Sandrine medis

Kodėl iki šiol tokia uždara Bonnaire sutiko atsiverti? Ji sako priėjusi pusiaukelę ir jaučianti, kad, norint judėti į priekį, reikia atiduoti duoklę praeičiai. Visų pirma savo šeimai ir, žinoma, ją užauginusiems režisieriams. Knygos pradžioje Sandrine lygina save su medžiu, tvirtai įaugusiu į žemę, prisimena savo ištakas ir su šypsena pasakoja apie vaikystę. Sandrine gimė 1967 m. gegužės 31 d. Overnės regione, išaugo Paryžiaus priemiestyje, daugiavaikėje šeimoje. Ji buvo septintas vaikas iš vienuolikos: turėjo šešis brolius ir keturias seseris. Šeima gyveno kukliai. Bonnaire prisimena, kad motina visuomet buvo nėščia, priklausė Jehovos liudytojams, turėjo kelis meilužius. Tėvas nuolat dirbo, buvo geros širdies, bet pervargęs žmogus. Namuose, kurie ūžė lyg bičių avilys, galiojo taisyklė: visi už vieną, vienas už visus. Kaimynai juos vadino „Bonnaire gauja“. Penkiolikmetė Sandrine svajojo ištrūkti iš namų ir patraukti saulės nutviekstu keliu kur nors į pietus. Apie kiną ji nieko nežinojo. Tėvai sakydavo, kad nusivesti vienuolika vaikų į kino teatrą sudėtinga, todėl fi lmus šeima žiūrėdavo namuose per televiziją. Sandrine prisimena, kaip paveikta François Truffaut melodramos „Kaimynė“ verkė užsidariusi vonioje. Tada ji svajojo apie dainininkės arba stiuardesės karjerą, mokėsi kirpėjos amato profesinėje mokykloje.

Pradžia su maurice’u Pialat

Kartą Sandrine palydėjo į aktorių atranką savo seserį. Projektas nebuvo įgyvendintas, bet Pialat ją įsiminė ir 1983 m. pakvietė fi lmuotis „Už mūsų meilę“ („A nos amours“). Bonnaire džiaugėsi „išbridusi iš balos“. Namie ji seniai jautėsi beveide. Nuolat girdėdavo: „Berniukai, padarykit tą, mergaitės aną.“ – „Bet juk mano vardas Sandrine.“ Ir štai ją pastebėjo. Pialat fi lmas „Už mūsų meilę“ primena Naujosios bangos juostas. Tai lyg ištrauka iš gyvenimo. Atrodo, kad aktoriai nevaidina, o tiesiog yra savimi, daug scenų improvizuotos. Bonnaire herojė Siuzana išgyvena sunkų laikotarpį. Yrant tėvų šeimai, paguodą ji randa sekse. Siuzanos tėvą vaidina pats režisierius. Jis iš tikrųjų tapo antru aktorės tėvu: „Mano tėvas mane pagimdė, o Pialat suteikė gyvybę.“ „Už mūsų meilę“ buvo apdovanota „Cezariu“ geriausiam metų fi lmui, o šešiolikmetė Bonnaire pripažinta „Prancūzų kino viltimi“. Reiklaus, bet kartu audringo charakterio, net šiurkštaus žmogaus reputaciją turintis Pialat ėmėsi globoti Sandrine. Labiausiai režisierius vertino jos atsidavimą darbui: „Ji vaidina ne sau, o kitiems.“ Svarbiausiu vaidmeniu savo karjeroje Bonnaire laiko Mušetę 1987 m. pasirodžiusioje Pialat juostoje „Po šėtono saule“ („Sous le soleil de Satan“). Kontroversiškas fi lmas Kanų festivalyje buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, ją Pialat atsiėmė miniai švilpiant. Mušetė – pasimetusi, nestabilios būsenos, rodos, vaikštanti peilio ašmenimis. Kaip ir Siuzana, ji stebina savo tiesumu ir nesugebėjimu veidmainiauti. Sandrine prisipažįsta: „Aš tokia esu, ir mano vaidmenys tą atspindi.“

Agnès Varda ir „Bastūnė“

Bonnaire sako išmokusi aktorystės meno, tiksliau technikos, filmavimo aikštelėje. Visa kita – emocijos, kurias reikia mokėti išreikšti. Tik pradėjusi aktorės karjerą Bonnaire suprato, kad kūnas – vienas svarbiausių jos darbo įrankių. „Aktorius turi vaidinti nuo kojų pirštelių iki pakaušio.“ Ji daug sportuoja, šoka. Kuriant personažą jai svarbi kūno kalba: eisena, gestai, išvaizda. Sandrine mėgsta pasipuošti, pabrėžti savo moteriškumą. Bet save, kaip aktorę, ji pirmą kartą suvokė režisierės Varda filme, kuriame moteriškumą reikėjo slėpti po skarmalais. „Bastūnės“ („Sans toit ni loi“, 1985) filmavimas buvo sunkus.

Bonnaire vaidino valkatą Moną, nepaklūstančią visuomenės taisyklėms. Ji lyg laukinė bastosi po šalį be vietos ir tikslo. Varda prisimena, kad prieš tai vaidinusi keliuose filmuose, kuriuos režisavo vyrai, Sandrine buvo išlepinta dėmesio ir atlaidumo, todėl režisierės reiklumas sukūrė įtampą aikštelėje. Įtempti santykiai tik paaštrino Monos charakterį. Filmo pradžioje girdime režisierės užkadrinį balsą: „Man rodos, ji atėjo iš jūros“. Sandrine tarsi susiliejo su Monos personažu. Filmas buvo gausiai apdovanotas, o aštuoniolikmetė Bonnaire gavo „Cezarį“ už geriausią moters vaidmenį. Kritikai svarstė, ar kada nors Bonnaire dar suvaidins taip įtikinamai.

Autorinio kino ikona

Bonnaire ilgai buvo vadinama autorinio kino režisierių mūza. 1986 m. kartu su Micheliu Piccoli ji nusifilmavo Jacques’o Doillono juostoje „Puritonė“ („La Puritaine“), 1988 m. Claude’o Sautet filme „Kelios dienos su manim“ („Quelques jours avec moi“), kuriame ji pirmą kartą susidūrė filmavimo aikštelėje su Danieliu Auteuil’u. 1989 m. pasirodo Patrice’o Leconte’o trileris „Ponas Yras“ („Monsieur Hire“), kuriame jos partneris buvo Michelis Blanc’as. Leconte’as – mėgstamiausias Sandrine režisierius, nors su juo ji dirbo tik dukart. Įdomus posūkis Bonnaire karjeroje – susitikimas su fotografu Raymond’u Depardonu. Filme „Įkalinta dykumoje“ („La Captive du désert“) ji suvaidino prancūzų archeologę Françoise Claustre, kurią 1975 m. pagrobė Čado sukilėliai. Nelaisvėje ji išgyveno metus, kol Prancūzijos vyriausybė sprendė, duoti išpirką ar ne.

Depardono dėmesys vaizdui, kadro kompozicijai buvo neįprastas aktorei, ji prisipažįsta, kad dažnai jautėsi nereikšminga, net nematoma, bet išmoko įsiklausyti į vaizdų kalbą, į tylą. Filmuodamasi argentiniečių režisieriaus Luiso Puenzo filme „Maras“ („La Peste“, 1992) Bonnaire sutiko savo pirmąjį vyrą, amerikiečių aktorių Williamą Hurtą. 1994 m. Jacques’as Rivette’as pakvietė ją vaidinti dviejų dalių istorinėje dramoje apie Žaną d’Ark („Jeanne la Pucelle, les prisons“, „Jeanne la Pucelle, les batailles“). Režisierius nedvejojo, kam skirti šį sudėtingą vaidmenį: „Ji tvirta ir kartu trapi. Visai kaip Orleano mergelė.“

1995 m. itin reikšmingi aktorės karjeroje. Tais metais pasirodė Claude’o Chabrolio juosta „Ceremonija“. Bonnaire herojė Sofi, analfabetė tarnaitė, šaltakraujiškai susidorojo su šeima, kurioje dirbo. Chabrolis patarė kurti personažą, įsivaizduojant kokią nors daržovę. Bonnaire pasirinko būti poru. Tiesi ir šalta, su trumpais aštriais kirpčiukais. Sofi draugę ir bendrininkę vaidino Isabelle Huppert. Abi aktorės buvo nominuotos „Cezariui“ už geriausią moters vaidmenį, tąkart jis atiteko Huppert.

Sandrine šypsena ir pramogų kinas

„Ceremonija“ išgarsino Sandrine tarptautiniu lygiu, bet ji ir toliau buvo siejama su rimtais, sinefilams, o ne paprastam žiūrovui skirtais filmais. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvyko lūžis, Bonnaire ėmė rinktis lengvesnio pobūdžio projektus. Ypač ją išpopuliarino TV serialas „Moteris baltais drabužiais“ („Une femme en blanc“), kuriame ji suvaidino simpatišką chirurgę. Bonnaire taip pat sutiko filmuotis jausmingose melodramose, pramoginiuose filmuose ir komedijose. Pavyzdžiui, 2001 m. Philippe’o Lioret komedijoje „Panelė“ („Mademoiselle“) ar Régis Wargnier juostoje „Rytai-Vakarai“, kuriame vaidino kartu su Sergejumi Bodrovu jaunesniuoju. Kartu su Jacques’u Dutronc’u ji vaidino romantinėje juostoje „Toks gyvenimas“ („C’est la vie“). Su šiuo filmu susiję skaudūs prisiminimai. Knygoje Bonnaire pirmą kartą atvirai pasakoja, kad filmavimas, suteikęs jai daug džiaugsmo, buvo sustabdytas dėl patirtos traumos. Savaitgalį į Paryžių grįžusi aktorė buvo užpulta ir žiauriai sumušta. „Iš manęs norėjo atimti šypseną, bet jiems nepavyko.“ Aktorės veidą reikėjo sulipdyti iš naujo. Paklausta, kodėl nusprendė papasakoti apie šią skaudžią patirtį, Sandrine atsako: „Nelaimė gali ištikti bet kurį. Kaip atsitiesti? Ką daryti su skausmu? Aš tik norėjau pasakyti, kad blogais išgyvenimais, kaip ir gerais, reikia pasinaudoti, kad galėtum eiti pirmyn.“

Režisūra, kinas ir gyvenimas

2009 m. Bonnaire pasirodo debiutinėje Caroline Bottaro juostoje „Žaidėja“ („Joueuse“). Filmo scenarijus parašytas specialiai Sandrine. Namų tvarkytoja Elen stačia galva puola į šachmatų pasaulį. Tai netikėta ir jai, ir jos šeimai. Pabaigoje Elen išplaukia laivu į šachmatų turnyrą. Ji stovi ant denio nugara į mus – šis kadras pakartoja vieną iš pirmųjų Pialat filmo „Už mūsų meilę“ scenų. Sandrine Bonnaire sako perpratusi aktorystės meną. Dabar ji laukia netikėto pasiūlymo, tarkim, suvaidinti vyrą. Dar ji norėtų užmiršti, ko išmokusi. Arba imtis režisūros. 2008 m. pasirodė Bonnaire režisūrinis debiutas – dokumentinis filmas apie jos seserį autistę „Jos vardas Sabina“ („Elle s’appelle Sabine“). Šis filmas ne tik parodė prieglaudos, kurioje dabar gyvena jaunėlė sesuo, kasdienybę, bet ir atskleidė filmo autorės asmeninio gyvenimo detales, žinomas tik artimiausiems draugams. Filme gretinami nuo paauglystės filmuoti kadrai ir šių dienų akimirkos. Rodoma, kaip energingą, gražią ir sąmojingą merginą liga paverčia pasyvia, išsekusia žmogysta. Bonnaire šiuo filmu kaltina vyriausybę abejingumu: tokioje padėtyje atsidūrusiems jaunuoliams nelieka vietos visuomenėje. Šis filmas jautrus ir sunkus, labai asmeniškas, bet taip pat universalus. Paskatinta jo sėkmės, kitąmet Bonnaire kurs pirmąjį vaidybinį filmą. Aktorė džiaugiasi, kad kitas projektas, kuriame ji vaidins autistę, bus jos vyro Guillaume’o Laurant’o (rašytojo ir scenaristo, „Amelijos iš Monmartro“ scenarijaus autoriaus) režisūrinis debiutas. Sandrine galva pilna idėjų, ji vos spėja suktis. „Gyvenimą reikia gyventi, kitaip nieko nepavyks perteikti kine. Jei bijočiau gyvenimo, negalėčiau įpūsti gyvybės savo personažams.“