Susidariau įspūdį, kad pastaraisiais metais sąvoka „sinefilija“ tarp Lietuvos kino žiūrovų ir jo kūrėjų girdima vis dažniau. Kasdienėje kalboje vartojama sinefilijos sąvoka aprėpia platų postmodernistinio būvio veikiamą reikšmių lauką. Šiuo terminu apibūdinamos gana skirtingos aktyvaus lietuvių domėjimosi kinu formos: nuolatinis filmų žiūrėjimas, fenomenalus kino istorijos išmanymas ar tiesiog įvairiomis formomis (įskaitant stop kadrų iš filmų kolekcionavimą feisbuke ar mėgstamų aktorių stiliaus bei filmų scenų mėgdžiojimą) pasireiškiąs kinematografinės atminties materializavimas. Akademiniame lygmenyje sinefilijos, arba „aistringos meilės kinui“ (gr. cine-philia), sąvokos interpretacijų taip pat netrūksta. Amsterdamo universiteto kino studijų programos vadovas Thomas Elsaesseris sinefiliją apibūdina kaip begalinį kino žiūrovo norą sugrįžti ten, kur jis/ji niekada nebuvo. Niujorko universiteto profesorė Annette Michelson rašė, kad bendrinis žodis „sinefilija“ neegzistuoja, kalbėti galima tik apie skirtingais laikotarpiais gyvavusias skirtingas meilės kinui formas.

Kodėl verta kalbėti apie aktyvų kinui rodomą eilinio žiūrovo susidomėjimą, užuot pasilikus kinotyros ar kino teorijos tyrimų lauke? Kaip šiuolaikinių kino vartojimo formų gausoje apibrėžti šių dienų sinefilijai būdingus bruožus? Šie klausimai buvo keliami spalio ir lapkričio mėnesiais Briuselio meno centre „Bozar“ Gento universiteto iniciatyva surengtame diskusinių renginių cikle provokuojančiu pavadinimu: „Sudie, kine. Sveika, sinefilija“. Paskaitas skaitė ir seminarus vedė trys autoritetingi kino tyrinėtojai: prancūzų filosofas Jacques’as Ranciere’as, amerikiečių kino kritikas Jonathanas Rosenbaumas bei Monasho universiteto Melburne kino studijų programos vadovas Adrianas Martinas. Pasak ciklo kuratoriaus Stoffelio Debuysere’o, pastaraisiais metais medijų teorijos ir filosofijos diskursuose vis dažniau girdint kalbas apie pokinematografinę vizualinės kultūros fazę, norėta aptarti, kaip skaitmeniniame amžiuje besikeičianti kino situacija keičia žiūrovo santykį su kinu.

Tiesą sakant, pabuvęs Jacques’o Ranciere’o seminare bei susipažinęs su kitų dviejų pranešimų bei diskusijų medžiaga, susidariau įspūdį, kad nė vienas iš trijų Belgijos sostinėje organizuoto ciklo renginių pagrindiniu akcentu netapo. Galima prisiminti, kad nors ir pasmerktas kolektyvinio patyrimo funkcijos neišpildymui, teoriškai kino menas įmanomas ir nesant žiūrovų (prisiminkime niekam savo darbų nerodžiusius kino režisierius Nathanielį Dorskį ar Gregory Markopoulosą), tačiau aistringa meilė kinui be subjekto (žiūrovo) nėra galima. Gal ir todėl visų trijų diskusijų vedėjai svarbiausią dėmesį pranešimuose skyrė ekrane „užrašytą judesį“ (gr. cinemato-graphy) stebinčio bei vėliau jį reflektuojančio eilinio žiūrovo situacijai aptarti, klausdami, kokias sinefilijos formas matome dabar, kai techninės kino formos po truputį mutuoja, plečiasi ir evoliucionuoja.

Trijuose skirtinguose renginiuose išsakytas mąstytojų nuomones jungdamas, kai kada pranešėjų tarpusavio sutarimą akcentuodamas arba jų išsakytas nuomones sąmoningai supriešindamas šiame tekste kuriu diskusiją, kurios nebuvo. Savo nuožiūra komponuodamas dalyvių įžvalgas nesiekiu pateikti universalaus sinefilijos apibrėžimo, greičiau atvirkščiai, bandau įžvelgti šių dienų aistringos meilės kinui priežastis ir potencialias jos pasekmes.

Sinefilijos reiškinys negali būti priskirtas tik vienai kinematografinei kultūrai

Pasak Ranciere’o, sinefilijos lopšys yra Prancūzija, būtent šioje šalyje ir jos kultūrinėje situacijoje susiformavo pirmoji sinefilijos banga. Ranciere’o nuomone, tai buvo 5-asis ir 6-asis XX a. dešimtmečiai, kai prie Paryžiaus kino teatrų durų eilinio filmo seanso laukdavo begalinės aistros ekrano vaizdiniams apimti žmonės. Noras įvykdyti tai, kas neįmanoma, – detaliai atsiminti visas filmų scenas – anų laikų sinefilus vedė iš proto. Kelios iš eilės to paties filmo peržiūros nesumažindavo už kino teatro vykstančių ginčų apie tai, kas pavaizduota vienoje ar kitoje filmo scenoje ir ką tai galėtų reikšti. Pasak Ranciere’o, tuometinės kino žiūrovų diskusijos neturėjo apibrėžtų ribų, nes jas lėmė ne teorinė (racionali) mintis apie kiną, o estetinis (jutiminis) kino patyrimas. Nors 7-ajame dešimtmetyje populiarų teiginį, kad kino kritika tolygi filmo perkūrimui, esame linkę priskirti vienam Naujosios bangos vėliavnešių, kino kūrėjui ir kritikui Jeanui-Lucui Godard’ui, pasak Ranciere’o, autorystė priklauso ne jam, o visiems ankstyviesiems Paryžiaus sinefilams. Kai apie filmų reprodukciją laikmenose (VHS kasetėse ar, vėliau, DVD diskuose, ar internete) nebuvo net svajojama, kino teatre matytas filmas būdavo pasmerktas nuolatiniam perkūrimui, kaskart iš naujo vykstančiam diskusijose apie jį. Teorinių konvencijų neribojamos, kūrybiškomis filmų interpretacijomis besirėmusios ankstyvosios sinefilijos bangos įtaka kino kultūrai buvo daug svarbesnė už vėliau institucionalizuotos kino kritikos poveikį. Pasak filosofo, šios prancūzų sinefilijos bangos pasekmė buvo galutinis kino meno pripažinimas.

Jonathanas Rosenbaumas mano, kad, kitaip nei kinas, sinefilija visada įveikia geografinius, kultūrinius ar socialinius apribojimus, nes meilė kinui, kaip ir visos kitos meilės formos, linkusi įveikti kliūtis, kurių kontekste ji ir pasireiškia. Pasak Rosenbaumo, norint suprasti, kas yra kinas, būtina pabrėžti skirtingose šalyse vyraujančius kultūrinius ir socialinius medijų suvokimo skirtumus (pvz., kinas Amerikoje suvokiamas kitaip nei Prancūzijoje, kurioje kinas, kaip menas, laikomas daug svarbesniu). Tačiau meilės kinui prigimtis nesiskiria abipus Atlanto. Pasak amerikiečių kritiko, tai tik patvirtina sinefilijos sąvokos etimologija – aistros vedini žiūrovai meilės objektą atranda nepaisydami juos supančių kultūrinių ir socialinių sąlygų. Nors kino, kaip meno, suvokimas JAV niekad nebuvo visiškai įteisintas, aistringos meilės kinui (nebūtinai tik amerikiečių) apraiškos už Atlanto nenusileido europietiškosioms, o skaitmeninių technologijų amžiuje tik išaugo. Todėl sinefilija negali būti suprantama kaip vienos kultūros produktas, ji yra universali – jutiminė ir biologinė išskirtinės kino magijos – šviesos ir šešėlių žaismo nulemta aistra vaizdiniui.

Adrianas Martinas savo pranešime teigė, kad sinefilijos istorijos apibendrinti neįmanoma. Tai, kad 5-ajame dešimtmetyje aistringa meilė kinui pasireiškė Prancūzijoje, pasak jo, dar nereiškia, jog ji galėjo įsižiebti tik ten: kiekviena šalis, kurioje bent kartą buvo parodytas filmas, jau turi savą sinefilijos istoriją, gal tęstinę, gal fragmentišką, gal dar gyvuojančią, gal pasibaigusią, bet galinčią naujai pasikartoti su kiekviena nauja kino peržiūra.

Sinefilija nepriklauso institucijoms

Kalbėdamas apie pirmąją sinefilijos bangą Ranciere’as akcentuoja tai, kad Paryžiaus sinefilai kino išsilavinimo neturėjo (kino studijų programų tiesiog nebuvo), todėl kalbėti apie kiną jie pradėjo be tai daryti padedančių instrumentų. Pabandę įsivaizduoti pirmuosius sinefilus, pamatytume po darbų ar studijų kino teatre susirinkusius vidurinės ir žemesnių klasių miestiečius, kurie su vienodu susidomėjimu laukdavo tiek Vincente’o Minnelli miuziklų, tiek ankstyvųjų Luiso Buñuelio filmų. Tai buvo kino stebuklu susižavėję, bet „teisingų“ kalbėjimo apie jį būdų dar nežinantys žiūrovai. Anot Ranciere’o, sinefilai vis dar yra linkę metaforizuoti aistros objektą ir taip suteikti jam naujų, mitinių savybių, todėl rašymas apie kiną yra būtina sinefilijos egzistavimo sąlyga. Rosenbaumas retoriškai klausia: kaip šiandien atrodytų kinui rašomas meilės laiškas? Ir kokio atsakymo į jį galėtų tikėtis sinefilas? Ar šis atsakymas skirtųsi nuo dabar viešoje erdvėje paplitusių populiariųjų filmus pristatančių viešųjų ryšių žinučių, kuriose akcentuojama tik lūkesčiai, net nebandant įsiklausyti į paties žiūrovo jausmus? Ranciere’ui, mano manymu, Rosenbaumo klausimai neatrodytų verti dėmesio, galima spėti, kad jis teigtų, jog kiekviename kinui skirtame meilės laiške adresatas jau yra idealizuojamas ir metaforiškai perkuriamas, nesvarbu, apie kurį filmą (ar jo viešųjų ryšių kampaniją) kalbama. Ranciere’as mano, kad kiekvienas sinefilas, kalbėdamas apie matytus filmus, sukuria naujus emocinius pasaulius, kinui sugrąžindamas mitologizuotą aurą ir taip tarytum apversdamas Walterio Benjamino esė „Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje“ įvardintą kino, kaip aurą praradusios medijos, sampratą. Būtent todėl „neišmanėliai žiūrovai“, o ne mokslininkai, kritikai, kūrėjai ir prodiuseriai, aistringai kalbėdami apie kiną, jam užtikrino meno statusą.

Tarytum papildydamas Ranciere’o nuomonę, Martinas Arnoldas rėžia dar drąsiau: „Sinefilijos gyvavimui institucijos nereikalingos, reikia tik filmo, projektoriaus, ekrano ir kritiško žiūrovo mąstymo.“

Sinefilija nemiršta už kino teatro ribų

Konstatuoti, kad su šiuolaikinių technologijų plėtra kinas mirė (ir žiūrovas prarado aistros objektą), psichologiškai lengviau, negu įžvelgti kino mutacijos pasekmes ir jos nulemtas naujas sinefilijos formas bei potencialiai teigiamą jų poveikį visuomenei. Ranciere’o nuomone, sinefilija dabar išgyvena antrąjį etapą. Nuo pirmojo jis skiriasi tuo, kad dabar sinefiliškas požiūris į kiną įmanomas tik siaurame elitinių kino festiteorijos eskizai valių ar meno galerijų lankytojų sluoksnyje. Todėl į diskusijas bei raštišką filmų perkūrimą įsikūnijanti meilė kinui eiliniam žiūrovui nebūdinga, ji tampa tik riboto visuomenės sluoksnio privilegija. Problemiškas kino kūrinio statusas (pasireiškiantis skirtimi tarp masinės ir intelektualiosios kino estetikų) šiuolaikinės sinefilijos situacijoje nebėra svarbiausias. Daug svarbesniu klausimu tampa sinefilijos uždarumas. Naujų kino sklaidos formų įsigalėjimą matydamas kaip sinefilijos plėtros perspektyvas, Rosenbaumas siūlo aiškų sprendimą Ranciere’o suformuluotai problemai. Kalbėdamas apie šiuolaikinės sinefilijos formas amerikiečių kritikas neneigia fakto, kad autentišku laikytas patyrimas – filmų peržiūros tamsioje kino teatro salėje – jau seniai nebėra vienintelis. Kai dauguma filmų žiūrimi namie, išsinuomavus DVD ar (ne)legaliai parsisiuntus filmą internetu, kino teatro patirtis tapo žiūrovo pasirinkimu, o ne būtinybe kaip anksčiau.

Viena vertus, kai filmas nebežiūrimas iš dideliame ekrane projektuojamos 35 mm juostos, jo patyrimas (spalvos, ryškumas, ekrano gylis ir kt.), žiūrovui dažnai to net nesuvokiant, keičiasi iš esmės. Kita vertus, amerikiečių kritikas nesiūlo pulti į neviltį, greičiau atvirkščiai, jo manymu, nors aistros objekto patyrimo būdai keičiasi, aistra tikrai nenuslūgsta. Prieš atsakant į klausimą, kokia šiuolaikinės sinefilijos situacija, Rosenbaumas siūlo paklausti „kieno yra kinas?“ ir „kur jis rodomas?“ Skaitmeninių technologijų amžiuje atsivėrusioje galimybėje kinui pasiekti kiekvienus namus, Rosenbaumas pastebi politinę šiuolaikinės sinefilijos potenciją. Kinui tapus prieinamesniam, filmų rodymui nebekyla ekonominių ir funkcinių problemų, todėl dabar nauji formatai lengviau pasiekia privačius kino klubus, mažus kino teatrus ir kitas neinstitucines erdves, atsiranda galimybių pirmą kartą sužinoti apie praeities kino kūrėjus, kurių filmai tapo prieinami tik technologizuotoje dabartyje. Nors, palyginti su sukūrimo laiku, dabartinis kontekstas ir erdvė, kurioje filmai žiūrimi, radikaliai pasikeitė, aistra ir pasigėrėjimas kinu nesumažėjo. Rosenbaumas neįžvelgia sinefilijos krizės, atvirkščiai, akcentuoja naujus jos bruožus ir kitas raiškas, dėl kurių kinas sugrįžta žmonėms. Apibendrindamas kritikas teigia, kad kinas, nors ir pasikeitęs, išliks aistros objektu tol, kol žiūrovas jį suvoks kaip galimai pasiekiamą. Nors jis ir nebepatiriamas originaliu formatu, naujųjų technologijų amžiuje aistra kinui turi potenciją augti.

Sinefilija nėra praeitis (nors gali būti į ją orientuota)

Naujųjų medijų teorijoje susiduriama su požiūriu, kad domėjimasis kinu yra pasenusi, laiko neatitinkanti, skaitmeninėje eroje aktualumą esą praradusi veikla. Remdamasis Elsaesserio mintimis, Martinas sutinka, jog sinefilija gali būti orientuota į praeitį, tarytum aistros tam, ko nebėra, išraiška. Martino cituojamas Elsaesseris rašo, jog sinefilija visada yra susijusi su sustabdytu laiku arba distancija tarp praeities ir ateities. Kitaip tariant, tai meilė kinui, kuris rodo kažką, ko dabar nėra, kas prarasta, egzotiška, egzistuoja ne čia. Martinas mano, kad sinefiliją, pavyzdžiui, gali sukelti noras sugrąžinti kine vaizduojamą tėvų ir senelių gyvenimo laikotarpį, tačiau jis pabrėžia, jog noras sugrąžinti praeitį neatsiejamas nuo dabartinės praeities interpretacijos. Prisimenant Ranciere’o apibrėžtą filmų perkūrimo aspektą, galima teigti, jog kino sugrąžintą praeitį šių dienų žiūrovas supranta taip, kaip jo tėvai ar seneliai niekad nebūtų supratę. Praeities nostalgijos inkorporavimas į dabartį būdingas postmodernistinėms praktikoms, jos kuria naujos ateities scenarijus, kurie galėtų būti viena potencialių šiuolaikinės sinefilijos pasekmių.

Sinefilija nėra tik žaidimas

Martinas akcentuoja, kad sinefilijai apibūdinti neužtenka nesibaigiančio filmų citavimo internete ar tam tikrais ritualais pasižyminčios besaikės filmų žiūrėjimo manijos. Aistra kinui (ji netapatinama su sinefaginiu kino vartojimu ar filmų vizualumo kuriamu bereikšmiu pastišu) neišvengiamai veda prie idėjų, nuomonių ir veiksmų formulavimo. Nauja filmo scenos interpretacija žurnale, iš matytų filmų kadrų sukurtas asambliažas, filmų programos sudarymas ar net naujų filmų kūrimas (prisiminkime Naująją prancūzų kino bangą!), bet kuri iš sinefilų kultivuojamų kino veiklų, pasak Martino, reikalauja kritiško filmo ir savo veiksmo vertinimo. Esant kritiškumo dimensijai, sinefiliškos praktikos formuoja naujas bendruomenes: sinefilų draugų ratą ir kartu leidžiamo kinui skirto leidinio redakciją, studentų auditoriją ir galerijos lankytojus, kino teatre sutiktą nepažįstamųjų grupę ir internete rašomo tinklaraščio bendradarbius.

Sinefilija motyvuoja, įkvepia, mobilizuoja. Sinefilija visada susijusi su mintimi ir kritiškumu, ji visad palieka erdvės atsirasti naujai kino teorijai ir istorijai. Perfrazuodamas prancūzų kino kritiko Serge’o Daney mintį, Martinas sinefiliją pavadina kultūrine karo mašina. Priklausomai nuo besikeičiančio konteksto ir nuolat migruojančio priešo, ši mašina gali turėti daugybę galimų aktualizacijų. Nors dar nė viena iš sinefilijos varomų taikių karo mašinų nepakeitė didžiosios istorijos (prisiminkime nuo kino žiūrėjimo ir diskutavimo apie jį neatsiejamą 1968 m. prancūzų studentų revoliuciją), nors sinefilijos istorija gali būti pavadinta pralaimėtų revoliucijų istorija, Martino nuomone, didysis taikus karas turi potenciją vykti nuolat: nepriklausomo kinui skirto leidinio puslapyje, diskusijose kino teatre ar prie kompiuterio ekrano montuojant naują filmą. Pasak Martino, galima nepritarti filmo interpretacijai, tačiau nuoširdūs argumentai „už“ ar „prieš“ tampa paskata reikšti mintis, už kurias kovojama šiame kare be nugalėtojų ir pralaimėtojų. Lieka prisiminti Daney žodžius: „Aistra kinui yra karas už tai, kas turi būti pamatyta, už tai, kas privalo būti pamatyta, ir, svarbiausia, tai karas už tai, ką galime pasakyti apie tai, ką matėme.“

Sinefilija nesileidžia būti apibrėžiama

Gana simptomiška, kad visus tris Briuselio pranešimus jungia ta pati, tik skirtingais teiginiais pakartota sinefilijos apibrėžimo takumą ir neaiškumą apibūdinanti mintis. Pasak Martino, trumpoje kino istorijoje sinefiliją bandyta priskirti melancholikų, krikščionių, vienišių, siurrealistų, kairiųjų (o kartais ir dešiniųjų) politinių pažiūrų žmonių veiklai...

Ne kartą buvo bandyta apibrėžti „sinefiliškus“ filmus. Nestigo ir bandymų nurodyti metodus, kuriais pasinaudoję sinefilai žiūri, kalba, rašo apie kiną. Tačiau nė vienas iš jų nebuvo, nėra ir nebus teisingas, nes esminė aistros sąlyga yra jos neišsipildymas, siekiamybės galimybė ir neaiškumas. Kalbant apie sinefiliją, tai nuolat kintanti kinematografinė praeitis ir į neaiškią ateitį nukreiptas žiūrovo žvilgsnis. Ranciere’as, Rosenbaumas, Martinas sutaria, kad sinefilija neišsitenka nė viename pateiktame apibrėžime. Aistringa meilė kinui linkusi neatitikti daugelio jai priskiriamų apibrėžimų, ir būtent šis neatitikimas patvirtina sinefilijos buvimą nuolat kintančiame pasaulyje. Kol kinas žiūrimas, sinefilija turi galimybių įgauti naujų formų, atverti naujas kino perkūrimo ir kritiško jo interpretavimo erdves. Į dabartį netelpančios aistros neapibrėžtumas – jos egzistavimo sąlyga. Taip banalu ir nepaprasta.