Jis iš tų aktorių, kurių nepastebėsi net tarp kino festivalio svečių. Kartą, vos išėjusi iš filmo, kuriame jis vaidino, tiesiog praėjau pro šalį, pagalvojusi: vyras kažkur matytas. Idealus Dievo pateptas aktorius, kuris gali suvaidinti bet ką. Aktorius chameleonas, vos viename epizode beveik be žodžių galintis išreikšti prieštaringiausius jausmus. Ekrane jis buvo mergišius, gangsteris, alkoholikas, žudikas, vampyras, sukčius, saugumietis, išdavikas, bailys ir drąsuolis, išgelbėjęs kitų gyvybes. Jam pavaldūs visi kino žanrai nuo komedijos iki tragedijos. Šis aktorius vadintas lenkų Robertu De Niro, bet šiandien jau baigėsi laikas, kai jį reikia su kuo nors lyginti. Šiandien kone kiekvienas lenkų režisierius tiesiog svajoja savo filmo titruose matyti Roberto Więckiewicziaus pavardę.

Šiemet birželį savo 45-metį švęsiančio Roberto Więckiewicziaus biografi joje nerasime jokių ženklų, pranašaujančių, kad jis taps kino žvaigžde, žinoma jau ir už Atlanto. Aktoriumi jis tapo netikėtai net sau pačiam, kelias į aktorių mokyklą buvo gana vingiuotas.

Kalnakasių mieste Nova Rudoje šachtininko šeimoje gimęs berniukas augo tipiškame blokiniame name šalia šachtos. Beveik visi šeimos vyrai, artimi ir tolimi giminės, visi pažįstami kasė anglį. Viename interviu aktorius kalbėjo: „Žinau, kaip sunku gyventi mažuose miesteliuose. Manajame stūksojo šachta, ir visiems buvo lemta dvidešimt penkerius metus dirbti po žeme. Mano tėtis buvo kalnakasys ir visi ženklai danguje ir žemėje rodė, kad ir aš juo būsiu. Mūsų šeima nebuvo pasiturinti. Gyvenom kukliai, neužtekdavo pinigų iki mėnesio pabaigos. Dažnai girdėdavau tėvus sakant, kad kažko negalime įpirkti ir, būdamas vaikas, nelabai suprasdavau kodėl. Juk abu tėvai dirbo. Visa tai paliko manyje pėdsaką – labai gerbiu žmones, kurie sunkiai dirba, kad išlaikytų šeimą. Šiandien Nova Rudoje šachtą uždarė, matau, kaip sunku ten gyventi. Mintys apie tai padeda man jausti saiką.“

Tačiau tėvas nepanoro, kad sūnus sektų jo pėdomis. Norėjo, kad šis ištrūktų iš miestelio, todėl išsiuntė mokytis į internatinę statybos mokyklą. Robertas anksti paliko gimtuosius namus, kad pajustų tikrą gyvenimą, anot aktoriaus, gal net gautų nuo jo spyrį į pasturgalį. Mokykloje Robertas įgijo parketo ir keraminių plytelių klojėjo specialybę. Tačiau besimokydamas berniukas daugiau dėmesio skyrė ne mokslams, o savo didžiajai aistrai – sportui. Dar Nova Rudoje jis buvo trečiosios lygos futbolo komandos vidurio puolėju. Ir apskritai Więckiewiczius neslepia, kad vaikystėje buvo didelis plevėsa. Anksti paragavo degtinės, nepraleido nė vienų muštynių net iki pilnametystės, paskui kažkaip ataušo. Aktorius prisipažįsta, kad paleidęs į darbą kumščius pasijusdavo stipresnis ir saugesnis. Nesaugojo balso per mutaciją, dėl to jis toks žemas ir prikimęs – „dėl dažnų peršalimų ir didokais kiekiais vartojant visai netinkamus paaugliui gėrimus“. Tuos laikus primena ir randas ant kaktos. Smalsaujantiems žurnalistams aktorius atsako, kad jį kliudė meteoritas. Po to įvykio dvi savaites praleido ligoninėje.

Baigęs statybininko mokslus, Więckiewiczius išvyko į praktiką – ligoninės Legnicos apylinkėse statyti. Iki galo taip ir neaišku, kaip būdamas dvidešimt dvejų jis pateko į Vroclavo teatro mokyklą. Aktorius šitaip kalba apie savo pasirinkimą: „Tais laikais aštuoniolikos sulaukęs vyras turėjo alternatyvą – studijos arba kariuomenė. Į kariuomenę eiti nenorėjau. O aktoriaus profesiją įsivaizdavau taip pat, kaip daugelis vaikštančių į kiną: vyrukas pasirodo prieš kamerą arba scenoje, kažką pasako, ir visas darbas. Tik pradėjęs ruoštis stojamiesiems supratau, kad tai nėra lengva. Lenkų kalbos mokytoja padėjo pasirinkti tekstus, o visa kita turėjau padaryti pats. Visi kalbėjo: „Ką sau galvoji? Ten aktorių vaikai, pažįstami patenka.“ Aš irgi abejojau. Svarsčiau, ar su tokiu veidu galiu būti aktorius. Maniau, reikia gražuolių, o gražus aš, regis, buvau tik iki septynerių metų. Tėvai manęs nestabdė ir sakė: „Daryk, kaip nori“, tačiau nelabai tikėjo, kad pasiseks. Aktoriaus profesija jiems buvo tokia pat abstrakcija kaip ir branduolinė fizika.“

Bet Robertas Więckiewiczius sakosi visą gyvenimą esąs optimistas ir visą laiką tikėjęs, kad kažkas pasikeis, nutiks kažkas nepaprasta. „Kai nuvykau laikyti egzamino, supratau, kad tai – gera vieta. Kad tai būtent mano vieta.“ Kartais neturėjo ko valgyti, tačiau gyvenimas jį užgrūdino ir dabar tai, jo nuomone, padeda ramiai išgyventi sėkmes ir nesėkmes.

Daugelis Roberto bendrakursių tvirtina, kad jaunystėje šis garsėjo savo romanais ir laisvu gyvenimo būdu. Studijų draugas Józefas Markockis atsimena: „Iš tikrųjų nė viena moteris negalėjo jam atsispirti. Buvo kupinas vidinio žavesio.“

1993 m. pelnęs apdovanojimą studentų diplominių spektaklių peržiūroje Lodzėje, Więckiewiczius pradėjo dirbti Poznanės Lenkų teatre. Debiutavo dvigubu Džordžo Gibso ir Valio Vebo vaidmeniu Thorntono Wilderio pjesėje „Mūsų miestelis“, kadaise statytoje ir Kauno dramos teatre. 1996 m. jis buvo apdovanotas Poznanės teatralų prizu „Rožė“ geriausiam metų aktoriui. Baigęs studijas, Więckiewiczius jautėsi lyg užkopęs į Himalajus, bet greit suprato, kad reikia eiti toliau, todėl ryžosi keltis į Varšuvą, kur buvo niekam nežinomas provincijos aktorius.

Gavęs aktoriaus vietą Varšuvos „Rozmaitości“ teatre, čia jis sukūrė kelis įspūdingus vaidmenis, dvejus metus vaidino ir vilniečiams pažįstamo garsaus lenkų teatro režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektakliuose. Dabar į teatrą Więckiewiczius grįžta tik labai susidomėjęs kokiu nors konkrečiu vaidmeniu. Neseniai viename interviu sakė, kad jau šešerius metus nebuvo scenoje ir vis labiau bijo ten sugrįžti.

Kine Więckiewiczius debiutavo dar studijuodamas teatro mokykloje. Šmėstelėjo nelabai vykusiame garsaus lenkų režisieriaus Jerzy Skolimowskio filme „Ferdydurkė“. 1993 m. suvaidino epizodinį vaidmenį režisieriaus Felikso Falko filme „Savivališkas pasišalinimas“ („Samowołka“), pasakojančiame apie žiaurų kareivinių gyvenimą. Paskui jis ilgokai tenkinosi epizodiniais neigiamų tipažų vaidmenimis: vogė automobilius Władysławo Pasikowskinas_2012/1 (317) 15 kio kultiniame trileryje „Šunys 2: paskutinis kraujas“ („Psy 2. Ostatnia krew“), buvo tarp streikuojančių darbininkų Filipo Bajono politinėje dramoje „Poznanė’56“ („Poznań’56“), gangsterio apsaugininku Natalijos Koryñckos-Gruz trileryje „Amokas“. Po antraplanių vaidmenų filmuose „Karšių sezonas“ („Sezon na leszcza“) ir „Švento Mikalojaus naktis“ („Noc świętego Mikołaja“), 2001 m. jis suvaidino ypač šlykštų tipą, mafijos vadeivos patikėtinį ir žudiką Dziubinskį Wojciecho Wójciko seriale „Gauja“ („Sfora“) ir jo kino versijoje – trileryje „Be gailesčio“ („Bez litości“). Tais laikais aktorius nevengdavo pasirodyti ir „muilo operose“ – „M kaip meilė“ („M jak miłość“), „Gėriui ir blogiui“ („Na dobre i na złe“), „Tik gyvenimas“ („Samo Życie“).

Pirmą didelį vaidmenį Robertas Więckiewiczius suvaidino Tomaszo Koneckio ir Andrzejaus Saramonowicziaus filme „Pusiau rimtai“ („Pół serio“). Šioje komedijoje apie kino pasaulį jis – scenaristas, kuriam, kaip ir režisieriui bei operatoriui, nuolat trukdo prodiuserio priekabės. Koneckio ir Saramonowicziaus duetas svarbus Więckiewiczaus karjeroje. 2003 m. juodojoje komedijoje „Kūnas“ („Cialo“) jis suvaidino kapinių darbuotoją, su draugu patenkantį į netikėčiausias aplinkybes. Roberto personažas Julekas dažniausiai laikosi taisyklės „pirma padaryk, paskui pagalvok“. Po kelerių metų jis vėl susitiko su šiais režisieriais spektaklyje „Testosteronas“, kuris net kelis sezonus buvo vaidinamas su anšlagais. Šiame spektaklyje ir populiariuose filmuose Więckiewiczių įsidėmėjo žiūrovai, o netrukus jie įsiminė ir „įdomaus veido bei intriguojančio balso aktoriaus“ pavardę. Tačiau kai Koneckis ir Saramonowiczius nusprendė „Testosteroną“ perkelti į ekraną, Robertas Więckiewiczius pasirinko alkoholiko sporto mokytojo vaidmenį Tomaszo Wiszniewskio filme „Viskas bus gerai“ („Wszystko będzie dobrze“). Tarsi atsiprašydamas jis vėliau suvaidino meilužį populiarioje Koneckio ir Saramonowicziaus komedijoje „Lejdis“ .

Svarbus Roberto Więckiewicziaus karjerai buvo susitikimas su įtakingu populiarių komedijų meistru režisieriumi ir prodiuseriu Juliuszu Machulskiu. Šis atkreipė dėmesį į Więckiewiczių Gdynės festivalyje rodytame filme „Pusiau rimtai“ ir pakvietė suvaidinti nedidelį, bet įspūdingą kaminkrėčio vaidmenį komedijoje „Pinigai – tai viskas“ („Pieniądze to wszystko“). Nuo tada aktorius pasirodo visuose Machulskio filmuose. 2002 m. satyroje apie kino pasaulį „Superprodukcija“ jis vėl vaidino gangsterių boso pakaliką. Vagies Cumos vaidmuo filme „Vinčis“ („Vinci“, 2004) jau buvo specialiai parašytas Więckiewicziui. Vos išėjęs iš kalėjimo, Cuma gauna užduotį pavogti Leonardo da Vinci šedevrą „Dama su šermuonėliu“ iš Krokuvos muziejaus. Į padėjėjus patyręs recidyvistas pasikviečia jaunuolį Julianą, kuris slapčia daro viską, kad vagystė neįvyktų. Pasirodė Więckiewiczius ir Machulskio novelėje „Sušis“ filme „Solidarumas, Solidarumas...“ („Solidarność, solidarność...“), kurį kūrė garsiausi lenkų režisieriai. Filme „Pietūs–Šiaurė“ („Południe-północ“) jis įkūnijo net penkis personažus. Daug juoko kėlė Więckiewiczaus suvaidintas neištikimas vyras komedijoje „Kiek sveria Trojos arklys?“ („Ile waży koń trojański?“), – 2009 m. Więckiewiczius pelnė už jį lenkų kino prizą „Erelis“ kaip geriausias antraplanio vaidmens atlikėjas. O pernykščiame „Kino pavasaryje“ matėme aktorių stilingoje Machulskio komedijoje „Lopšinė“ („Kołysanka“) apie šiuolaikinių vampyrų šeimynėlę, kuri iš provincijos Mozūruose nori persikelti į sostinę. Więckiewiczius žaismingai, su humoru įkūnijo šios Makarievičių šeimos galvą.

2007-ieji tapo aktoriaus triumfo metais. Iš pradžių jo suvaidintas Leonas kartu su kito populiaraus aktoriaus Maciejaus Stuhro personažu Piktžole vieno trenkto verslininko paliepimu bando rasti pavogtą prabangų jo automobilį Roberto Wichrowskio komedijoje „Prancūziškas numeris“ („Francuski numer“). Tačiau tikrasis pripažinimas prasidėjo, kai ekranuose pasirodė Tomaszo Wiszniewskio „Viskas bus gerai“, kur jis jautriai suvaidino su alkoholizmu kovojantį mokytoją, lydintį našlaitį Pavelą piligriminiame bėgime. Berniuko mamai vėžys, bet jis tiki, kad nubėgęs iš pajūrio į Čenstakavą ir pasimeldęs stebukladarei Dievo motinai ją išgydys.

Šis vaidmuo Więckiewicziui teko kiek neįprastai. Kartą Machulskis pasakė jam perskaitęs scenarijų, kuriame vaidmuo kaip tik Robertui. Aktorius jau buvo spėjęs apie tai pamiršti, kai po dviejų metų režisierius Wiszniewskis pakvietė į bandymus. Suvaidino kelias scenas ir paprašė paskaityti scenarijų. Vos perskaitęs iš karto suprato, kad tai jo vaidmuo, ir pasielgė taip, kaip niekad iki tol nebuvo daręs, – paskambino režisieriui ir paprašė Andžejaus vaidmens. Filmo pradžioje šis herojus – egoistas, iš asmeninių paskatų sutikęs lydėti berniuką. Jis nori atsikratyti pomėgio, kuris vis labiau traukia jį į gyvenimo dugną. Kelionė su našlaičiu ir vaiko tikėjimas paverčia mokytoją kitu žmogumi. Kelionėje abu suartėja ir daug ko išmoksta. Więckiewicziaus vaidyba išgelbėjo filmą nuo sentimentalumo.

Aktorius juokavo, kad šiam vaidmeniui ruošėsi visą gyvenimą, – buvo laikas, kai alkoholis vos nesužlugdė jam karjeros. Besifilmuodamas aktorius lankė anoniminių alkoholikų susitikimus ir vėliau kalbėjo, kad ten susirenkančiųjų pasakojimai galėtų tapti ne vieno filmo scenarijumi.

Netrukus pasirodžiusi Jarosławo Sypniewskio ir Jaceko Filipiako pagal tikrus įvykius sukurta drama apie mafijos pasaulį „Pagrindinis liudininkas“ („Świadek koronny“) vėl atskleidė naujas Więckiewicziaus talento briaunas. Filmas sukurtas kaip atgailaujančio gangsterio, kuris iš meilės moteriai paliko nusikaltėlių pasaulį, išpažintis. Nuo savo bendrų jis bando pasislėpti kaip įslaptintas liudytojas. Pas filmo herojų atvyksta televizijos žurnalistas Marcinas, kuriam šis susitikimas – galimybė baigti asmeninį tyrimą... Už vaidmenis šiuose filmuose Robertas Więckiewiczius pelnė pirmąjį apdovanojimą Gdynės lenkų filmų festivalyje, be to, Andžejaus vaidmuo 2008 m. atnešė jam lenkų kino apdovanojimą „Erelį“.

Po „Pagrindinio liudininko“ aktorius juokavo, kad jau gerai perprato triukšmingus vaidmenis, tad neprieštarautų, jei jo personažas neištartų nė žodžio. Naujausi filmai įtikino, kad Więckiewiczius moka atskleisti personažą ir pačiomis santūriausiomis priemonėmis.

Daug ginčų sukėlusioje, alkoholio, brutalumo ir juodojo humoro prisodrintoje Wojciecho Smarzowskio kriminalinėje dramoje „Blogi namai“ („Dom zły“, 2009) jis suvaidino nedidelį nuolat girto prokuroro Tomalos vaidmenį. Tyrimo grupė kartu su pagrindiniu įtariamuoju filme bando aiškintis prieš ketverius metus nuošalioje sodyboje įvykdyto šiurpaus nusikaltimo aplinkybes.

Aktorius pradėjo kruopščiai rinktis vaidmenis ir teigia, kad svarbiausia jam – scenarijus, jame papasakota istorija. Ir visai nesvarbu, ar tai pagrindinis vaidmuo, ar tik epizodinis.

2010 m. Robertas Więckiewiczius nusifilmavo net septyniuose filmuose. Jis nebijo rizikuoti ir mielai sutinka pasirodyti debiutantų filmuose. Pavyzdžiui, įkūnija įtakingą verslininką mozaikos principu sukurtame Paweło Borowskio filme „Zero“ ar saugumietį Andžejų Tadeuszo Królio „Užverbuotoje meilėje“ („Zwerbowana miłośc“).

Nedidelį Sieradzkio vaidmenį atliko ir režisieriaus Jano Hryniako veiksmo komedijoje „Triukas“ („Trick“). Tačiau iš jų reikšmingiausiu Więckiewicziui tapo saugumietis Romanas Januszo Kidawos- Bùońskio dramoje „Roželė“ („Różyczka“). Romanas – tipiškas Liaudies Lenkijos produktas, moraliai degradavusi ir savaip tragiška asmenybė. Jis įkalba savo meilužę, sekretore universitete dirbančią Kamilę, šnipinėti profesorių, žinomą rašytoją Adamą. Tapusi agente „Rožele“, Kamilė išteka už Adamo, bet ir toliau rašo ataskaitas saugumui. Tačiau netikėtai ir sau pačiai, ir Romanui Kamilė pamilsta savo vyrą. Tai sukelia Romanui pavydą. Situaciją dar labiau paaštrina 1968 m. antisemitinė kampanija, kurios auka taps ir Romanas, ilgai slėpęs savo žydišką kilmę.

Aktorius dažnai sako, kad ypač mėgsta vaidinti dviprasmius personažus. Jį domina tai, ką žmogus slepia. Jis mėgsta diskutuoti su režisieriais ir pats sau bando atsakyti į klausimus: kas iš tikrųjų yra jo personažas? Iš kur atsirado, kur buvo anksčiau? Kodėl jis būtent toks? Kaip iš pirmo žvilgsnio šaltas cinikas tampa bejėgiu, silpnu žmogumi? Anot aktoriaus, jam ypač įdomu vaidinti palūžusias asmenybes. Atsidūrę ypatingose aplinkybėse, jie atskleidžia giliai paslėptas savo savybes. Tas, kurios kartais nustebina net juos pačius. Būtent tokie vaidmenys – Więckiewiczaus stiprybė. „Roželė“ atnešė aktoriui dar vieną apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį Gdynės lenkų filmų festivalyje.

Pernykščių metų vaidmenis kritikai vertina kaip stipriausius Roberto Więckiewicziaus karjeroje. Trys filmai, trys skirtingi vaidmenys: Socha Agnieszkos Holland filme „Tamsoje“ („W ciemności“), Pucis Mareko Koterskio ironiškoje komedijoje „Bobos kažkokios kitokios“ („Baby są jakieś inne“) ir Alfredas sukrečiančioje režisieriaus Grego Zglińskio dramoje „Drąsa“ („Wymyk“). Kartais vieno panašaus vaidmens aktoriai laukia visą gyvenimą. Užpildęs visus personažus savo teigiama ir neigiama charizma, sugebėdamas būti kartu ir žiaurus, ir įtūžęs, neramus, kenčiantis, pasiaukojantis Robertas Więckiewiczius įtikino nepaprasta talento galia. „Mėgstu akimirkas, kai pasiekiu nulinę būseną. Kai esu namie vienas, žinau, kad niekas manęs nemato, negalvoju apie tai, kaip atrodau, tiesiog tinginiauju ar mąstau. Visada, kai bandau suprasti personažą, kurį vaidinsiu, pirmiausia ieškau jo nulinės būsenos. Tai – pirmapradė, tikroji būsena.“ Šie žodžiai leidžia mažumėlę priartėti prie neįtikėtinų aktoriaus personažo pokyčių. Kaip jis tai daro? Aktorius atsako, kad ir pats to nežino: „Nesu aktorius, kuris mėnesius gilinasi į vaidmenį ir mokosi ką nors atmintinai. Kai ką sugriebiu tiesiog iš oro ir tai mane kažkaip pakeičia. Arba atsiranda tam tikra nuoroda, arba ne. Paimu tik jos dalį, nes turiu palikti sau ir natūralumo. Jei išmokčiau šimtu procentu, pradėčiau atkūrinėti, o ne kurti.“

Komedija „Bobos kažkokios kitokios“ – Mareko Koterskio juodojo humoro ir kartėlio kupina nūdienos visuomenės satyra. Du „tikri“ vyrai, kuriuos suvienijo žvalus nakties žygis, drąsiai atremia klastingas kinas_2012/1 (317) 17 priešingos lyties atstovių atakas. Vyrukai įrodinėja, kad moterys apriboja „tikrų vyrų laisvę“. Jie negali gyventi su moterimis, bet ir be jų nėra gerai. Vyrukus filme labai įtikinamai suvaidino Robertas Więckiewiczius ir Adamas Woronowiczius. Apie šį filmą Więckiewiczius sako: „Paversti vyrus, save, absoliučiais kvailiais ir idiotais nėra malonu. Nes „Bobos kažkokios kitokios“ – filmas ne apie moteris, jis apie mus. Spjaučiau sau į barzdą, jei jame nesuvaidinčiau.“ Vienas paskutiniųjų Krzysztofo Kieślowskio mokinių Gregas Zglińskis filme „Drąsa“ („Wymyk“) papasakojo dar vieną istoriją iš lenkų provincijos. Siužetas iš pirmo žvilgsnio banalus: kietuolis Alfredas, mokantis jaunesnį brolį, kaip reikia gyventi, kraštutinėje situacijoje pasielgė kaip bailys. Alfredo vaidmuo parašytas specialiai Więckiewicziui: „Robertas susidomėjo vaidmeniu ir savo jautrumu idealiai jam tiko, – sako režisierius. – Tai ypatingas impulsas, kai rašant scenarijų personažas turi konkretų atlikėją. Vėliau, kai pradėjome filmuoti, Robertas leido man dar geriau suprasti Alfredą.“

Alfredas – tipiškas personažas: keturiasdešimtmetis vyras, turintis puikią žmoną, klestinčią firmą, brangiai kainuojantį hobį – jis kolekcionuoja šaunamuosius ginklus. Norėdamas lyg sau, lyg broliui kažką įrodyti, adrenalino jis ieško visur. Pavyzdžiui, automobiliu lenktyniauja su traukiniu. Tai jėgos demonstravimas ir dar vaikystėje užgimęs noras nušluostyti jaunėliui Ježiui nosį. Tačiau iš tikrųjų Alfredas kupinas įvairiausių baimių, o jo kietumas – tik vaikiški žaidimai. Kai traukinyje Ježis stoja ginti merginos nuo chuliganų, Alfredas išsigąsta. Sumuštą brolį paaugliai išmeta iš traukinio, ir tada prasideda tikrasis vyresniojo košmaras. Akimirksniu pasikeičia visas Alfredo gyvenimas. Videokamera užfiksuota muštynių iš arčiau scena galutinai sužlugdo taip ilgai kurtą mačo įvaizdį. Nors įrašas pažemino, jis randa jėgų ieškoti nusikaltėlių. Ar galima dar ką nors pakeisti? Alfredas pradeda savo tyrimą, tačiau tai – pavėluota drąsa, bandymas nusiplauti kaltę, nugalėti panieką, su kuria į jį žiūrėjo nepilnametis nusikaltėlis. Alfredas lieka vienas, tėvai, draugai, žmona – nusisuka nuo jo. Bėgantis pats nuo savęs, artimųjų atstumtas vyras pamažu sunkiai grįžta atgal. Kai ateina į ligoninę slaugyti komos ištikto brolio, – jis jau kitas žmogus. Vaidindamas Alfredą, Więckiewiczius tiesiog juo tampa ir pasiekia neįtikėtino autentiškumo. Jo beveik nejudrus veidas slepia daug jausmų, kartais raumens krustelėjimas atskleidžia daugiau nei ilgiausias monologas. Filmo pabaigoje stambus herojaus planas sukelia žiūrovams įvairiausių jausmų. Kaip mes būtume pasielgę jo vietoje? Ar tik ekstremalioje situacijoje suvoki, kas iš tikro esi?

Lenkų spauda Leopoldo Sochos vaidmenį Agnieszkos Holland filme „Tamsoje“ sukūrusį aktorių vadina genialiu. Kai filmas buvo nominuotas „Oskarui“, kritikai prabilo apie Robertui Więckiewicziui atvertas Holivudo duris. Aktoriumi žavisi „The New York Times“, jam plojo aštuoni šimtai tarptautinio Toronto kino festivalio svečių. „Žinojau, kad jis tikrai gali tai suvaidinti. Visi jo vaidmenys labai geri, bet „Tamsoje“ jis tiesiog pranoko pats save“, – sako Agnieszka Holland.

Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Paprastas Lvovo kanalizacijos kanalų prižiūrėtojas Leopoldas Socha nacių okupacijos metais iš pradžių už pinigus, o vėliau iš vidinių paskatų išgelbėjo iš geto keliolika žydų. Keturiolika mėnesių tie žmonės gyveno kanaluose, kiekvienas garsas galėjo reikšti pavojų ir mirtį...

Aktorius neslepia, kad vaidmuo „Tamsoje“ tapo jam iššūkiu. Specialiai filmui aktorius mokėsi lvoviečių lenkų tarmės, kuria kalbėjo jo personažas, nes režisierė siekė maksimalaus tikroviškumo. Jį domino personažo psichika ir poelgių motyvai, – visi Sochos sprendimai neatsirado po ilgų apmąstymų. Jis reagavo į tikrovę, kurioje gyveno. Jis nebuvo didvyris.

Režisierė prisipažįsta, kad dėl daugelio priežasčių nenorėjo kurti šio filmo, bet susidūrė su labiausiai užsispyrusiais gyvenime sutiktais prodiuseriais, tarp kurių buvo ir Juliuszas Machulskis.

Filmas sukurtas taip, kad žiūrovui kyla įspūdis, jog jis pats lindi tuose kanaluose, jaučia šalia šmirinėjant žiurkes, užuodžia nuotekų smarvę.

Į žurnalisto klausimą, kas buvo sunkiausia, aktorius atsakė: „Viskas buvo sunku, bet sunkiausia, manau, buvo du dalykai: pirma, sąlygos, kuriose turėjome dirbti: kanalai, žiema, tamsa, drėgmė, ir istorija, su kuria turėjome galynėtis, kuri vyko iš tikrųjų.“

Režisierė pabrėžia, kad svarbiausias filmo motyvas – tai Sochos charakterio daugiareikšmiškumas, jo vidinis pasikeitimas. Iš pradžių Socha – paprastas buitinis antisemitas, kuris gali koneveikti žydus, bet gali ir išlenkti su jais po burnelę. Tai tradicinis antisemitas katalikas, kuris nežino, kad Jėzus irgi buvo žydas. Jautrus ir storžieviškas, bailys ir drąsuolis, atradęs didžiulius savo žmogiškumo klodus, kai atsiduria žydų tragedijos akivaizdoje. Socha suprato, kad tai didžiausias jo gyvenimo iššūkis, čia nėra vidurio: arba gyvenimas, arba mirtis, nieko kito.

Robertas Więckiewiczius filme neįprastai griežtas, vaidina be patoso, nebando nustebinti efektingu pasikeitimu, dvasios permainomis. Tik veido mimika, kalbos maniera leidžia nujausti vykstant kažkokią gilią vidinę permainą, kai jame galų gale laimi gėris ir žmoniškumas.

Anot Holland, Socha – tai „paprastas žmogus, kuris labiau nei inteligentas parodo savo jausmus. Jis nesuvokia, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, kodėl daro tai, ką daro. Tiesiog kovoja pats su savimi. Tai man atrodė įdomu ir jaudinama, nes leido prisiliesti prie žmogiškos prigimties paslapčių. Jame įžvelgi gėrio, kurio virusas slypi žmoguje, paslaptis. Nors visą filmą iš esmės nežinome, kaip jis pasielgs, ir turime daug priežasčių jo nemėgti.“

Pats aktorius viename interviu teigė: „Prašau neklausti manęs, ką po tokių vaidmenų suvokiau. Nepasakysiu nieko naujo – tiesiog visuomet žinau, kad nėra taip, kaip mums atrodo, ir kai kurios nuostatos apie save gali būti neteisingos. Teoriškai galiu būti kažkuo tikras, tačiau tam tikromis aplinkybėmis yra visiškai kitaip.“

Aktorius sakosi po naujausių savo vaidmenų buvęs labai išsekęs: „Jei man kažkas pasiūlytų tik vieną filmavimo dieną, kad praeičiau šypsodamasis per paplūdimį, nebesugebėčiau to padaryti. Buvau išgręžtas kaip kempinė, visom prasmėm – emociškai, protiškai. Reikėjo pauzės, kad skaityčiau knygas, laisvai kvėpuočiau, apsižvalgyčiau aplink. Ir, kaip aš tai vadinu, – grįžčiau į Robertą. Turėjau grįžti į save. Ir grįžau. Ir esu pasiruošęs visą save atiduoti.“

Liaupsės aktoriui pakėlė kartelę taip aukštai, kad aukščiau nebeįmanoma. Tačiau Więckiewiczius juokauja: „Esu optimistas. Bandysiu šokti aukščiau, – ir priduria: – Sėkmė, žinoma, reikalinga, bet svarbiausia – reikia labai norėti ir su meile dirbti savo darbą. Kiekvieną vaidmenį turi suvaidinti šimtu dvidešimt procentų, ir visai nesvarbu, koks filmo žanras.“

Neseniai atėjo žinia, kad Robertas Więckiewiczius nutraukė atostogas ir sutiko vaidinti „Solidarumo“ vadą, Nobelio premijos laureatą, Lenkijos prezidentą Lechą Walęsą naujame lenkų kino meistro Andrzejaus Wajdos filme.