Pasaulis kupinas dokumentinių filmų temų ir potencialių tokių filmų herojų. Ar Jums būna sunku pasirinkti temą?

Taip tik atrodo, kad pasaulis pilnas herojų ir įdomių temų. Kai pradedi ieškoti, paaiškėja, kad visai nelengva rasti kažką gero: arba tai jau buvo, nes beveik viskas jau buvo ir sunku padaryti ką nors nauja, arba paaiškėja, kad sumanymas, iš pradžių pasirodęs įdomus, nieko nevertas. Dažnai turiu sumanymą, svarstau apie jį ir galiausiai nusprendžiu, kad iš tikrųjų taip ir nežinau, apie ką turėtų būti filmas.

Galima nufilmuoti žmogų, užfiksuoti kokią nors situaciją, tik kas paskui? Iš tikrųjų dauguma mano dokumentinių filmų yra sukonstruoti anksčiau, t. y. prieš pradėdamas filmuoti žinau, ką turiu filmuoti ir ko nereikia liesti; viskas yra užrašyta scenarijuje ir tai labai padeda, nes žinau, iš kur ir kurlink einu.

Vadinasi, pirmiau sumanymas, o paskui ieškote potencialių herojų?

Dažnai iš pradžių yra sumanymas. Dabar, pavyzdžiui, taip pat tokį turiu. Praėjo jau dvidešimt metų, kai prasidėjo vadinamoji Lenkijos santvarkos transformacija, ūkis privatizuojamas, bet dar liko valstybinių fabrikų. Pagalvojau, kad verta sukurti filmą apie fabriką, kuris netrukus bus parduotas. Pasižiūrėjau į internetiniame Ūkio ministerijos tinklalapyje paskelbtą sąrašą ir iš įvairių skirtingų fabrikų, kurie dar nebuvo parduoti, iš vadinamųjų likučių išsirinkau fabriką Čechovicėse-Dziedzicėse Šlionske. Taigi, iš pradžių buvo sumanymas, o dabar pradėjau važinėti į tą fabriką ir svarstyti, kas man iš to gali pavykti.

Nežinau, kas bus, matyt, kažkas ateis ir nusipirks tą fabriką. Kol kas niekas nenori jo pirkti, o darbininkai nelabai nori su mumis kalbėtis, nes bijo, kas esame atsiųsti specialiai iš Varšuvos arba giname fabriko vadovų interesus. Bet mes iš tikrųjų norime pro didinamąjį stiklą pažiūrėti į privatizaciją, tiksliau, į perėjimą nuo socializmo ir fabriko valdymo iš viršaus į kapitalizmą ir privačią nuosavybę. Toks filmas neatrodo Jums būdingas, nes dažniausiai pasakojate žmonių istorijas.

Bet tame fabrike dirba trys šimtai žmonių, iš jų du šimtai moterų, nes gamyboje dirba daugiausia moterys, du šimtai moterų dviejose pamainose ir kiekviena aštuonias valandas gamina degtukus. Taigi tai ir žmonių istorija. Per tą fabriką noriu įsižiūrėti į perėjimo prie kapitalizmo procesą, bet noriu jį pamatyti per žmonių istorijas, nes mane kine domina žmonės, o ne tai, kad kas nors ateis, perstatys cechus, kažką jiems duos ir kažką atims. Gal fabrikas bus uždarytas ir visi taps bedarbiais. Paprasčiausiai noriu pamatyti, kas bus.

Dokumentinio filmo kūrimas – tai visada tam tikras įsikišimas į žmogaus gyvenimą. Ar Jums yra tekę filmuojant suvokti, kad žengęs kitą žingsnį kirsite ribą, kurios Jums nevalia peržengti?

Žinoma, yra taip atsitikę, pavyzdžiui, filmuojant „Chemoterapiją“. Filmas pasakoja apie vėžiu sergančius žmones, kuriems taikoma chemoterapija. Susitikdavome su jais kiekvienąkart, kai atvykdavo į procedūrą, keturis kartus per mėnesį, ir atsitikdavo taip, kad jie jau nenorėdavo būti filmuojami, nes blogai jautėsi ir atrodė, tad labai prašydavo palikti juos ramybėje.

Viena vertus, labai norėjau juos filmuoti toliau, filmuoti viską, kas su jais vyksta, bet, kita vertus, žinojau, kad negaliu, paprasčiausiai negaliu, nes jei jie sako „ne“, vadinasi, ne ir viskas. Žinote, tai dar gana paprasta situacija, nes kartais pasitaiko toks herojus, kuris, pavyzdžiui, nežino savo teisių ir jis nesako „ne“, bet tada mes už jį privalome pasakyti „ne“. O jei nufilmuojame kažką, kuo nesame tikri, tai paskui, montuojant, visada ateina toks momentas, kai turime antrąkart apsispręsti, ar tą fragmentą panaudoti filme, ar ne. Ir man visada pasiteisina principas, kad jei filmuodamas pajutau, jog nuėjau per toli, tai tokia scena retai atsiduria filme. Manau, reikia pasitikėti instinktu.

Ar Jums teko sutikti žmonių, kuriuos norėjote matyti savo filmo herojais, bet kurių nepavyko įkalbėti filmuotis?

Taip, ne kartą yra atsitikę, kad žmogus atrodo įdomus, bet jis sako „ne“. Tada bandome jį įtikinti, kad galbūt verta, bet taip pat iš savo patirties žinau, kad jei ką nors prieš jo valią įtikinsi, iš to nebus nieko gero. Žinoma, būna ir išimčių. Prieš daug metų kūriau filmą „Gimimo vieta“ apie rašytoją Henryką Grynbergą, iš Lenkijos kilusį žydą, kuris viename kaime ieško savo šeimos pėdsakų. Rengdamasis filmui kalbėjau su daugybe liudininkų, bet su tuo, kuris buvo įtariamas užmušęs rašytojo tėvą, nesikalbėjau. Žinojau, kad jei su juo pasikalbėsiu per pasirengimą filmuoti, jis jau niekad gyvenime nesutiks atsistoti priešais kamerą. Tad paprasčiausiai užklupome jį netikėtai. Žinoma, jis nenorėjo, siaubingai nenorėjo būti filmuojamas, mes jį taip truputį reporteriškai prispaudėme. Filmo tyrimas turėjo pagaliau prieiti prie to įtariamojo žudiko, bet žinojau, kad jei su juo pasikalbėsiu anksčiau, išbaidysiu. Kita vertus, tai jau buvo šiek tiek kitos konvencijos filmas, tai buvo labiau trileris.

Turėjote nuostabių mokytojų – pirmiausia savo tėvą Marcelį Łozińskį ir Krzysztofą Kieślowskį, buvote jo asistentu. Ko išmokote iš Kieślowskio?

Daugybė nuostabių bruožų padarė jį puikiu režisieriumi, nežinau, ar to galima išmokti: turi tai arba ne. Jei ko ir bandžiau išmokti iš Kieślowskio ir savo tėvo, tai labiau profesinio sąžiningumo.

Paprasčiausiai stengiuosi nekurti filmo atmestinai, nes paskui man būtų siaubingai nemalonu. Be to, žiūrėdamas į Kieślowskį ir į tėvą supratau, kad kiekvienas filmas iš tikrųjų yra labai ilgas ir varginantis procesas. Iš pradžių labai ilgai užtrunka, kol prasikala koks nors sumanymas, paskui reikia jį kažkaip suformuluoti, paskui reikia nufilmuoti, sumontuoti, o kadangi pats esu savo filmų prodiuseris, dar turiu surasti ir pinigų. Visas procesas trunka metus, kartais dvejus ir ilgiau. Trumpai tariant, iš savo mokytojų perėmiau sugebėjimą rimtai traktuoti šią profesiją.

Žinoma, tai nėra tokia rimta profesija kaip gydytojo, teisininko, inžinieriaus ar architekto, nes nuo mūsų darbo žmogaus gyvenimas nepriklauso tiesiogiai (kartais taip atsitinka, laimė, retai), bet paprasčiausiai reikia stengtis tą darbą atlikti gerai.

Vos pradėjęs režisuoti sukūrėte vaidybinį filmą „Grotos“. Ar vėliau nekilo pagunda vėl užsiimti vaidybiniu kinu?

Žinoma, kilo. Tai truputį kitoks pasaulis, tai pasaulis, kur mažiau apribojimų. Juk kurdami dokumentinį kiną periodiškai atsiduriame šalia sienos ir trenkiamės į ją galva: čia neįeisi, ten negalima, čia ką nors nuskriausime, tame net nenoriu dalyvauti, todėl nenorėsiu to ir parodyti filme. Būtent iš tokių apribojimų kyla mintys dar kartą pabandyti kurti vaidybinį kiną. Greičiausiai vieną dieną taip ir atsitiks, nes yra istorijų, kurias norėčiau papasakoti, bet kurios visiškai netinka dokumentiniam filmui, nes tokio filmo pats paprasčiausiai nenorėčiau žiūrėti – pernelyg intymaus, pernelyg giliai įsibraunančio su kamera į žmogaus vidų. Dokumentiniame filme to nenorėčiau, kaip ir nenorėčiau pajusti, jog kažkam su ta kamera sugrioviau gyvenimą ar jį nuskriaudžiau. Tai joks malonumas.

Kas yra šiuolaikinio lenkų dokumentinio kino specifikos pagrindas, kuo jis skiriasi nuo kitų Europos šalių dokumentinio kino?

Nežinau, ar jis yra specifiškas ir labai skiriasi. Man sunku pasakyti, ar kai kurių lenkų dokumentinio kino bruožų nerastume kitur. Manau, kad tai, kas apibūdina lenkų kiną ir kas jame išlieka nepaisant įvairių krizių, nepaisant to, kad dokumentinis filmas iš tikrųjų labiau tapo televizijos produktu nei dokumentiniu kinu, yra nuo pat pradžių egzistavęs mąstymas.

Dokumentinis kinas atrodo būdas papasakoti apie pasaulį ir žmones trumpai, koncentruotai ir nebūtinai tiesiogiai, bet pasitelkus kokią nors metaforą. Iš pat pradžių tai nebuvo tik realybės atspindys, tiksli jos kopija. Tuose filmuose buvo paslėpta autoriaus mintis, dėl kurios filmai tokie skirtingi, nepakartojami. Man atrodo, kad tame ir glūdi 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lenkų dokumentinio kino jėga, tų filmų, kuriuos kūrė mano tėvas, Krzysztofas Kieślowskis ir kiti. Filmai buvo kuriami ne televizijai, jie turėjo būti rodomi kino teatre prieš vaidybinius filmus, todėl jie trukdavo dešimt arba dvidešimt minučių. Dar ir dėl to lenkų dokumentiniai filmai buvo tokie tiršti, kompaktiški.

Kur dabar galima pamatyti lenkų dokumentinių filmų?

Nacionalinės lenkų televizijos Kultūros kanale. Tai kanalas, kurio padedama visuomeninė televizija atlieka savo misiją. Ten galima pamatyti ir vaidybinių, ir dokumentisvečiai nių, ir trumpo metražo, ir animacinių filmų, įvairių labai ambicingų, kartais net eksperimentinių formų, kurioms šiandien nelieka vietos pirmajame kanale. Ką jau kalbėti apie privačias televizijas ar kino teatrus. O gaila.

O ką manote apie lietuvių dokumentinį kiną?

Nežinau to kino. Čia pamačiau kelis filmus, bet nemanau, kad tai man suteikia teisę kalbėti apie visą dokumentinį kiną. Tie keli filmai, kuriuos mačiau, mane nustebino, nes jie labai gražiai nufilmuoti, labai rūpinamasi kadru, šviesa. Tai estetiškai rafinuoti ir labai lėto pasakojimo filmai. Nemačiau jokio filmo, prabilusio apie šiuolaikiškesnes temas, apie tai, kas vyksta aplink. Bet juk matau, kaip keičiasi pasaulis aplink, kažkas griaunama, statoma nauja, matau, kad čia, kaip ir Lenkijoje, atėjo tas laukinis kapitalizmas. Gal yra tokių filmų apie šiuolaikinį pasaulį, nežinau, gal man paprasčiausiai nepavyko jų pamatyti. To man šiek tiek pristigo ir festivalyje. O gal tai apskritai tokia nauja kryptis, žinote, ir Lenkijoje iš tikrųjų ne tiek ir daug filmų apie pastarųjų dvidešimties metų permainas. Todėl ir panorau kurti filmą apie privatizaciją, nes pagalvojau, kad jei dabar nespėsiu to padaryti, tai tuoj bus per vėlu.

Kokia yra didžiausia režisieriaus dokumentininko svajonė?

Hmm, kad tas darbas vyktų ir kad kiekvienąkart pavyktų filmu kažką pasakyti nuo savęs taip, kaip norisi. Labiausiai nemėgstu situacijos, kai ką nors sugalvoju, o paskui kuriant filmą nesiseka to įgyvendinti, nepavyksta suklijuoti. Tačiau kai pastatome kamerą, kai ją paleidžiame ir kažkas iš tikrųjų pradeda vykti, kai atsiranda jausmas, kad tai būtent tas filmas, kad prasidėjo, – norėčiau tai jausti visada.

Kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis