Nicolas Philibert. Luko Balandžio nuotr.

Nicolas Philibert. Luko Balandžio nuotr.

Svečiai

Nicolas Philibert. Jo vardas prasideda raide „N“ ir jis kuria filmus

Svečiai
Taip prancūzų režisierių Nicolas Philibert’ą pavadino kurtieji, apie kuriuos 1992 m. jis sukūrė filmą „Kurčiųjų šalis“. Šis ženklas („N“ + „ekranas“) gestų kalba prilipo jam kaip antras vardas.

Nicolas Philibert’as – vienas garsiausių šių dienų dokumentininkų. Žinomiausias jo filmas „Būti ir turėti“ atnešė autoriui ne tik pasaulinę šlovę, bet ir privertė susimąstyti apie profesiją. Pagrindinis filmo herojus kaimo mokyklėlės mokytojas ir kelių mokinių tėvai padavė režisierių į teismą už išnaudojimą, pasikėsinimą į jų asmeninę erdvę. Teisme jie pralaimėjo, bet paliko randą režisieriaus kūryboje, iškėlė daug klausimų: kokia dokumentikos kūrėjo vieta? Koks jo santykis su filmuojama realybe, su filmuojamais žmonėmis? Ar yra ribos? Kas jas nustato? Incidentas neatgrasė režisieriaus nuo pašaukimo: „Svarbu pajusti, kada nusukti kamerą į šalį. Niekada niekur nesibraunu per prievartą. Kai filmuoju, nesistengiu būti užmirštas, noriu būti priimtas. Kamera mums suteikia išskirtinių galių, reikia mokėti jomis teisingai naudotis.“ Nicolas Philibert’as rugsėjį svečiavosi 7-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, prieš kelerius metus surengusiame jo filmų retrospektyvą. Šiemet režisierius Vilniuje pristatė savo naują filmą „Nenetė“.

 

Po trisdešimties karjeros kine metų grįžote į tas vietas, kur viskas prasidėjo, sukūrėte filmą „Sugrįžimas į Normandiją“, kurį įvardijate kaip vieną svarbiausių savo darbų.

 

Galima sakyti, kad šis filmas – mano, kaip režisieriaus, autoportretas, nes filmuodamas grįžau į savo pradžių pradžią kine. 1975 m. dirbau režisieriaus René Allio asistentu filmuojant „Aš, Pjeras Rivjeras...“ ir ši patirtis nulėmė mano tolesnį profesinį kelią. Tas kino nuotykis ir tikra ekranizuojama istorija stipriai mane paveikė. Allio nusprendė pagrindinius vaidmenis išdalyti ne profesionaliems aktoriams, o vietiniams gyventojams. Mano pirmoji užduotis buvo rasti tinkamus personažus. Jų leidausi ieškoti į Normandijos regioną, tas apylinkes, kur 1835 m. Pierre’as Rivieras įvykdė žiaurų nusikaltimą: paskerdė savo motiną, brolį ir seserį. Dabar visi svajoja nusifilmuoti kine, o tais laikais gūdžiame kaime susidūriau su sunkumais. Tris mėnesius energingai beldžiausi į dešimtis ūkių, įtikinėjau ir įkalbinėjau kaimiečius, kad jie atsisakytų rutinos, kasdienių darbų ir taptų aktoriais. Reikėjo pasidalyti su jais savo įsitikinimais, išsakyti savo besąlygišką meilę kinui, uždegti juos noru dalyvauti kūrybiniame procese.

 

Kaip ši pirmoji kino patirtis Jus paveikė? Kodėl po daugelio metų nusprendėte grįžti į praeitį?

 

Pasirengimo laikas įstrigo giliai į širdį. Jis buvo svarbesnis už filmavimą. Tuomet man reikėjo sau pačiam įrodyti, kad negaliu gyventi be kino. Jaučiau, kad esu teisingame kelyje, savo vėžėse. Nors iškart buvo aišku, kad kurti filmus ne visada paprasta. Allio projektas ilgai kabojo ore. Likus porai savaičių iki filmavimo dar nežinojome, ar bus pakankamai pinigų. Bet aš negalėjau pasiduoti abejonėms, kitaip nebūčiau sugebėjęs įtikinti žmonių. Tik laikui bėgant supratau, kad ši patirtis nuolat mane lydi. Kai „Būti ir turėti“ sulaukė didelės sėkmės, supratau, kad atėjo laikas kurti naują filmą, kuris jau seniai dėliojosi mintyse. Bijojau, kad šlovė nesusuktų man galvos. Norėjau papasakoti žiūrovams, kas buvo mano pirmasis mokytojas, kas padėjo žengti pirmuosius žingsnius, kur mano šaknys. Filmas „Sugrįžimas į Normandiją“ – tarsi skolos grąžinimas.

 

Šiuo filmu Jūs taip pat pagerbėte savo tėvą. Jis pirmasis sudomino kinu.

 

Taip, be kita ko, „Sugrįžimas į Normandiją“ – tai filmas apie tėvus. Lyg tėvas man buvo režisierius René Allio, filme dalyvavo ir mano tėvas, kuris buvo pakvaišęs dėl kino, ir dar Rivierų šeimos tėvas. Pierre’as Rivieras įvykdė žiaurų nusikaltimą, trokšdamas išvaduoti savo tėvą iš piktos moters gniaužtų. Čia taip pat svarbi Dievo Tėvo figūra, nes Rivieras buvo labai tikintis, jį suvaidinęs jaunuolis – taip pat. Reikia pridurti, kad filme skamba mano senelio sukurta muzika. Jis nebuvo profesionalus kompozitorius, bet nuo vaikystės girdėdavau jį skambinantį pianinu ir seniai norėjau panaudoti jo kurtas melodijas. Galima sakyti, kad filmo „Būti ir turėti“ sėkmė leido mano svajonei išsipildyti: nufilmuoti „sunkesnį“ visomis prasmėmis filmą. Dalis žmonių buvo nemaloniai nustebinti, nes tikėjosi išvysti kažką panašaus į „Būti ir turėti“ pakartojimą. Filmo laukė prodiuseriai, platintojai, užsienio kompanijos... Bet „Sugrįžimas į Normandiją“ patyrė fiasko.

 

Filmo „Sugrįžimas į Normandiją“ pabaigoje panaudojote medžiagą, kurios Allio atsisakė galutiniame montaže. Tai scena, kurioje suvaidino Jūsų tėvas. Paskutinė filmo akimirka: tėvas iškelia dešinę ranką lyg laimindamas... Jus?

 

Tikra tiesa. Jis tarsi laimina mano pasirinktą kelią. Aš tikiu tuo, ką darau. Mano tėvas pirmasis sudomino mane kinu, jis rengdavo specialius kino seansus, savo studentams rodė didžiųjų kino klasikų darbus. Jis rašė apie kiną ir galėjo kalbėti apie filmus valandų valandas. Kai kine pradėjau lankytis dažniau, supratau, kad tai – ne tik pramoga, po seanso karštai aptarinėdavome filmus, ginčydavomės, filmai priversdavo mus mąstyti. Pirmieji mano metrai buvo Jacques’as Tati, Ingmaras Bergmanas, Carlas Theodoras Dreyeris. Man patiko užsienietiški filmai, svetimų kalbų skonis, muzikalumas. Buvo keista ir be galo smalsu klausytis nesuprantamos kalbos, matyti kitokius veidus ir peizažus, keliauti. Kinas kvietė atrasti nežinomus horizontus.

 

O paskui? Naujoji banga? Jūsų kuprinėje – neseniai išleista stora Jeano-Luco Godard’o biografija.

 

Taip, Godard’as ir dar kartą Godard’as. Aš – Naujosios bangos vaikas. Godard’as, Truffaut, Rivette’as, Rohmeras atvėrė daug kelių, jie naujai atspindėjo savo laiką. Septintojo dešimtmečio Godard’o filmuose mane sužavėjo jo novatoriškas žvilgsnis į tai, kas mus supa. Jo filmai pulsuoja laisve, atsisakoma kino taisyklių, gausių filmavimo grupių, sunkiasvorės technikos. Pasitelkiama improvizacija, scenarijus nebesvarbus, svarbu režisūra, vyksmas aikštelėje. Filmas gimsta per filmavimą. Istorija gali būti surašyta į tris puslapius arba visai neužrašyta. Jaučiu, kad paveldėjau tai iš Naujosios bangos kūrėjų. Aš dirbu taip pat.

 

Filme „Luvro miestas“ yra tokia scena: klaidžiojate po muziejų naktį ir lyg žvakės liepsnele apšviečiate paveikslo detalę, veidą, šypseną, drabužio klostę... Filmo kūrimas Jums – lyg vaikščiojimas apgraibomis tamsoje?

 

Iš pradžių ieškome idėjų filmams, paskui kažko ieškome kurdami filmus. Negaliu sakyti, kad visados plaukioju rūke, pasikliauju nuojauta, stengiuosi įsiklausyti į savo norus. Iš pradžių sudėlioju mintį ant popieriaus, įvelku ją į kitiems suprantamus žodžius. Bet neturiu detalaus scenarijaus (tokius rašydavo Claude’as Chabrolis), kuris neleistų man nukrypti į šalį. Paslaptis įkvepia mane.

 

Nemėgstate rengtis filmui iš anksto. Tikitės staigmenų, netikėtumų. Esate sakęs, kad nesidžiaugiate, kai Jus priskiria prie dokumentininkų. Linkstate į vaidybinį kiną? Jūsų filmuose ne kartą jaučiau įtampą, prilygstančią detektyvui. Regis, galite sukurti istoriją iš bet kokios kasdienės situacijos.

 

Labai patinka prasidėjus filmavimui jaustis lyg išmestam į nežinomą erdvę. Mano filmai prisodrinti fikcijos. Kita vertus, nors ir nemėgstu termino „dokumentininkas“, neneigiu to, ką darau, puikiai suprantu, kad kuriu dokumentinius filmus. Ir tuo džiaugiuosi. Tiesiog priskyrimas tik dokumentiniam kinui mane varžo, jaučiuosi užspęstas į kampą, lyg neturėčiau galimybės išbandyti savęs kitur. Pats išaugau su vaidybiniais filmais. Tik daug vėliau atradau Fredericką Wisemaną, Pierre’ą Perrault, Johaną Van der Keukeną. Nors pirmiausia reiktų susitarti dėl sąvokos: koks tas vaidybinis ir meninis kinas? Tokie gali būti ne tik iš anksto sudėlioti į scenarijų filmai, kuriuose vaidina profesionalūs aktoriai, bet ir filmavimo aikštelėje improvizuojami filmai, ir tie, kuriuose vaidina neprofesionalūs aktoriai. Galime kalbėti apie fikciją, kai filmas veikia žiūrovo vaizduotę. Kai žiūrovas gali pats pratęsti filmo mintį. Režisierius neturėtų piršti savo nuomonės, kaip kad tai daro propagandininkas Michaelas Moore’as.

 

Žiūrint Jūsų filmus dažnai apima jausmas, tarsi persikeltume į sapną ar į pasaką. Jūs kruopščiai parenkate muziką, ji kartais prabyla iškalbingiau nei dialogai ar komentarai.

 

Mano filmuose muzikos nedaug. Galbūt nuo fiksuojamos tikrovės atitrūkti man padeda tai, kad nesistengiu būti didaktiškas, nesu žurnalistas, nenoriu perteikti kuo daugiau informacijos. Filmo siužetas – man tik pretekstas. Jis nėra svarbiausias. Svarbu, kur jis mane nuves. Nėra svarbių ir nesvarbių temų. Mano filmai – tai ne sociologijos paskaita. Kuriant filmą man svarbu prisiliesti prie nežinomybės, taip pat kiekvieną kartą atrasti vis kitokį save. Todėl pradinis taškas – nežinojimas. Filmuoju su savo abejonėmis, ieškojimais, baimėmis, prieštaravimais, jokių išankstinių nusistatymų. Tai suteikia filmui laisvės ir paveikia galutinį rezultatą. Nes pasijutęs nevaldomas filmas išsprūsta man iš rankų ir sukuria pats save. Kartais net pasufleruoja man, kokia jo nuotaika ar meninė išraiška.

 

Esate labai preciziškas ir mėgstate kapstytis giliai. Primenate antropologą, pamišusį dėl savo darbo. Jūsų filmai edukaciniai, tikriausiai juos rodo mokyklose. Pats mokydamasis jūs mokote savo žiūrovus.

 

Taip, žiūrovai gali daug sužinoti. Bet aš nesistengiu jų aplenkti. Žinoma, šiek tiek pirmauju, nes iš pradžių nufilmuoju filmą, o jie pamato vėliau. Bet iš esmės esu toks pats naivus stebėtojas kaip ir jie. Prisiminkime mano filmą „Maži dideli dalykai“, kurio veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Aš nepažįstu žmonių, kuriuos filmuoju, net nežinau, ar jie ligoniai, ar slaugytojai. Ne visada tą gali pasakyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurių nesumaišysi, nes skausmas subjaurojo jų kūnus, veidus, sulėtino judesius ir dikciją. Bet kai kurie man iki šiol yra paslaptis. Ar galima juos suskirstyti į dvi atskiras grupes? Galiausiai žiūrovai supranta, kad šis klausimas nėra toks svarbus, nes režisierius jo neakcentuoja. Riba tarp „normalumo“ ir patologijos greit išsitrina. Nes tie patys ligoniai gali prabilti išmintingai, jų veidai švyti. O slaugytojai kartais atrodo pasinėrę į liguistą liūdesį. Šitie klausimai labai svarbūs šiuolaikinėje psichiatrijoje. Gyvename visuomenėje, kurioje viskas priklauso nuo pinigų, nuo to, kas finansiškai naudinga. Tas pats galioja sveikatos, švietimo ir kultūros srityse.

 

Vienas filmo „Maži dideli dalykai“ personažų pabaigoje kreipiasi į Jus tokiais žodžiais: „Mes čia esame tarp savų. Bet dabar jūs irgi esate tarp mūsų.“ Nesistengiate būti nematomas. Žiūrovas jaučia Jūsų buvimą už kameros, Jūsų žvilgsnį. Kodėl Jums svarbu būti ten, o ne tapti vienu iš baldų, į kurį niekas nebekreipia dėmesio?

 

Mano filmai visada pasakoja apie susitikimą. Jų (žmonių, kuriuos filmuoju) ir mano (arba filmavimo grupės narių) susitikimą. Tai galima perskaityti vaizduose. Visi filmai liudija režisieriaus santykį su tuo, apie ką jis kuria filmą. Susipina estetiniai, etiniai ir politiniai klausimai. Filmas tampa visų bendru reikalu. Per jį susitinkame kažkokioje vietoje konkrečiu laiku. Kurti filmus – ne tas pats, kas perskaityti knygą ir aptarti ją su draugais, bet kaip tik to bendrumo jausmo puoselėjimas. Susirenkame ir kartu kažką sukuriame, sudarome sąlygas kažkam įvykti.

 

Esat minėjęs, kad jums svarbu tai, kas atsitinka „po to“. Net jei kiekvieną kartą nefilmuojat „Sugrįžimo į Normandiją“, kodėl egzistuoja tas „po to“?

 

Tai vienas dokumentinio ir vaidybinio kino skirtumų, nes klausimas apie „po to“ ne toks aktualus dirbant su profesionaliais aktoriais. Tai jų darbas, filmui pasibaigus jie žino, kad bus bedarbiais mėnesį, o gal metus, kad ateis tas tuščias periodas, o gal ir ne, gal jie iškart pervažiuos į kitą filmavimo aikštelę. Bet neprofesionaliems aktoriams arba žmonėms, kurie atsiduria kino prožektorių šviesoje vienintelį kartą, pasibaigus filmui teks grįžti į savo ankstesnį gyvenimą: į biurą, gamyklą, fermą ar darbo biržą. Tai nėra paprasta. Filmas įsiveržė į jų kasdienybę, galbūt sujaukė ją, gal niekas nebebus taip, kaip buvo. Režisierius negali jiems padėti. Bet svarbu to nepamiršti. Reikia galvoti apie tai, ką paliekame po savęs. Kas liks pabaigus filmą. Kartais atrodo, kad elgiesi nepriekaištingai, bet lieka kartėlis, nusivylimas, liūdesys; niekada negali žinoti, nuspėti.

 

Jūsų filmuose prabyla ne tik žmonės, bet ir sienos, gamta. Atgyja viskas, į ką nukreipiate objektyvą. Mėgstate stambius planus (žmonių, gyvūnų portretų, daiktų), bet tarsi trokšdamas įkvėpti oro plačiu rakursu filmuojate ir erdves, kuriose jie apsigyvenę.

 

Man patinka filmuoti veidus, kūnus, bet taip pat pastatus, peizažus, medžius, kalnus, vėją... Tai, kas mus supa, ugdo, įkvepia, formuoja. Ne tik kalbančius žmones, bet taip pat tuos, kurie klausosi. Filmuodamas ir montuodamas vadovaujuosi intuicija, neturiu jokių išankstinių tikslų. Mano filmai kuriami ne tam, kad perduotų kažkokią svarbią žinią. Todėl ir meninė išraiška netarnauja iš anksto sugalvotam sumanymui. Žinoma, negaliu sakyti, kad mano žvilgsnis neutralus – į viską žiūriu per asmeninę prizmę, bet pats nesuvokiu, kokią informaciją perteikiu. Kartais suprantu pagrindinę mintį, kai kam nors pasakoju filmą arba kai žiūriu jį jau sumontuotą. Man patinka negalvoti, kodėl čia stambus planas, o čia bendras, mane įkvepia spontaniškumas, nemėgstu jaustis kontroliuojąs situaciją.

 

Į Vilnių atvykote pristatyti savo naujausio filmo „Nenetė“. Apie ką šis filmas?

 

Keliauju su „Nenete“ po visą pasaulį, bet pati Nenetė neišlenda iš savo narvo Paryžiaus zoologijos sode. Tai filmas, kurio pagrindinė herojė – sena dama, keturiasdešimtmetė orangutanė, nors iš tikrųjų jis pasakoja apie žmones, mane, kiną. Tai filmas apie projekciją. Žiūrovai – zoologijos sodo lankytojai – projektuoja savo mintis, jausmus, norus į Nenetę, kuri lyg baltas ekranas viską sugeria ir atspindi. Stiklas, skiriantis mus nuo Nenetės, yra permatoma, bet nepereinama užtvara. Mes niekada nepasieksime Nenetės, nesužinosime, ką ji mąsto ir ar mąsto išvis. Nenetės dėka sužinome kažką nauja apie save. Stabili kamera ir akistata su Nenete buvo mano pasirinkimas. Norėjau būti vienu iš lankytojų, žiūrovų. Kitas įdomus filmavimo momentas – garsas. Iš pradžių įrašinėjau zoologijos lankytojų komentarus, prižiūrėtojų pasisakymus, galiausiai pakviečiau kelis draugus, kad jie spontaniškai išsakytų savo mintis prie narvo. Filme girdite dainą, kurią vienas muzikantas atėjo padainuoti specialiai Nenetei. Garso takelis sumontuotas atskirai ir anksčiau už vaizdus. Gyvūnus matome, bet jų negirdime, o žmones girdime, bet jų nematome. Ar žiūrėdami filmą susimąstome apie gyvūnų nelaisvę? Taip. Prancūziškai galime pasakyti „filmuoti“ žodžiu captiver, kurio vie na iš reikšmių „pagauti į nelaisvę“. Filmuodami mes visada pagauname kažką į nelaisvę, įspraudžiame į kadrą. Šiuo atveju Nenetė dukart įkalinta: savo narve ir filmo kadre. Paradoksas, bet šiandien orangutanai saugesni zoologijos soduose, nes Borneo saloje, iš kurios jie kilę, beveik visi miškai jau iškirsti ir šie gyvūnai laukinėje gamtoje baigia išnykti.

 

Ar jau turite naujo filmo idėją?

 

Taip. Jis vadinsis „Radijo namai“ („La maison de la radio“). Paryžiuje viename pastate įsikūrusios kelios valstybinės radijo stotys: „France Inter“, „France Info“, „France Culture“, „France Musique“ ir kt. Filmuosiu šiame pastate ir pasakosiu apie radijo pasaulį. Iš šios unikalios vietos transliuojama gausybė įvairiausių laidų: nuo pramoginių iki labai rimtų. Šįkart neturiu tikslo praskleisti kažkokios institucijos užkulisių užuolaidų, kaip kad filme „Luvro miestas“, bet noriu vaizdais parodyti tai, kas nematoma. Mums malonu klausytis radijo dar ir todėl, kad nematome kalbančių, – galime juos įsivaizduoti. Radijas maitina mūsų vaizduotę labiau nei televizija. Paradoksalu, bet mano filmas bus apie tą nematomą erdvę. Net man pačiam tai skamba keistai. Visada domėjausi garsu, nuo pat savo pirmojo filmo „Jo šeimininko balsas“ („La voix de son maître“, 1978), kuriame girdime didelių įmonių vadovų pasisakymus. Vėliau filme „Kurčiųjų šalis“ herojai bendrauja vizualine, gestų kalba, taip pat filmuose „Maži dideli dalykai“ ir „Būti ir turėti“ mokomasi kalbėti, tarti žodžius, juos dėlioti į sakinius. Naujo filmo ašis – žodis ir kalba. Pasistengsiu prisiliesti prie radijo paslapties, susijusios su neregimumu. Tai rizikingas iššūkis, bet rizikuoti būtina.

 

Kalbėjosi Jurga Stakėnaitė


Publikuota: 2010/3 (311)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg