Kino teritorija

Vandenyno alsavimas

Vandenynas šioje šalyje yra svarbiausias „gyventojas“. Jis veikia Portugalijos istoriją ir klimatą, ekonomiką ir kultūrą, žmonių mąstyseną ir gyvenimo būdą, nacionalinę virtuvę ir visa kita. Vandenynas – tai gyvenimas. Vandenynas – tai laisvė. Vandenyno vėjai išlaisvina svajones ir įkvepia. Stovėdamas ant smėlėto kranto priešais dvimetrinę, lūžtančią po pat tavo kojomis vandenyno bangą, tą tikrai žinai ir jauti.

Lėktuvas leidžiasi į naktinę Lisaboną. Į skaisčių miesto žiburių jūrą. Paslaptingas pasakų miestas. Ryškėja plačios Težo upės žiotys, dalijančios miestą pusiau. Težas įsilieja į Atlanto vandenyną, kuris skalauja beveik 1 000 km Portugalijos pakrantės.

 

Dieną Lisabona atrodo truputį teatrališka, bet žavinga ir kerinti. Vingiuotos, siauros gatvės. Aukštyn kylantys laiptų ir skersgatvių labirintai. Ore tvyro gėlių, žuvų ir jūros gėrybių kvapai.

Koks šios ypatingos šalies kinas? Ogi toks pat – ypatingas, savitas. Portugalija niekada neturėjo ir neturi didingos, stiprios kinematografijos, dariusios įtaką pasauliniams kino procesams. Tačiau portugalų kinas turi ilgą ir įdomią istoriją, savitas tradicijas, ryškias kino asmenybes, įsimintinus filmus ir turtingą, pasaulinį vardą pelniusią sinemateką.

 

„Cinemateca Portuguesa – Museu Do Cinema“

 

Prabangus namas didelių tuopų paunksnėje, apaugęs žydinčiais krūmais ir gėlėmis, pačiame Lisabonos centre, netoli Avenida Da Libertada, pagrindinės miesto gatvės. Adresas – Rua Barata Salgueiro, 39. Ten ir rasime Portugalijos sinemateką ir kino muziejų – „Cinemateca Portuguesa – Museu Do Cinema“.

 

Sinemateka Portugalijoje buvo įkurta 1949 m., tačiau tik 1958-aisiais įgavo nacionalinės kino institucijos vardą, pradėjo organizuoti viešus kino seansus, teritorijaatidarė specializuotą biblioteką. Ji veikė „Palácio Foz“, kur ir įvyko pirmasis sinematekos kino seansas.

 

Dabar jame įsikūrusi „Cinemateca Júnior“ – jauniems kino žiūrovams ugdyti skirtas sinematekos padalinys. Ten įžengęs patenki į Georges’o Méliès’o „Kelionės į mėnulį“ dekoracijas, veikia senųjų kino aparatų ekspozicija, kino salė, kur sukasi filmai, ugdantys jaunųjų sinefilų skonį ir supažindinantys su kino istorija. Programoje kino klasika (pvz., George’o Cukoro „Mažoji dama“ („Little Women“, 1933) su Katharine Hepburn, apdovanota „Oskaru“, Charles’o Chaplino „Aukso karštligė“ („The Gold Rush“, 1925) ir kt.), šiuolaikinė ir senoji animacija, nuotykių filmai ir t. t. Taip pat rengiamos kino ateljė įvairioms amžiaus grupėms.

 

Dabartiniame pastate sinemateka veikia nuo 1979-ųjų. Beveik šimtą metų (1887–1979) šis prašmatnus senas mudecharų stiliaus, jungiančio musulmoniškos, žydiškos ir krikščioniškos architektūros elementus, pastatas priklausė teisininko ir politiko Moraiso Carvalho šeimai. 1979 m. jis buvo nupirktas valstybės ir skirtas įkurti Nacionalinę sinemateką. Po metų ją pervadino Portugalijos sinemateka, suteikė finansinę bei administracinę autonomiją, tačiau globojant Kultūros ministerijai.

 

Iš vidaus šis pastatas buvo pritaikytas kino reikmėms, tačiau fasadas išsaugotas autentiškas. Išliko ir originalūs lipdiniai, freskos. Saugoti autentiškumą apskritai šiai šaliai būdinga. Laiko tėkmės palikti pėdsakai ant daiktų, namų, gatvių yra vertės požymis, o ne apsileidimo ar neturto ženklas. Net siaurutėmis Lisabonos gatvėmis, kylančiomis į kalvas, traukia senoviniai tramvajai, o ne nauji technikos stebuklai. Ir garsieji Lisabonos funikulieriai irgi išlikę senoviniai – tuo tik dar mielesni ir brangesni.

 

Toje pačioje gatvėje, kur ir sinemateka, yra įsikūrę bankai, įvairios kompanijos, prestižiniai gyvenamieji namai. Sinemateka – tai bene vienintelė čia išlikusi valstybinė institucija. Tačiau nepanašu, kad kam nors kiltų noras tokį „nieko sau namelį centre“ parduoti ir panaudoti pelningesniems tikslams, o sinemateką iškelti į miesto pakraščius.

 

Nežinia kodėl dabar „pamatavau“ šią situaciją Lietuvai, kur kažin ar kas leistų kino institucijoms taip prabangiai įsikurti. Gal prisiminiau beveik visuose miestuose išnaikintus tikrus kino teatrus, gal atgrasius lietuviško kino kaimo vaidus, o gal šiaip ko nors „geresnio ir šviesesnio“ ilgesys užplūdo. Juk Portugalija – ilgesio, atpūsto vandenyno vėjų, šalis. Jis liejasi ir iš portugalų gilių žvilgsnių, girdimas ir jų fado melodijose.

 

Įsikūrusi naujuose namuose, sinemateka augo ir plėtėsi. Įrengtos dvi kino salės, turinčios geriausią Lisabonoje kino projekciją. Jos pavadintos Félixo Ribeiro, ilgamečio sinematekos vadovo, ir rašytojo Luís’o de Pinos vardais. Dar viena mažytė salė „Sala 6x2“ yra įsprausta ekspozicijos erdvėje. Joje sukritus ant patogių minkštasuolių galima žiūrėti nuolat besisukančius filmukus, papildančius „tikrąsias“ sinematekos filmų programas ir parodas.

Šį kartą pataikėme į Andrejaus Chržanovskio animacinio filmo „Ilgas kelias“ („Dolgoje putešestvije“, 1997) seansą. Jis sukurtas kartu su rašytoju, scenaristu Tonino Guerra, o įkvėptas, aišku, Federico Fellini kūrybos, kuriai ir skirta dabar veikianti paroda, surengta pasitelkus Federico Fellini fondą.

 

O kitas šioje salėje rodomas filmas buvo skirtas dar vienam didžiajam italų kino kūrėjui – Michelangelo Antonioni. Tai 1966 metais italų televizijos sukurtas filmas „Michelangelo Antonioni. Autoriaus istorija“, kuriame apie režisierių kalba jo draugai ir kolegos. Toks „informacinis seansas“ prasmingai papildo pagrindinėse sinematekos salėse tuo metu rodomą paties kino meistro filmų retrospektyvą.

 

Kas gi dar tuo metu sukosi tikrosiose sinematekos salėse? Kino deivėms Gretai Garbo, Marlene Dietrich, Joan Crawford, Katharine Hepburn, Elizabeth Taylor, Ingrid Bergman, Bette Davis, Polai Negri, Shirley Temple skirta filmų programa, besitęsianti net keletą mėnesių ir išsamiai supažindinanti su jų kūryba.

 

Pristatomas žinomas vengrų kilmės JAV režisierius André De Tothas (1912–2002), kurio savitus vesternus ir trilerius išaukštino 6-ojo dešimtmečio prancūzų kritika. Savo garsiame filme „Vaško namai“ („House of Wax“, 1953) jis vienas pirmųjų naudojo 3D (trijų matavimų) technologiją, kad būtų gautas stereoskopinis vaizdas.

 

Išsami garsiojo prancūzų režisieriaus, vieno iš Naujosios bangos kūrėjų Jacques’o Rivette’o, „mėgstančio tik ilgus filmus“ (kaip ironizuoja jo kolegos iš „Cahiers du cinéma“), filmų retrospektyva bei dokumentika apie jį patį – režisierės Claire Denis ir garsiojo kino kritiko Serge’o Daney sukurta juosta „Jacques’as Rivette’as, naktinis sargas“ („Jacques Rivette, le Veilleur“) – irgi sukasi Portugalijos sinematekos salėse.

 

Neužmirštas ir nacionalinis kinas: jo praeitis ir dabartis. Augusto De Figueiredo (1910–1981) – garsus teatro aktorius, vaidinęs ir kine. Iš filmų su juo sudaryta atskira programa. Pristatomi ir šiuolaikinių portugalų režisierių Fernando Lopeso bei João Lopeso iš fotogramų sukurti filmai. Rodoma dar keletas programų, supažindinančių su pasauline kino istorija ir įdomiais nūdienos kinematografijos reiškiniais.

 

O kalendorius skelbia, kad bus 7-ojo dešimtmečio filmų programa, režisieriaus Rino Lupo kūryba, Portugalijoje dar nerodyti Ingmaro Bergmano filmai teritorijatęsiamas ciklas „Portugalų kino aktoriai“ ir t. t.

 

1995 m. baigta filmų archyvo, įsikūrusio netoli Lisabonos, rekonstrukcija, o sinematekos pastate sukurta laikinų teminių ekspozicijų erdvė – „39 laipteliai“. 1997 m. sinematekai suteiktas muziejaus statusas. Jame saugoma portugalų kino praeitis ir dabartis. Didžioji pastato rekonstrukcija baigta 2002-ųjų pabaigoje. Jame rasime ir Nacionalinio kino ir vaizdų archyvo departamentą (ANIM), parodų sales, senųjų kino aparatų ekspoziciją, knygyną, labai turtingą biblioteką, mediateką, kavinę.

 

„Nuo tada, kai šis muziejus egzistuoja, laikas ir erdvė susitinka su vaizdu ir vaizduote, ir nesibaigiantys potvyniai ir atoslūgiai tęsiasi“, – sako šios institucijos direktorius João Bénardas da Costa, legendinio Henri Langlois draugas ir sekėjas. Taigi vandenyno įtaka jaučiama net ir čia.

 

Keletas dalykų, kuriuos verta žinoti apie portugalų kiną

 

Pirmieji kino seansai Portugalijoje įvyko jau 1896 m. vasarą. Jie buvo rengiami Lisabonoje, „Real Colyseu“, įsikūrusiame Rua da Palma gatvėje. Pirmuosiuose seansuose buvo naudojamas ne brolių Lumière’ų išradimas, o teatrografas. Jis naudotas rodyti minutės trukmės judančius paveiksliukus, nufilmuotus britų. 1904 m. Lisabonoje buvo atidarytas pirmas kino teatras „Salão Ideal ao Loreto“.

 

Netrukus buvo pradėti filmuoti ir pirmieji portugališki filmukai, tiksliau, filmuoti siužetai apie politinius įvykius, vaizdingi peizažai ir kt. Pavyzdžiui, Costa Veiga susukti „Kaskaiso paplūdimio vaizdai“ („Aspectos da Praia de Cascais“) užfiksavo karaliaus Karolio maudynes tame paplūdimyje. Nuo 1909 m., Lisabonoje įkūrus „Portugália Film“, filmų gamyba tampa reguliari, ir pamažu ima formuotis portugalų kinematografija.

 

Ankstyvuosius portugališkus filmus kūrė Aurélio da Paz dos Reis, João Freire Correia, António Lopes Ribeiro, Arthur Duarte, Lino Ferreira, Rino Lupo, Leitão de Barros ir kt. Tai buvo ir dokumentika, ir vaidybiniai filmai.

Ypač išpopuliarėjo portugališkos komedijos, net atsirado terminas „comédia á portuguesa“. Nuo 4-tojo dešimtmečio pradžios jos karaliavo ekranuose kokį dvidešimt metų. Taip pat buvo mėgstama filmuoti Portugalijos gamtą ir etnografiją fiksuojančias juostas. Toks vaidybinio filmo sujungimas su vizualine antropologija, etnografija formavo portugalų kino estetiką.

 

Pavyzdžiui, pora žinomų Leitão de Barros filmų: dokumentinis „Nazarė, žvejų pakrantė“ (Nazaré, Praia de Pescadores, 1929) ir vaidybinis „Marija iš jūros“ („Maria do Mar“, 1930) nufilmuoti iki šių dienų senąsias tradicijas ir gyvenimo būdą išsaugojusioje Nazarėje. Ten iki šiol regi praėjusių amžių vaizdus: moterys, apsirėdžiusios tradiciniais, tik tam regionui būdingais drabužiais, per dienas pakrantėje valo žuvį ir džiovina ją saulėje. Nusileidus tamsai, jos būreliais šnekučiuodamosi eina namo. Norisi rankomis paliesti – ar tai tikra, ar kadras iš de Barros senųjų juostų.

 

Pamažu Portugalijos kinas plėtėsi, buvo kuriamas ir rodomas ne tik Lisabonoje, bet ir Porte. Nemažą vaidmenį ankstyvajame Portugalijos kino laikotarpyje suvaidino kitų šalių, ypač Prancūzijos, kino profesionalai. Iš „Pathé“ studijos Paryžiuje į Portugaliją keliavo kino aparatūra ir techninis personalas. Dirbo ir režisieriai, kilę iš kitų šalių. Pavyzdžiui, portugalų nebyliojo kino viršūnėmis laikomos italo Rino Lupo juostos „Moteris iš Beiros“ („Mulheres da Beira“, 1923) ir „Vilkai“ („Os Lobos“, 1923).

 

1931 m. pasirodęs pirmas garsinis filmas „Griežtoji“ („A Severa“), sukurtas režisieriaus Leitão de Barros, irgi priskiriamas portugalų kino aukso fondui. Tai biografinė juosta apie žinomą fado atlikėją Marią Severą Onofrianą.

 

Pirmas režisieriaus Manoelio de Oliveiros filmas „Douro, darbas upėje“ („Douro, faina fluvial“, 1931), išsiskiriantis įdomiu montažu bei avangardiniais ieškojimais, sužavėjo to meto Europos kino visuomenę. Šimtamečiu režisieriumi, iki šiol kuriančiu filmus, pasaulyje nepaliaujama žavėtis – šiemetiniame Kanų festivalyje jam buvo įteikta „Auksinė palmės šakelė“ už indėlį į kino meno raidą. Tarp jo iškiliausių filmų – „Aniki Bobo“ (1942), savo estetika ir metaforiškumu išsiskyręs iš to meto tradicinių portugalų juostų, dokumentinis „Tapytojas ir miestas“ („O pintore a citada“, 1956), vaidybinio ir dokumentinio kino išraiškos priemones jungiantys „Pavasarinis veiksmas“ („Acto da primavera“, 1960) ir „Medžioklė“ („A Caça“, 1964). Manoelio de Oliveiros 4–6-ojo dešimtmečio dokumentika labiau panaši į vaidybinius filmus, o vaidybinės juostos – labai dokumentiškos.

 

Režisierius, per savo karjerą sukūręs apie 50 filmų, ne kartą keitė požiūrį į kiną ir savo autorinį braižą. Dešimt metų (1971–1981) jis kūrė „meilės be atsako tetralogiją“ ir laikėsi nuostatos, „kad kinas neegzistuoja, yra teatras, o kinas tik būdas jį užfiksuoti“. Taip jis ekranizavo ir Paulio Claudelio pjesę „Aksominė kurpaitė“ („Le Soulier de satin“, 1985), trunkančią septynias valandas. Filme „Žmogiškoji komedija“ („A Divina Comédia“, 1991, Venecijos festivalio žiuri prizas) jis pateikia savitą žmogaus būties paslapties interpretaciją, beprotnamyje apgyvendindamas žmones, laikančius save Raskolnikovu, Sonia, broliais Karamazovais, Jėzumi, Marija, Adomu, Ieva ir kitais nemažiau svarbiais asmenimis. Netikėtas požiūris į Portugalijos istoriją atsiskleidžia filme „Ne, arba Viršininko tuštybė“ („Non’, ou A Vã Glória de Mandar“, 1990), abejojimas meno galia – juostoje „Mano atvejis“ („Mon cas“, 1986).

 

Aristokratiškos ir nepriklausomos laikysenos Manoelis de Oliveira tapo teritorijaPortugalijos kino „prekiniu ženklu“, bene žymiausiu portugalų kino kūrėju, kuriam pagarba rodoma visame pasaulyje. Tačiau savo šalyje režisierius yra gana vieniša figūra, nes tėvynainiai laiko jo filmus pernelyg sunkiais, kupinais „nepateisinamų eksperimentų“: tai dešimties minučių ilgumo planai („Aksominė kurpaitė“), tai milimetrais sukarpyta juosta („Žmogiškoji komedija“), tai ypač nuoseklus istorijos plėtojimas, tai visiškas vizualumas, nepaisantis jokio siužetinio rišlumo.

 

Šiemet, teikdamas režisieriui „Auksinę palmės šakelę“, ilgametis Kanų festivalio prezidentas Gilles’is Jacobas taikliai pasakė: „Kiekvieno tavo filmo struktūra yra visai kitokia nei ankstesniojo. Toks nedidelis žaidimas padarė tave, Manoeli, vienu kūrybingiausių režisierių pasaulyje. Tu neturi pavojaus baimės ir kaskart stebini savo vitališkumu. Tu visada esi nenuspėjamas.“

 

António Salazaro diktatūros metais (nuo 1933-ųjų iki 1974-ųjų balandžio 25-osios „gvazdikų revoliucijos“) kinas, be abejo, buvo varžomas politinio režimo. Jam žlugus, prasidėjo liberalizacijos procesas.

 

Nuo 1963 m. Portugalijoje veikė „Cinema Novo“ grupė, kuriai priklausė režisieriai Fernando Lopesas, Paulo Rocha, António da Cunha Telles ir kt. Šis judėjimas, kaip ir pasaulinis to meto kinematografas, buvo paveiktas ir italų neorealizmo, ir prancūzų Naujosios bangos, tik dar su portugalų kinui būdingu polinkiu į vizualinę antropologiją, politines realijas.

 

Tarptautinio pripažinimo sulaukė ne tik de Oliveiros kūryba. Didžiuoju portugalų kino provokatoriumi vadinamo režisieriaus João Césaro Monteiro (1939–2003) filmai irgi keliavo po didžiuosius festivalius ir pelnė ten ne vieną apdovanojimą. Ekscentriški, spalvingi „Geltonojo namo prisiminimai“ („Recordações da casa amarela“, 1989) Venecijos kino festivalyje gavo „Sidabrinį liūtą“, o „Dievo komedija“ („A Comédia de Deus“, 1995) – šio festivalio specialųjį žiuri prizą.

 

Kitas dabar pasaulyje Portugalijos kiną garsinantis vardas yra viduriniosios kartos režisierius Pedro Costa, kurio tylūs poetiški filmai, nuklystantys į niūrius Lisabonos priemiesčius, kiek primena Šarūną Bartą. Naujausią Costos juostą „Didinga jaunystė“ („Juventude em Marcha“, 2006) matėme per pernykštį „Kino pavasarį“. „Didinga jaunystė“ priklauso tiems retiems filmams, kurie leidžia pasvarstyti, ką gali kinas“, – taip apie šią juostą po Kanų festivalio, kur konkurse įvyko jos premjera, atsiliepė įtakingi „Cahiers du cinéma“ kritikai.

 

Naujus filmus šiandien kuria ir kiti žinomi portugalų kinematografininkai: João Botelho, Teresa Villaverde, João Pedro Rodrigues ir kt. Per metus šioje šalyje sukuriama apie 20 pilno metražo vaidybinių juostų.

 

Deja, Lietuvoje portugalų kinas mažai matytas ir žinomas. Nedideles portugališko filmo programas yra pristatę „Meno avilys“ vasaros seansuose po atviru dangumi, Lietuvos kinematografininkų sąjunga savo nedidelėje salėje. Po vieną kitą filmą sukosi įvairiose festivalinėse programose („Kino pavasaryje“, „Tinkluose“).

 

Kartais portugališkos pavardės pasirodo ir lietuviškų filmų titruose. Garsus portugalų prodiuseris Paulo Branco, dirbęs su M. de Oliveira, J. C. Monteiro, P. Costa, J. Botelho, Rauliu Ruizu, Alainu Tanneru, Wimu Wendersu ir kitais kino meistrais, buvo ir Šarūno Barto juostų „Mūsų nedaug“ (1996), „Namai“ (1997), „Laisvė“ (2000), „Septyni nematomi žmonės“ (2005) prodiuseris. O „Namuose“ jaunam portugalų aktoriui Francisco Nascimento buvo patikėtas net pagrindinis vaidmuo, ten pasirodė ir dar viena portugalų aktorė Micaela Cardoso.

 

Portugalijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, vyksta ir režisieriaus Tomo Donelos trumpametražės juostos „Berniukas ir jūra“ (2005) veiksmas. Filmas sukurtas bendradarbiaujant su šios šalies kinematografininkais.

 

Lisabona, 2008-ųjų balandis


Publikuota: 2008/4 (301)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg