Apichatpong Weerasethakul

Apichatpong Weerasethakul

Galerija (5)

Iš arčiau

Kai pasakojimas praranda pradžią

Pokalbis su Apichatpongu Weerasethakulu
Išsikerojusios orchidėjos forma nėra aiški, bet ji švyti tamsoje“, – filmo „Šimtmečio sindromai“ personažei daktarei Toey sako gėlių pardavėjas. Panaši metafora tiktų ir apibūdinti Apichatpongo Weerasethakulo filmams.
Iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip gryni struktūralistiniai videoeksperimentai, Tailando režisieriaus kūriniai yra gerokai daugiau nei tik žaidimas su kino forma. Tai pripažino ir šių metų Kanų festivalio žiuri, apdovanojusi „Auksine palmės šakele“ naują režisieriaus filmą „Dėdė Bunmis, prisimenantis savo ankstesnius gyvenimus“. Filmas jaunosios Tailando naujosios bangos (šis režisierius yra jos lyderis) kinui atnešė pasaulinį pripažinimą.

 

Jau viename pirmųjų Čikagos menų institute eksperimentinį kiną studijavusio Apichatpongo Weerasethakulo filmų „Paslaptingas objektas vidurdienį“ nutrinamos dokumentikos ir fikcijos, tikrovės ir vaizduotės, dabarties ir prisiminimų ribos. Pradžioje – kelio filmui būdingomis scenos, kurios po truputį mutuoja į cinéma-véritè dokumentikos stilių. Tačiau neilgam. Kaimo turguje prekiaujančios moters paprašoma papasakoti jai nutikusią istoriją, kuri „nebūtinai turi būti tikra“. Tuomet įvyksta tai, kas būdinga daugeliui Weerasethakulo kūrinių: pasakojimas praranda pradžią, filmas – konkretų stilių. „Paslaptingo objekto vidurdienį“ istorija tampa vieno Tailando regiono kolektyvinės sąmonės tyrinėjimu. Asmeninės patirtys mitologizuojamos, tradicinio teatro scena tampa realybe, o pasiruošimas filmuoti ilgą planą, visiems dalyviams aiškinant jų funkcijas, nepastebimai, beveik stebuklingai tampa tikrojo filmo dalimi. Filmo, kurio pabaigoje matome tą patį prieš tai režisuotą planą.

 

Kasdienių abstrakčių simbolių prisodrinti Weerasethakulo filmai peržengia tradiciniame kine įprastą pasakojimo formą. Dažnai nebėra svarbu, ar Weerasethakulo pasakojamų istorijų įvykiai (pavyzdžiui, vieno personažo motinos mirtis) „iš tikro“ įvyko, ar ne, nes šio režisieriaus kino realybėje(-se) galioja kitos taisyklės: žongliruojant keliais naratyvais filmas pakyla virš kasdienybės, bet neatsiplėšia nuo jos. Sapnai sugrąžinami į dienos šviesą, o virtualių (už kadro besislepiančių) reikšmių perpildytos personažų situacijos tampa magiškai realios. Filmo „Tropikų karštinė“ istorija padalyta į dvi dalis, jas skiria du pasakotojai ir du pasakojimo stiliai: „Šimtmečio sindromai“ pasižymi ciklinių pasikartojimų žaismu, kai praeitis lengvai tampa dabarties dalimi, o dabartis savo ruožtu praranda išmatavimus. Weerasethakulo filmuose žmonių vidinės problemos įgauna prasmę belaikiame gamtos ir žmogaus santykių (dažniau – konflikto) kontekste.

 

Beveik visi Weerasethakulo filmai prasideda įspūdingais nuo žmogaus į gamtą atsigręžiančiais planais. Mano manymu, būtent šios filmų pradžios gali būti vienas raktų trumpai apibūdinti jo filmus. Tai filmai, nuo pat pirmų sekundžių išreiškiantys savo spalvą, lengvumą ir žiūrovo interpretacijai atvertą intelektualinę pretenziją. Weerasethakulo kūriniuose vaizduojami paraleliniai pasauliai nėra antgamtiški ir nekasdieniški, greičiau atvirkščiai, jie vaizduojami kaip besislepiantys gamtoje (tarp neaprėpiamų kraštovaizdžių, paslaptingų džiunglių, kalbančių gyvūnų). Tailando režisieriaus filmuose viskas yra žmogiška arba nieko nėra žmogiško. „Atsigręžus į džiungles iškyla praėję gyvenimai“, – tai citata iš naujausiojo režisieriaus filmo „Dėdė Bunmis, prisimenantis savo ankstesnius gyvenimus.

 

Reikia pripažinti, kad nepatyrus Rytų šalių kultūrinių ir religinių praktikų bei nežinant politinio Tailando konteksto (autoritarinio karaliaus režimo valdoma šalis) filmo siužetą interpretuoti sunku. Manau, kad kūrinys, pasakojantis apie sunkiai sergantį vyrą, pasitinkantį mirtį Rytų Tailando džiunglėse, galėtų būti pavadintas kelio filmu. Tai dėdės Bunmio kelionė į kitą pasaulį, kuriai vykstant mirusieji šeimos nariai susitinka su gyvaisiais, gyvenimas susilieja su mirtimi, dabartis su prisiminimais, tamsa su šviesa. Visa tai vaizduojama gana kasdieniškai, be specialiųjų efektų, nelyginant Federico Fellini „8 ½“ Gvido susitikime su mirusiais tėvais.

 

Dar 1946 m. parašytame straipsnyje „Dvigubos ekspozicijos mirtis“ André Bazinas kritikavo akivaizdų dvigubos ekspozicijos naudojimą, siekiant pabrėžti sapnų ir realaus gyvenimo skirtį, ir teigė, kad fantastinis pasaulis kine įmanomas tik dėl neįveikiamo kino vaizdinio realumo. Weerasethakulo filmas rodo, kad prancūzų kino kritiko mintis vis dar aktuali. Nors apie filmą „Dėdė Bunmis, prisimenantis savo ankstesnius gyvenimus“ jau parašyta daug recenzijų ir interpretacijų, pats režisierius išlieka santūriai nešnekus. Niujorko kino festivalyje surengtame susitikime į „Film Comment“ redaktoriaus Gavino Smitho bei kino kritikų klausimus Weerasethakulas atsakinėjo trumpai ir lakoniškai, taip tarsi pabrėždamas, kad žodžiais vaizdų nepaaiškinsi. Pateikiame sutrumpintą įvykusio pokalbio variantą.

 

Dėdė Bunmis minimas „Tropikų karštinėje“, taip pat apie jį sukūrei trumpo metražo filmą „Laiškas dėdei Bunmiui“, rodytą Niujorko moderniojo meno muziejuje. Kaip gimė šis personažas?

 

Dėdė Bunmis nėra išgalvotas. Šio personažo atsiradimą mano filmuose lėmė vieno budistų vienuolio knyga apie kito vienuolio prisiminimus ir jo reinkarnaciją. Knygos pavadinimas beveik kaip filmo: „Žmogus, prisimenantis savo ankstesnius gyvenimus“. Seniai norėjau sukurti filmą apie knygoje aprašytą Bunmį, bet ilgainiui supratau, kad to padaryti nepajėgsiu, nes knygos istorija yra be galo sudėtinga... Todėl į filmą įdėjau daug savęs, o knygą būčiau linkęs pavadinti filmo įkvėpimu.

 

Tavo filmuose veiksmas kinta be aiškios logikos, nepateikiami įvykių paaiškinimai, nėra barjerų ir ribų tarp reiškinių. Prie vakarienės stalo staiga gali atsirasti vaiduoklis, daiktai...

 

...daiktai keičiasi, pereina iš vieno į kitą. Būtent taip suvokiu Tailandą – kaip tikėjimų, tradicijų ir progreso buvimą kartu vienu metu. Filme praeitis ir ateitis – neatskiriami, vienas su kitu susiję dalykai. Filmas yra prisiminimo vienetas kintančiame laike.

 

Kai kurios filmo scenos primena pasakas. Gal gali paaiškinti sueities su žuvimi sceną?

 

Ši scena nurodo į daug metų savaitgaliais rodytą kostiuminį Tailando televizijos serialą. Jis iki šiol yra, bet dabar kuriamas kitaip, naudojant skaitmeninius kino efektus. Siužetas panašus, tik, be abejo, nerodomos sekso scenos! Man ši scena labai svarbi, nes Tailando televizija, kaip ir senasis Tailando kinas, primena vaikystę, kuri mane ir suformavo.

 

Filmo pradžioje balsas už kadro sako, kad atsigręžus į džiungles priešais pasakotoją iškyla praėję gyvenimai. Ar taip jautiesi būdamas Tailando džiunglėse?

 

Ne. Džiunglėse jaučiuosi išsigandęs. Mes ilgai buvome atskirti nuo džiunglių ir nebepažįstame gyvūnų, nebekalbame su jais, mūsų gyvenimo būdas pasikeitė nuo tada, kai gyvenome vienyje su gamta, vadinamajame primityviame būvyje. Bet turiu pasakyti, kad šiame filme džiunglės nėra tokios tikros kaip kad „Tropikų karštinėje“. Šiame filme džiunglės yra dirbtinės, labiau kinematografinės, jos padeda filmo aktorius sugrąžinti į senąjį Tailando kiną.

 

Dėde Bunmis prieš mirdamas tvirtina, kad jis gali matyti ateitį, tada rodoma fotografijų seka, kurioje – grandinėmis sukaustyti žmonės, kalbama apie tai, kad jie yra žudomi. Filmo stilius čia pasikeičia, atrodo, kad kalbi apie šiuolaikinę visuomenę, medijų galią, globalaus pasaulio problemas... Kas lėmė fotografijų filme atsiradimą?

 

Tailandą valdo totalitarinis režimas, todėl filme norėjau momento, kai kūrėjas ir personažas tampa nebeatskiriami. Šioje vietoje dėdė Bunmis ir aš susiliejame, nes tai, ką jis sako, yra mano sapnas. Tai buvo labai įdomus sapnas apie ateitį, bet kartu nurodantis į dabartį. Kalbant apie fotografijas, norėjau, kad Bunmiui grįžtant atgal į olą kinas taip pat grįžtų prie savo šaknų, į laiką, kai vaizdinys dar nebuvo judantis. Kurdamas šias scenas prisiminiau tokius režisierius kaip Michelangelo Antonioni ar Chrisas Markeras. Jie savo filmuose ne kartą paliko nuorodų į ateitį, kuri yra praeityje. Mane labai domina tokie laiko šuoliai.

 

Palyginti su tavo ankstesniaisiais filmais „Dėdė Bunmis...“ atrodo labiau politiškas, kodėl?

 

Šis filmas yra dalis mano projekto apie Rytų Tailando teritorijas. Ankstesniuose filmuose rėmiausi savo asmenine patirtimi, tuo, ką gerai žinau, – šeima, meile, tėvais. Bet šis filmas yra tam tikros vietos portretas, todėl jaučiau, kad turi pristatyti ir tai, kas nutiko šiai žemei ir jos gyventojams. Švietimo sistema čia nėra pakankamai išvystyta, žmonės neturtingi, prisiminimai – skaudūs. Todėl filme nusprendžiau priminti politinę praeitį, kuri turėjo įtakos dabarčiai.

 

Vienoje filmo scenoje dėdė Bunmis sako, kad jis susirgęs dėl blogos karmos, nes nužudė daug komunistų. Ką tuo norėjote pasakyti?

 

Tai nuoroda į laikotarpį tarp 7-ojo ir 9-ojo dešimtmečių, kai komunistai valdė kaimyninį Laosą, jis turi sieną su Rytų Tailandu. Kai komunistų režimas žlugo, daug žmonių iš Laoso emigravo į Tailandą. Bet Tailando valdžiai komunistai pasirodė per dideli skurdžiai ir buvo nuspręsta ypač žiauriai jų atsikratyti. Reikėjo rinktis vyriausybės arba komunistų pusę. Daug imigravusių žmonių turėjo palikti namus ir slėptis džiunglėse. Dėdė Bunmis pasirinko vyriausybės pusę.

 

Ar beždžionės vaiduoklis egzistuoja Tailando mitologijoje, ar buvo išgalvotas?

 

Aš jį sukūriau, bet sumanymas kilo iš tailandietiškų pasakų. Kai lankiau pradinę mokyklą, draugas man pasakojo matęs didelį plaukuotą juodą vyrą blizgančiomis raudonomis akimis, naktį skraidantį virš jo lovos. Jis galėjo tai išsigalvoti arba susapnuoti, bet mane šis vaizdinys sužavėjo, ir su filmo dailininku nusprendėme jį atkurti.

 

Kada ir kodėl pradėjo dominti vaiduokliai ir paraleliniai pasauliai?

 

Tikėjimas paraleliniais pasauliais susijęs su mano budistinės praktikos patirtimi. Bet patikėti vaiduokliais padėjo asmeninė patirtis. Kartą Paryžiaus viešbutyje atsibudau vidury nakties ir prie savo lovos pamačiau stovinčią moterį balta suknele. Ji nepasakė nė žodžio. Buvo tamsu, jos veidas buvo neryškus. Paklausiau, ko ji iš manęs nori, tuomet ji lėtai pranyko tamsoje, tarytum filme.

 

Ar „Dėdė Bunmis...“ kritikuoja religiją?

 

Ne. Jokios kritikos filme nėra. Tiesiog mane domina žmogiškasis religinių praktikų aspektas.

 

Tailande studijavai architektūrą, vėliau pasirinkai eksperimentinio kino studijas Čikagos menų institute. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

 

Kurti filmus norėjau dar vaikystėje, bet Tailande nebuvo geros kino mokyklos, todėl įstojau į architektūrą. Apie Čikagos mokyklą stodamas žinojau nedaug, tiesiog šios mokyklos priėmimo terminai buvo vėliausi. Tik atvykęs supratau, kaip man pasisekė. Buvau drąsinamas kurti tai, ką noriu kurti, vyravo požiūris, kad neteisingų idėjų nėra. Esu laimingas, nes sutikau daug pasaulio režisierių. Tai buvo tarsi kelionė po nepažintą kino pasaulį.

 

Kurie eksperimentinio kino kūrėjai labiausiai patinka?

 

Mano mėgstamiausias režisierius – Bruce’as Baillie (Amerikos avangardinio kino atšakos – struktūralizmo – atstovas, – aut. past.). Jo filmas „Valentin de Las Sierras“ visada liks mano atmintyje.

 

Ar architektūros studijos turėjo įtakos požiūriui į kiną?

 

Taip, būtent todėl susidomėjau Amerikos struktūralistiniu eksperimentiniu kinu. Kiekvieną filmą pirmiausia matau kaip iš atskirų kadrų sukonstruotą kūrinį. Šviesa, kameros rakursai, kadrų trukmė – visa tai padeda sukurti filmo jausmą. Panašiai kaip projektuojant pastatą: sukuri erdvę žmonėms, kurie po tam tikro laiko patys patiria šios erdvės konstrukciją.

 

Žinau, kad aktyviai skatini eksperimentinio kino judėjimą Tailande, papasakok apie tai.

 

Tailande rengiame Bankoko eksperimentinio kino festivalį, esame sukūrę savo filmų gamybos kompaniją „Kick the Machine“. Festivalį pradėjome rengti norėdami, kad ir Tailande žmonės galėtų pamatyti kitokį, nekomercinį kiną. Mūsų tikslas – suteikti Tailando gyventojams galimybę pasirinkti kitokius judančių vaizdų patyrimo būdus. Finansinė situacija neleidžia vykdyti didelių projektų, bet po tarptautinės mano filmų sėkmės darosi lengviau rasti užsienio rėmėjų nedidelei mūsų filmų gamybos kompanijai, kuri išsilaiko iš projektų.

 

Tavo filmai dažnai vadinami asmeniškais, ar sutinki su tokiu apibrėžimu?

 

Be jokios abejonės. Mano nuomone, kūrėjas visų pirma kuria sau. Taip, kino istorijoje gausu filmų, sukurtų masėms, bet dabar ir režisieriai, ir žiūrovai ieško asmeniškesnio ryšio. Be abejo, daugumai to ryšio gal ir nereikia, bet yra mažesnių grupių, kuriose žmonės žino, ko nori. Holivudas jiems tampa nuobodus, ieškoma kažko naujo ir įdomaus. Aistra keliauti į naujus pasaulius susijusi su žmogaus prigimtimi.

 

Kas tau yra tikras kinas?

 

Tai filmai, kuriuose jaučiamas kūrėjas. Mano nuomone, kūrėjas neturi galvoti apie auditoriją. Žiūrovai filmą susiranda vėliau. Todėl filmai neturi būti lengvai interpretuojami. Mes niekad nesame tikri, ką galvoja kitas žmogus. Bet būtent todėl gyvenimas ir žavus. Kita vertus, nesu radikalus eksperimentuotojas, savo filmuose noriu perteikti tam tikrą man svarbią žinią.

 

Ar norėtum kurti filmus vyraujančiai kino pramonei?

 

Ne. Tai ne mano prigimtis. Nežinau, kaip tai daryti. Mano būdas ne toks. Neturiu gebėjimų kalbėti masėms. Noriu likti vienas savo saloje, o ne tapti masių linksmintoju.

 

Ar esi svarstęs, kodėl kuri filmus?

 

Filmai sujungia mane ir pasaulį. Kai sukūriau pirmąjį filmą, nemaniau, kad filmų kūrimas taps mano darbu. Bet taip įvyko. Esu laimingas kurdamas filmus, nes tai moku ir nebijau to daryti.

 

Ką kuri dabar?

 

Prodiusuoju du kitų režisierių filmus, kuriu vizualinę instaliaciją ir mąstau apie naują ilgo metražo filmą, kurį filmuosim prie Mekongo upės. Filmavimas vyks netoli tos vietos, kur buvo nufilmuotas „Dėdė Bunmis...“. Čia įvyko kiaulių gripo epidemijos protrūkis, tad filmas bus apie tai, kaip žmonės sprendžia su tuo susijusias problemas, ir apie tai, koks žmogaus ir vandens santykis.


Publikuota: 2010/4 (312)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg