Dokumentiniame filme „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, sukurtame įkandin Barto „Septyniems nematomiems žmonėms“, Giedrė Beinoriūtė beveik nedrįso parodyti paties režisieriaus. Ten buvo tik jo kūrybos fonas ir žmonės, paveikti jiems nesuprantamo ir paslaptingo kino amato. Coudray eina priešinga kryptimi. Jis pasakoja, kaip kadaise buvo sukrėstas Barto filmo „Namai“, kaip ėmė ieškoti galimybės susipažinti su autoriumi ir po kurio laiko tapo „Laisvę“ filmavusio Barto asistentu. Coudray paveikė kūrinys, o per kūrinį jis pajuto autoriaus ir kino amato trauką. Be to, šiuo atveju turime reikalą su retrospekcija, nes filmas sukurtas ne karštomis pėdomis, o praėjus dešimčiai metų po patirto sukrėtimo.

Nežinau, ar filmo pavadinimas yra gudrybė, ar klaida. Šiaip ar taip, jis kreipia mūsų dėmesį autoriaus psichologijos link ir žada, kad galbūt geriau pažinsime režisierių ar panašiai. Iš tiesų gauname nemažai karingos Barto natūros įrodymų. Viena pirmų Barto ištariamų frazių yra maždaug apie tai, kaip, progai pasitaikius, jis mielai sulaužytų kaulus visiems, kurie trukdo jam kurti. Tačiau ši kario pozicija nėra joks atradimas, jei tik matėme Barto filmus. Bartas atrodo visai kaip ir jo paties kino personažai – atšiaurūs atskalūnai. Kita vertus, tas karingumas neretai sukelia ironišką abejonę. Kai skaldydamas malkas Bartas susižaloja ranką ir pabrėžtinai atsainiai užsilipina žaizdą popieriaus skiaute, tas gestas atrodo labai jau apgalvotas.

Be to, šis karys toli gražu nėra jau toks šaltakraujis. Jautrioji režisieriaus pusė Coudray filme net ryškesnė. Bartas piktnaudžiauja savo galia, nervinasi dėl nesupratingų aktorių ir prodiuserių. Ir būtent dėl tokio dvilypumo jis atrodo labai vientisa asmenybė. Tada pagalvoji, kad kario laikysena – tai savidrausmė, būdas sutramdyti ir užmaskuoti jautrumą. Kai Bartas užsimiršta ar nepastebi, kad yra filmuojamas, kai pasineria į visokius vyriškus-kariškus darbus ar valgo lauko virtuvėje, jis atrodo be galo patenkintas ir harmoningas.

Tačiau jei atsitrauktume nuo psichologinio autoriaus portreto, šio filmo padedami pamatytume panašaus dvilypumo atspindį Barto kine. Coudray rodo aplink Bartą tvyrantį chaosą. Daiktais užversti režisieriaus namai, kūrybos kančias išduodanti scenarijų raizgalynė senoje užrašų knygoje, pasikartojančių piktogramų primarginti lapai... Pats Bartas dėsto mintis miglotai, nors, pamenu, per radiją esu girdėjusi labai sklandžiai ir įdomiai jį kalbant (gal čia kalbos barjeras kaltas, nes dauguma pokalbių vyksta laužyta anglų kalba). Vis dėlto vieną savo ars poetica principą Bartas įvardija labai aiškiai. Jis sako, kad jo kine kadras privalo turėti ašį, savotišką traukos centrą – tada žvilgsniui netenka be reikalo klaidžioti. Kaip visas šitas chaosas, kurį regime, yra išgryninamas ir virsta vaizdu be priemaišų, – štai didžioji paslaptis, panaši į Achmatovos aprašytą šlamštą, iš kurio išauga eilėraščiai.

Achmatova rašė ir tai, kad tikroji paslaptis yra ne autorius, o skaitytojas; jis – kaip lobis, užkastas į žemę. Šiuo atveju toks lobis yra kino žiūrovas Coudray. Jo pamėgtieji „Namai“ (kur protagonistas vaikštinėja po begalinius dvaro kambarius) gali būti puiki susižavėjimo kinu metafora. Juk iš tikrųjų patyrus kokio nors filmo poveikį norisi ne vaidinti filmavimo aikštelėje, o persikelti į filmo pasaulį, įsikurti filme lyg būste. Atvykęs į Barto namus, Coudray aptinka „Namų“ rekvizitą. Jis apsigyvena tarp visų tų daiktų ir taip savotiškai įgyvendina svajonę patekti į filmo vidų.

Barto „Namuose“ Coudray dar atranda autoriaus vaizdinį. Tai – Leos Caraxo vaidinamas personažas, vilkintis iš laikraščių skiaučių pagamintą švarką. Jis yra lyg koks Arcimboldo paveikslo bibliotekininkas. Tik, kitaip nei skaitymo trauką įkūnijantis bibliotekininkas, Caraxo personažas degina knygas (nes autorius yra tapęs kultūros reikšme ir jam nebereikia šifruoti kitų reikšmių?). Šis personažas jį ypač paveikė. Na, o pats Coudray primena neužbaigtą personažą, kuris leidžiasi ieškoti jį pradėjusio kurti autoriaus (t. y. Barto).

Palyginti su nekintamu Bartu, Coudray filme yra įvairialypis veikėjas. Jis ir protagonistas, ir pasakotojas. Jis gali atsidurti kadre ir už kadro, tapti jaunesnis ar vyresnis. Kadre regime sutrikusį jaunuolį, o už kadro šis svajingas avantiūristas virsta nematomu pasakotoju, pasižyminčiu dėmesį prikaustančia įtaiga, kalbančiu prislopintu balsu ir, kaip įprasta tokiems balsams, kiek apgaudinėjančiu žiūrovą. Mat paslapties trauką jis žaviai derina su blaivumu ir humoru. Ankstesnis Coudray svaigsta nuo kino, dabartinis kandžiai žiūri į save ankstesnįjį, o tokį sunkų autorių kaip Bartas pateikia lengvai, šelmiškai. Ilgainiui Coudray atsipeikėja iš svaigulio ir visi Barto išvedžiojimai, neva blogai elgiasi su juo tik todėl, kad Coudray geriausias iš visų, jam pasirodo pedagogiški ir demagogiški. Sveikas protas ir maištinga jaunystė nugali.

Aš net šiek tiek jaudinausi, ar Coudray pavyks susukti įdomią pabaigą. Kartu niekaip negalėjau nuspėti, kokia ji bus. Mano džiaugsmui, finale laukė dar vienas triukas – pokalbis apie tai, kokį autoriaus vaizdą Coudray buvo susikūręs ir ką atrado tikrovėje. Taigi Bartas lyg koks aktorius bando paaiškinti pasirinktą (ar Coudray jam priskirtą) dievaičio, kario vaidmenį. Bet čia galios figūrų žaidimas staiga apsiverčia, veikėjai susikeičia vaidmenimis, švento naivumo kupinas Coudray atsargiai, bet negailestingai nustumia nuo sosto autorių, sutrikusio Barto įsitempimas ir susierzinimas auga.

Ir tada tampa aišku, kad vietoj autoriaus Barto Coudray rado Bartą savo filmo protagonistą. Maža to: finale suvokiame, kuo tapo tas personažas Coudray. Ogi virto autoriumi, sukūrusiu pirmą filmą. Ką gi, dabar jis galėtų visai pelnytai pasipuošti Caraxo švarku.