vietoje, tikrai degraduoja. Bet tai jau bus didaktiška ir įžeidu.

Aš taip pat pavargstu ir vis dažniau skaitau periodiką, o ne rimtas knygas. Pastebėjau, kad iš pradžių turėjau prisiversti įsijungti kanalą, rodantį Nikolajaus Dostalio serialą „Lenino testamentas“ apie tragiško likimo rašytoją Varlamą Šalamovą. Gal todėl, kad televizija taip pat uoliai rūpinasi pavargusiais žmonėmis. Prie palengvintos literatūros, paprastesnio kino, spalvingo skaitalo ir žiūralo įprantama greitai kaip prie saldumynų. Kartu su jais atsiranda ir pasiteisinimai. Esą reikia save palepinti, pasimėgauti gyvenimu ir pan.

...Giminaičių kompanija susėda prie skanumynais nukrauto stalo. Alkis numalšintas ir prasideda kalbos. Pokalbis sukasi apie kažkokius negirdėtus žmones, pavyzdžiui, Zvonkę ar Jurgą, apie rusų televizijos humoro laidas, Alą Pugačiovą, apie tuos, kuriuos nuolat aptarinėja žiniasklaida, pavyzdžiui, Jogailą Morkūną, apie šokių ir dainų dešimtukus. Po kurio laiko šeimininkė pastebi, kad aš tyliu. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad nežinau, kas yra Zvonkė ir Jurga, nežiūriu jokių dešimtukų ir rusų humoro ar kriminalinių laidų. Aišku, tą akimirką mintyse ji mane pavadina ta, kuri visada nori išsiskirti iš kitų. Šeimininkė yra universiteto dėstytoja. Ji skaito visus bulvarinius paskalų žurnalus ir nuolat žiūri televiziją. Ji daug žino apie žmones, kurių nepažįsta. Žinoma, ji pernelyg pavargsta, kad galėtų skaityti ar žiūrėti ką nors rimta. Pagaliau ir tokio poreikio nėra. Tačiau ji, be abejo, įsižeistų, jei suabejočiau jos priklausymu inteligentų sluoksniui.

Kita vertus, žodis „inteligentas“ ir vėl nepopuliarus. Sovietų ideologams rūpėjo inteligentą išjuokti, nes kėlė grėsmę jo išsilavinimas ir nepriklausoma nuomonė. Dabartiniams liberalizmo ideologams inteligentas – tik užuojautos vertas nuskurdėlis, kuris kažkodėl drįsta reikalauti, kad valstybė remtų tikrą meną ir juo užsiimančius menininkus. Liberalai, žinoma, už meną, bet tokį, kuris būtų prieinamas ir liaudžiai, ir jiems, pasivadinusiems elitu. T.y. susietų didelius pinigus ir didelį meną, kaip kad Guggenheimo muziejus. Menininkai turi kurti tik tai, kas atneša pinigus dabar, o ne po šimto metų. Liberalai tiesiog nesupranta, kad kultūra ir išsilavinę žmonės reiškia tautos išlikimą. Vaikystėje ar jaunystėje jiems to niekas nepaaiškino, o patys domisi tik tuo, apie ką rašo spalvoti žurnalai ir į ką įdėta daug viešųjų ryšių specialistų darbo. Yra juk toks mūsų politikų mėgstamas žodis „įdirbis“.

Pabaigai – dvi citatos. Rusų režisierius Aleksejus Germanas interviu žurnalui „Empire“: „Žinai, greičiausiai po šito filmo aš išeisiu iš kino. Anksčiau nieko panašaus nesakydavau, o dabar sakau. Kartu su ligomis mane užgriuvusi senatvė sutapo su kažkokiu desperatišku nesupratimu, kas vyksta kine. Aš jo negaliu žiūrėti. Fiziškai negaliu. Man darosi bloga. Nuo to, kad kinas tapo menu žmonėms, kurie tingi skaityti net detektyvus, jei jie ilgesni nei penki-šeši puslapiai. Tinginiai sako: mes mokame pinigus, jūs darykite tai, ko mes norime. O jie nori, kad jiems perpasakotų siužetą. Kam man tai žiūrėti? Geriau knygą paimsiu.“

Kino teatro „Forum Cinemas“ tinklalapis apie naują „Dekamerono“ kino versiją (kalba netaisyta): „Nepamirštamas Giovanni Boccaccio veikalas jau buvo tapęs italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini 1970-ųjų meninio filmo pagrindu, o XXI amžiuje atgimė iš naujo. Šį kartą jis orientuotas jaunajai žiūrovų kartai, kuri galbūt ne visada randa laiko paimti į rankas knygas. Režisierius Davidas Lelandas drąsiai atjaunino pagrindinius personažus, kuriuos šiuolaikinėje ekranizacijoje suvaidino populiarus aktorius Haydenas Christensenas („Žvaigždžių karai. Epizodas II – Sitų kerštas“, „Žvaigždžių karai. Epizodas III“) ir skandalingu elgesiu bei pasirodymais amerikietiškuose TV serialuose jau spėjusi išgarsėti seksuali manekenė Mischa Barton.“