Ar nenusibodo užsiiminėti kinu?

Nusibodo po to, kai ketverius metus darėme „Tiulpan“. Buvo sudėtinga, aš tikrai pavargau. O šiaip ne, nenusibodo. Metams bėgant, man vis labiau patinka kinas. Tiesiog pats vaizdas. Man labai patinka dirbti su vaizdu, tyrinėti jį, bandyti suvokti.

Kine dirbate daugiau nei 15 metų. Ar per tą laiką ta kino vaizdo paslaptis labiau atsiskleidė, ar tapo dar mįslingesnė?

Manau, kad kai ką pavyko išsiaiškinti. Tik dabar, pradėjus dirbti vaidybiniame kine, supratau, kad čia yra didesnis finansinis spaudimas ir lieka mažiau galimybių eksperimentuoti. Nepavykę eksperimentai paprastai neatleidžiami. Sveikintina ir palaikoma tik sėkmė. O filmo „Tiulpan“ kino kalba yra gana sudėtinga, nors filmas atrodytų lyg ir paprastas. Tačiau viduje jis sudėtingas.

Paprastai kino mokyklose moko, kad svarbiausia kine montažas. Montažinis kinas buvo labai geras ideologinis ginklas tik atsiradusios Sovietų valdžios rankose, nes montažu galima įrodyti, ką tik nori. Sergejus Eizenšteinas, Dziga Vertovas, Levas Kulešovas tuo ir užsiiminėjo – taip dėliojo vaizdų „gabaliukus“, kad iš dviejų susidūrimo atsirastų trečia, nauja, reikšmė.

Tačiau aš vis geriau suprantu, kaip svarbu režisieriui ir kitiems kiną kuriantiems žmonėms suvokti, kas yra vaizdas, kaip su juo dirbti. Tiesiog mažai kino žmonių mąstė apie vaizdą: iš kur ta vaizdo energija, koks jos poveikio stiprumas, kokios jos galimybės. Manau, kad vaizdas yra didelė jėga, tik nereikia jos bijoti. Nereikia iš karto kirpti vaizdo. Reikia labai atsargiai tą daryti. Kinas – pakankamai jaunas menas, ir aš nesu įsitikinęs, kad ten jau viskas atrasta. Manau, kad kinas arčiau muzikos, nei literatūros.

Kaip tą vaizdo energiją suvaldyti?

Tai labai sudėtinga. Dabar ruošiuosi naujam filmui. Man atneša scenarijų, skaitau ir suprantu, kad literatūriniu požiūriu jis tikrai geras. Aš pradedu galvoti, o kaip jį papasakosiu vaizdų kalba. Kaip tą padaryti? 99 procentai filmų – tai literatūrinis kinas, kai tiesiog imamas ir iliustruojamas scenarijus. Daugiau ar mažiau talentingai.

Kalbate apie vaidybinį kiną?

Taip, dokumentiniame kine kiek kitaip. Ten režisierius dažnai iliustruoja kokias nors savo idėjas. Gyvenimas jam yra galimybė iliustruoti savas idėjas. Jis ima gyvenimo gabaliuką ir „įstato“ jį į savo filmo koncepciją. Dokumentinis kinas turėtų paklusti gyvenimui, o ne atvirkščiai.

Jūsų filmuose, man rodos, taip ir yra.

Taip, aš taip stengiuosi. Niekada nerašau scenarijaus. Yra pirminė idėja, kuri keičiasi kiekvieną dieną. Galų gale išeina visai kas kita, nei pradėjau. Net ir „Tiulpan“ tas pats – pakeičiau kokį 80 procentų scenarijaus, nors buvo labai sudėtinga. Dokumentiniame kine turi daugiau laisvės: ten mažesnė grupė, mažesni pinigai. Ir jei esi jautrus, mylintis gyvenimą režisierius, tai neversi realybės paklusti savo idėjoms, o atvirkščiai – bandysi suprasti gyvenimą ir sukonstruoti kokią nors istoriją realaus gyvenimo viduje.

Stengiuosi rasti skaudamus taškus, konfliktus. Man svarbiausia už ko nors „užsikabinti“. Jei pamačiau kažką „kabinančio“ – unikalų momentą ar situaciją, mažą epizodą ar detalę, – tai pradedu tą sukti, sukti, ir taip aplink atsiranda gyvenimas. Pavyzdžiui, filmas „Duonos diena“ – kai pamačiau tą vagoną, supratau, kad gyvenimas aplink tą vagoną ir sukasi. Ir filme visa tai išaugo į metaforą. Tas vagonas – kryžius, kurį žmogus neša. Didelis kryžius. Ta metafora išaugo iš gyvenimo. Ne režisierius ją sukūrė, o pats gyvenimas. Va, vagonas, nuo kurio niekur nedingsi. Tempsi tą naštą ant pečių visą gyvenimą.

Kiekvienas gyvenime turime savo „vagoną“.

Taip. Aš ieškau kine to, ko negalima papasakoti žodžiais. Juk kinas ir yra tai, ko negalima pasakyti žodžiais. Tiksliau sakant, iki galo negalima.

Bet šiuo metu tą labai sunku daryti.

Na, tai turbūt mano „vagonas“. Nors man tai patinka. Visai dėl to nesikankinu ir nesigraužiu. Žinoma, sunku kovoti su prodiuseriais, kažką įrodinėti. Labai sudėtinga.

„Tiulpan“ filmavimas užtruko ketverius metus, prodiuseriai tikrai galėjo alkūnes nusigraužti...

Visko buvo. Bet Karlas Baumgartneris yra kūrybingas prodiuseris, tikras menininkas, mylintis kiną.

Ketverius metus praleisti Kazachstano stepėje! Per tiek laiko ten galima iš proto išeiti...

Galima ir per dvi savaites. Tiems, kurie atvažiavo nusiteikę, kad vyksta į kažkokią baisią stepę, buvo labai sunku. Dalis grupės kategoriškai ten negalėjo būti, ir po pirmų trijų mėnesių aš išsiunčiau juos namo. O tiems, kurie atvažiavo atvira širdimi, kurie norėjo ką nors nauja atrasti gyvenime, pamatyti ir suprasti, ten buvo lengva. Tarp jų ir filmo operatorė iš Lenkijos Jolanta Dylewska. Ji su džiaugsmu ten važinėjo visus ketverius metus.

Operatorės darbas šiame filme iš tiesų vertas pagyrų.

Su Jolanta juokingai išėjo. Iš pradžių nenorėjau jos. Negalėjau įsivaizduoti filmo operatorės moters. Teoriškai viskas gerai, bet praktiškai... Gerai žinau, kas yra stepė. Kazachstane gimiau, užaugau ir septynerius metus dirbau „Aeroflote“. Žinojau, kad ten bus labai sunkios sąlygos. Jolantą man pasiūlė prodiuseris. Paprastai moterys operatorės yra labai vyriškos. O ji – tikras moteriškumo įsikūnijimas. Minkšta, švelni. Kai susitikome, norėjau ją atkalbėti – gąsdinau vorais, gyvatėmis, dulkėmis. Bet ji labai norėjo. Pagalvojau, gerai, paimsiu, bet ji greičiausiai neištvers ir po poros mėnesių paimsiu ką nors kita. O pasirodė, kad ji yra geriausias variantas. Iš pažiūros ji labai minkšta, o iš tikrųjų – kieta, stipraus charakterio. Ištvermingesnė už daugelį vyrų. Nė karto per visą laiką niekuo nepasiskundė, dirbo puikiai. Labai protinga ir talentinga. Be jos aš to filmo nebūčiau padaręs.

Visi operatoriai labai skuba filmuoti. Jie nemėgsta laukti. O su manim dirbant reikia laukti. Daugelį dalykų tenka filmuoti laukiant. Juk dirbant su vaikais ir gyvūnais reikia kantrybės, reikia daug dirbti iki filmavimo momento. Daug pasiruošimo, daug repetavimo. „Tiulpan“ yra epizodas, kai padedama ėriuotis aviai. Jo pakartoti neįmanoma. Reikalingas kruopštus pasiruošimas. Su maža kamera repetavome dvi savaites. Vaikščiojome paskui avis, kad suprastume, kaip tą nufilmuoti. Avys, kai ėriuojasi, pabėga. Labai sudėtinga nufilmuoti. Sumanyta buvo viską filmuoti vienu planu. Reikia daug ruoštis, repetuoti ir laukti. Nebijoti laukti.

Su gyvūnais kine reikia elgtis kantriai ir atsargiai, o su žmonėmis?

Režisierius yra manipuliatorius tiek vaidybiniame kine, tiek dokumentiniame. Jis turi pasiekti norimą rezultatą. Pavyzdžiui, „Duonos dienos“ situacija krautuvėje, kai žmonės perka duoną ir vaidijasi. Žinoma, mums buvo reikalinga tokia scena. Laukėme parduotuvėje keletą antradienių, filmavome, o paskui vieną akimirką situacija „sprogo“, nes neatvežė pakankamai duonos, o žmonės tą dieną gavo pensijas. Jie pradėjo į kamerą lieti visas savo nuoskaudas. Ir nebuvo jokios grubios provokacijos, tiesiog mes išlaukėme. Žinojome, kad anksčiau ar vėliau kažkas nutiks. Mačiau, jaučiau.

Buvo galima eiti dviem keliais. Vienas – išprovokuoti tą situaciją. Antras – jos sulaukti. Paprastai pirmu keliu aš neinu, nes bijau, kad grubi manipuliacija sugriaus filmo atmosferą. Aš visada stengiuosi laukti ar švelniai pastūmėti situaciją. Sakykim, ten vaikšto ožkos. Žinoma, aš neįstūmiau ožkos į parduotuvę, bet laukiau, kol pati įeis, ruošiau, kad taip būtų. Duonos kvapas turėjo atvilioti ožkas, esančias netoliese.

Tai toks kantrus ir monotoniškas darbas. Statai kamerą ir kiekvieną dieną stovi prie jos. Tokių filmų nedaro žmonės, kurie nemyli kino. Kartą, filmuojant „Tamsoje“, filmo operatorių pakeitė kitas. Jis vos galo negavo per tas kelias dienas. Sako, aš negaliu taip dirbti, neįmanoma šitaip laukti. Sėdėti su kamera ir laukti – pats sudėtingiausias dalykas.

Ar kuriant dokumentinę juostą visada būna įjungta kino kamera?

Taip, tai pats pagrindinis mano darbo principas. Turi būti kiekvieną sekundę pasiruošęs. Jei tik atsipalaiduosi, praleisi ką nors svarbaus.

Jums patinka stebėti?

Labai patinka. Daryčiau tai dar nuosekliau, bet neleidžia galimybės. Tas matyti mano filmuose. Noriu, kad žiūrovui irgi patiktų tai, ką aš matau. Vienas žmogus pamato, kitas ne. Istoriją aš stengiuosi papasakoti per stebėjimą.

Kodėl nusprendėte nebekurti dokumentinių filmų?

Taip pamažu susiklostė. Paskutiniu tašku tapo susitikimas su ta šeima, kurią filmavome „Laimėje“. Kai ruošiausi filmuoti „Tiulpan“, sutikau tos šeimos tėvą ir jis man sako: „Po tavo filmo manęs vos į kalėjimą nepasodino. Vietinė valdžia užsipuolė, kodėl aš leidau filmuoti tokį paprastą, varganą gyvenimą.“

Negali apskaičiuoti gyvenimo. Tai, kas rodoma ekrane, gali sulaukti pačių įvairiausių interpretacijų ir vertinimų.

Žinoma, ir tai yra viena iš priežasčių. Dokumentinis kinas nėra tiesa. Tai tik labai maža tiesos dalis. Gyvenimas daugiabriaunis ir margaspalvis, mes rodome tik vieną jo dalelę. O daugelis žmonių tai palaiko tiesa. Jie nesupranta, kad dokumentinis kinas – tokia pat netiesa, kaip ir vaidybinis. Irgi manipuliacija. Tai tik mano įsivaizdavimas apie gyvenimą, nors ir paremtas realybe. Mano filmuose nėra nė vieno epizodo, kurį būčiau sugalvojęs. Tik tai, kas iš tiesų vyko.

Atsakomybė, kuriant dokumentiką, labai didelė. Filmuojame asmeninį žmonių gyvenimą, todėl reikia labai atsargiai elgtis. Aš supratau, kad turiu savo rankose instrumentą, kuris leidžia man padaryti apie tą patį žmogų dešimt skirtingų filmų. Iškyla klausimas, kodėl, kokia motyvacija kurti filmą. Aš netekau motyvacijos. Kol kas nematau nei herojaus, nei situacijos, kurios norėtųsi imtis. Jei bus tokia situacija, tai, matyt, darysiu filmą. Bet kol kas nematau.

O vaidybinį filmą moraliniu požiūriu paprasčiau daryti?

Moraliniu požiūriu paprasčiau. Daug paprasčiau. Todėl tą ir darau. Man kartais sakoma, ne, čia viskas tas pats, irgi kankini aktorius kaip dokumentinio filmo herojus. Ne, tai ne tas pats. Aktorius dirba, jis pasirašęs sutartį ir gauna už tai atlyginimą. Be to, filmuojamas ne jo privatus gyvenimas, o išgalvota istorija.

O kur yra moralinė riba dokumentiniame kine, kai filmuodamas turi rinktis: ar tu filmuoji, ar padedi filmo herojui? Nors filmui, aišku, kuo dramatiškesnė situacija, tuo geriau.

Manęs klausia, kodėl filmavote, kaip bobutės stumia vagoną, užuot patys padėję stumti.

Taip, mano klausimas būtent toks.

Mes ir stūmėme vagoną, ne tik filmavome. Pastatydavome kamerą ir stumdavome. Geriausias atvejis, kai gali ir padėti, ir filmuoti.

O tai suderinama?

Iš esmės tai neįmanoma. Todėl ir sakau, kad dokumentinis kinas yra absurdiškas žanras. Ir nuoširdžiai jį filmuoja nelabai geri žmonės. Aš pats toks. Jei esi labai geras žmogus, tai neturi filmuoti, turi padėti. O jei filmuoji, tai esi lyg vujeristas. Žiūri į svetimas dramas ir patiri pasitenkinimą. Gali tą daryti ir darai arba negali ir nedarai. Kurti filmą labai sunku. Bet paradoksas, kad žmonėms patinka į tai žiūrėti. Realų gyvenimą labai įdomu žiūrėti. Tai užburia, ir kuo situacija aštresnė, emocingesnė, tuo įdomiau. Ir pats mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus.

Ar Jums neatrodo, kad kinas apskritai turi kažką velniška.

Taip, žinoma. Aš pajutau, kad jei ir toliau filmuosiu dokumentinį kiną, to velniško manyje bus daugiau ir daugiau. Mano siela rambės. Aš tiesiog išsigandau dėl savęs. Jaučiu, kad žmonės nustoja man egzistuoti, o yra tik filmų personažai. Noriu – naudoju juos vienaip, noriu – kitaip. Tampi tokiu profesionaliu automatu. Aš, žinoma, profesionalas, bet bijau to vidinio įsitikinimo, kad galiu bet ką iš bet ko padaryti. Taip dingsta stebuklas kine. O filmuodamas ar žiūrėdamas kitų filmus visada jo ieškau, tikiuosi, laukiu. Stebuklas man tada, kai aš negaliu paaiškinti, kas tai. Matau ir negaliu paaiškinti. Kaip „Laimėje“ – vaikas valgo grietinę. Žiūriu ir negaliu suprasti – tai berniukas, ar jau kažkas daugiau, aukščiau, globaliau. Tas mažas žmogus išauga iki tikro stebuklo. Stengiuosi tokius dalykus pamatyti ir nufilmuoti. Yra labai subtili neapčiuopiama riba. Ją galima lengvai peržengti, nepastebėti.

O vaidybiniame kine gal kiek kitaip?

Ne, tas pats. Aš nesu tinkamas režisierius „suprantamiems“ filmams. Neįdomu, kai matai filmą, ir viskas aišku, nors istorija įdomi, intriguojanti. Matau scenaristo darbą, aktoriaus, režisieriaus, operatoriaus. Tegul ir labai gerą darbą, bet nematau stebuklo. O to stebuklo negali apskaičiuoti. Kad ir „Tiulpan“. Ten labai paprasta istorija. Kai skaitai jo anotaciją, net kvailai skamba, primityviai. Vaikinas su atlėpusiomis ausimis atvažiavo pirštis. Mergina nenori tekėti už jo. Banalu. O aš supratau, kad filmo stiprybė ir yra ta, kad jo neįmanoma aprašyti adekvačiai. Arba „Laimė“ – ten iš viso jokios istorijos nėra. Gyvena žmonės ir gyvena – vaikas grietinę valgo, moteris galvą plaunasi ir t. t. Bet jauti ten slypinčią vidinę energiją, kurios neįmanoma nusakyti. Man toks kinas ir yra tikras kinas. O jei gali žodžiais apsakyti, tai kam tada jį filmuoti?

Jūsų pirmas filmas vadinosi „Laimė“. Paskutinis „Tiulpan“ irgi pasakoja apie vaikiną, kuris norėjo būti laimingas. Ką jums pačiam reiškia laimė?

Nežinau. Manau, Antonas Čechovas arčiausiai prie to priartėjo. Iš esmės visi Čechovo kūriniai apie tai. Jis labai aštriai tą jautė, nors kiek ir slėpė po kasdienybe, paprastu gyvenimu. Man rodos, dienoraščiuose jis rašė, kad reikia, jog už kiekvieno namo durų stovėtų žmogus su belstuku ir kartais pabelstų. Taip primindamas žmonėms: jūs gyvenate, jūs laimingi, jūs gyvi. Gyvenimas eina, nepraleiskite jo, nepraleiskite šiandienos akimirkos. Tai labai svarbu.

Mano filmai iš esmės ir yra tas belstukas, kuris primena žmonėms, kad gyvenimas ir yra laimė. Tas paprastas gyvenimas ir yra didžiausias stebuklas, tik reikia mokėti jį pamatyti.

O Jūs – laimingas žmogus?

Laimė – tai visų pirma kelias į laimę. Aš esu tame kelyje. O mano gyvenime, aišku, visko būna. Ir vis dėlto aš labai artimas tai būsenai.

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė