Filmavimo aikštelė

Iš ko lošiame?

Viena naktis ir viena diena – tiek laiko teko praleisti Vilniuje stebint, kaip ketverius metus režisieriaus Igno Jonyno drauge su Kristupu Saboliumi rašytas „Lošėjo“ scenarijaus tekstas ima virsti vaizdu. Filmo premjera numatoma 2013-ųjų rudenį, o kol kas – reportažas iš filmavimo aikštelės.

Viena naktis ir viena diena – tiek laiko teko praleisti Vilniuje stebint, kaip ketverius metus režisieriaus Igno Jonyno drauge su Kristupu Saboliumi rašytas „Lošėjo“ scenarijaus tekstas ima virsti vaizdu. Filmo premjera numatoma 2013-ųjų rudenį, o kol kas – reportažas iš filmavimo aikštelės.

 

Trečiadienio vakaras, po truputį temsta. Kiek paieškojusi atsiduriu greta vienoje Vilniaus senamiesčio gatvių esančio naktinio klubo, kur ir vyks vos kelias minutes trunkančios filmo „Lošėjas“ scenos filmavimas. Šios nakties planas toks – nufilmuojama scena gatvėje, tada sėdama į automobilį ir vykstama filmuoti naktinių Justiniškių. Netoliese besiburiuojanti filmavimo grupė užsiėmusi. Kas – savo reikalais, kas – gatvės „maskavimu“, transformuojant ją į filmavimo aikštelę – ties gatvės galu pastatomas sunkvežimis, užstojantis gerai atpažįstamą Vilniaus centro vaizdą. Naktinio klubo pavadinimas, panašu, dingsta lygiai taip pat tikslingai. „Žinai, ir visai nepasakytum, kad Vilnius!“ – tarsteli vienas pro šalį einantis filmavimo grupės narys. Beveik keturios dešimtys filmavimo vietų (įskaitant Lietuvos pajūrį) filme tampa viena vienintele Klaipėda, kurioje ir vyks visas „Lošėjo“ veiksmas. „Iš viso – trisdešimt septynios lokacijos. Vaidybiniam filmui tiek vietų – labai daug, įprastai apsiribojama gerokai mažesniu skaičiumi“, – teigia filmo prodiuserė Uljana Kim.

 

Apie ką filmas? „Du pagrindiniai filmo veikėjai – vyras ir moteris – greitosios pagalbos medikai. Jie – protagonistas ir antagonistas. Herojai skirtingi, bet jų pasauliai susiduria. Tai dviprasmybė, tie patys elementai ir stumia, ir traukia vienas kitą. Filmo veikėjas Vincentas yra aistringas lošėjas. Pakliuvęs į tam tikrą situaciją, jis turi pasirinkti – ar jo paties sugalvotas lošimas, ar mylima moteris. Filme kalbama apie moralinį pasirinkimą, kai negali žinoti, ar tai, ką darai, teisinga, ar ne. Su režisieriumi scenarijų rašėme ketverius metus. Norėjome sukurti kai ką, kas rūpėtų mums abiem, kas būtų aktualu ir šiuolaikiška. Ieškojome tokios istorijos, kuri galėtų būti dinamiška, intriguojanti, netikėta, ir kartu kalbėtų apie „didžiąsias“ temas“, – pasakoja scenarijaus bendraautoris Kristupas Sabolius.

 

Sunku neatkreipti dėmesio ir į įvairiakalbę filmavimo komandą – nuolat kalbama lietuviškai, rusiškai, latviškai ar angliškai. „Operatorius Jānis Eglītis ir jo komanda – iš Latvijos, – paaiškina filmo prodiuserė. – Tai – pirmas lietuvių ir latvių kartu kuriamas vaidybinis filmas. Latviai prisidės ir prie filmo baigiamųjų darbų.“ Kaip prie filmo prisijungė latviai? „Latviai buvo nuo pat pradžių. Ignas norėjo su jais dirbti. Dažniausiai viskas vyksta atvirkščiai – iš pradžių gaunamas finansavimas ir tik po to ieškoma, su kuo būtų galima bendradarbiauti. O Jānis visus ketverius metus rašant scenarijų buvo šalia.“

 

Pagrindinių filmo veikėjų vaidmenys buvo patikėti Oonai Mekas ir Vytautui Kaniušoniui. Iš „žinomų veidų“ filme bus Jonas Vaitkus ir Martynas Budraitis. „Rinkomės sąmoningai, nenorėjome žmonių, matomų televizoriuje“, – sako Kristupas Sabolius. Kaip sekasi dirbti su aktoriais? „Leidžiame jiems improvizuoti. Dialogai – didžiausia lietuvių kino problema ir mes bandome su tuo dirbti. Nors teksto prasmės nekeičiame, dialogai nekuria personažų, jie kuriami aikštelėje. Improvizuodami aktoriai atsipalaiduoja, tampa organiški, to mes ir norime.“

 

„Mano herojei Ievai ir Vincentui tai yra laikas, kai gyvenimai kardinaliai keičiasi, – apie filmą ir savo vaidmenį pasakoja Oona Mekas. – Man labai patinka žmogiškasis filmo istorijos matmuo. Viena vertus, tai – paprasčiausia meilės istorija, kita vertus, yra tos viską keičiančios aplinkybės, veiksmas gali vykti tik čia, tik Klaipėdoje, tik šiems dviem žmonėms. Iš karto pagalvojau, kad tai rimtas, geras projektas. Kažkas specifiškai lietuviška, ta paskutinė karta, kuri patyrė „lūžį“. Mano herojė? Ji – motina, kuri viską padarytų dėl savo vaiko. Ką tai reiškia ir kaip toli dėl to gali nueiti?“

 

Prasidėjus filmavimui, patenku į naktinio klubo vidų, kur „užsėdu“ strategiškai patogią vietą netoli režisieriaus ir gaunu galimybę monitoriuje stebėti tai, ką mato ir kameros „akis“. Gatvėje – vien prie sienų prisispaudusi filmavimo komanda. Bandantys praeiti prašalaičiai mandagiai paprašomi palaukti arba eiti kitu keliu – gatvė turi būti tuščia.

 

Scena labai paprasta. Trys veikėjai (neskaičiuojant dviejų prie durų stovinčių apsauginių). Jis ir Ji (pagrindiniai filmo herojai) išlipa iš mašinos ir eina klubo link. Ji įeina į vidų, Jis pamato Trečiąjį veikėją, sugalvoja pretekstą, atsiprašo Jos ir grįžta atgal prie mašinos. Intriga. Bendri planai, stambūs veidų planai, daug filmavimo kampų. Jis priremtas prie sienos. Jie kalbasi. Ji paslapčia stebi, tada užveria duris.

 

Filmuodami sulaukiame liepos lietaus. Filmavimas stabdomas, visi susirenka į klubo vidų, laukiama, kol oras vėl bus „teisingas“. Lietus liaujasi po gero pusvalandžio. Ta proga nusausinamas durų stiklas, ir lietaus lyg nebuvę, tad galima grįžti prie paskutinių numatytų kadrų. O štai antrąją naktinio filmavimo plano dalį – pasivažinėjimą Justiniškėmis – po kiek užtrukusių diskusijų nusprendžiama atidėti „geresniems laikams“, kai kelio danga bus sausa. Paklausta apie tai, ar jau pasitaikė kokių nors su filmavimu susijusių nesklandumų, prodiuserė Uljana Kim atsako, kad kol kas ne, ir vienintelis trukdys – permainingas vasaros oras. Tačiau dar laukia filmavimas Klaipėdoje, tai – sudėtingiausia dalis su kaskadininkų triukais, gaisru, tad gali būti visko.

 

...Ankstyva penktadienio popietė. Atvykstu į Vilniuje esantį Lietuvos jaunimo centrą, pamatau besiruošiančią filmavimo grupę ir krūvą statistų. Spėju pakalbinti į Michaelio Walzerio „Kritikų draugiją“ besigilinantį Vytautą Kaniušonį, Vincento vaidmens atlikėją. Ką jis galvoja apie savo vaidmenį? „Tie, kurie rašo istoriją, galbūt galvoja teoriškai. Jie renkasi scenas, įvykius, jų seką, eigą. Aš joje dalyvauju. Galvoju ne apie personažą, o apie situacijas.“ – „Vaidinant leidžia improvizuoti?“ – „Leidžia, ir tuo labai džiaugiuosi. Galbūt tik todėl ir dalyvauju – tas dalyvavimas tampa natūralia dalimi, o ne tam tikra kova. Tai man nauja... Nepažįstu to žmogaus Vincento ir nežinau, kaip jį vertinti. Jis man naujas.“ – „O pats filmas?“ – „Iš pradžių scenarijus man pasirodė neįtikinamas. Nemačiau motyvų ir pasakiau, kad nelabai norėčiau dalyvauti. Bet paskui mes kalbėjomės daugiau ir... Supratau, kad dialogas su režisieriumi įmanomas. Kad nereikės įtikti, vaidinti taip, kaip reikia jam, kad galėsiu daryti taip, kaip atrodo man.“

 

Gaunu „bachilus“ ir patenku į tvankų didįjį LJC baseiną, kuriame bus filmuojamos kelios „Lošėjo“ scenos. Susirandu monitorių ir režisierių. Dar kartą įsitikinu sena tiesa: „Viskas priklauso nuo to, kur pastatysi filmavimo kamerą.“ Šiuo atveju vaizdas trikdo, kamera kažkur ant tramplyno virš manęs, bendras vaizdas monitoriuje gerokai skiriasi nuo to, ką matau savo akimis sėdėdama už vienos baseino sienelių.

 

Filmavimo grupė atrodo puikiai „susigrojusi“ – viskas ramu, tvarkinga ir sklandu. Su megafonu rankoje filmavimo darbams aktyviai vadovauja jaunosios kartos režisierė, šiuo atveju režisieriaus asistentė Jūratė Samulionytė. „Tai savotiškas debiutų filmas, – vėliau sako Uljana Kim. – Ignui Jonynui tai pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas. Debiutas ir filmo dailininkui, ir Jūratei. Turbūt čia ir slypi visas žavesys: filmavimas – sunkus darbas, bet kai dar nežinai, kas tavęs laukia, nebaisu.“

 

Filmavimo grupė pasiruošusi, prasideda šimto šuolių į vandenį epopėja. Kol kas veiksmo centre – pagrindinės filmo herojės Ievos sūnus Povilas (Lukas Keršys). Jis – šuolininkas į vandenį, tai vaidmens atlikėjas ir turi sėkmingai demonstruoti visą filmavimo dieną tai „apalpdamas“ ir krisdamas žemyn, tai nušokdamas „taip, kaip reikia“. Aplink – krūva statistų: ir baseine, ir sporto salėje, nuo baseino atskirtoje stikline pertvara. Už pertvaros – ir Ievos sūnų stebintys pagrindiniai filmo herojai. Filmuojama ir virš vandens, ir po juo. Atrodo – jokių dialogų, tik sistemingas veiksmas – vaikščiojimas, stebėjimas, plaukimas, energingai teisėjų į viršų keliamos lentelės su šuolininkų įvertinimais ir nesibaigiantis liuoksėjimas į vandenį. Viskas vyksta daugiau ar mažiau sklandžiai, šuolių net nebeskaičiuoju.

 

Atsimenu tik vieną – vargą dėl kraujo, kurio nėra. Baseino tramplinas. „Poviliukas“ iki pat jo krašto eina atlošęs galvą. Apsisuka, pažiūri į kamerą. Iš nosies turi pasipilti kraujas. Nėra. Nušoka, išneria. Kartojam. Kraujo vėl nėra. Nušoka, išneria. Kartojama. Filmavimo grupė susirūpina jaunuoju aktoriumi, ar nepavargo? „Nepavargau“, – atsako ir niekuo nesiskundžia iki pat filmavimo pabaigos. Darbas tęsiasi. Po kelių papildomų dublių kraujas vis dėlto pasirodo. Bet teka ne taip, kaip turėtų. Kartojam. Dar po kelių „teisingo“ kraujo tekėjimo iš nosies paieškų, atrodo, tikslas vis dėlto pasiekiamas.

 

Dienos pabaigoje persikeliama į už baseino esančią sporto salę su stikline pertvara, kur pirmą kartą šią filmavimo dieną dėmesio skiriama ir pagrindiniams filmo herojams. Antrame plane „Poviliukas“ vis dar šokinėja nuo tramplyno. Devinta valanda vakaro, ir filmavimas baigtas. Kažkas iš širdies užtraukia Tautišką giesmę. Liepos šeštoji.

 

„Tai kaip debiutas?“, – paklausiau režisieriaus pasibaigus filmavimui ir pagaliau gavusi progą jį pakalbinti. „Dar sunku pasakyti. Kol kas labai malonu dirbti su gera grupe ir daryti tai, ką nori.“ „Kaip gimė filmo idėja?“ – „Po truputį. Su Kristupu nusistatėme tam tikras taisykles – susitarėme, kad darysime filmą apie šį laiką, apie šį sociumą, ir darysime taip, kad būtų įdomu ir mums, ir tiems, kurie ateis jo žiūrėti. Supratome, kad priklausome tokiai sandūros tarp dviejų generacijų kartai, tarp dviejų laikų, tarp dviejų sistemų. Matyt, yra tam tikros šios kartos nuotaikos ar nuojautos, kuriomis norisi pasidalyti su kitais. Taip, kad būtų įdomu žiūrėti, kad intriguotų. Ir taip, kad būtų apie ką pagalvoti.“ – „Aktoriai minėjo, kad leidžiate improvizuoti. Jums tai atrodo svarbu?“ – „Su Jāniu mes patys labai daug improvizuojame. Iš pradžių gerai pasiruošėme, bet, atėję į aikštelę, viską pamiršome. Mes bet kada galime išsitraukti kadruotę ir nufilmuoti taip, kaip buvo sugalvota. Bet leidžiame sau ieškoti ir improvizuoti aikštelėje. Tai didelis džiaugsmas ir, manau, aktoriai tą pajutę eina paskui mus. Pirma savaitė gal buvo sunkesnė, bet dabar jau judame vienu ritmu.“ – „Kas buvo sunkiausia?“ – „Sunkiausia buvo „įeiti“ į ritmą, pajusti vienam kitą. Turime daug nufilmuoti, todėl svarbu, kad vieni kitiems padėtume. Smagu tai, kad mes, užsibrėžę didelį tikslą, visai sėkmingai link jo einame. Bent taip tikiuosi.“

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 3 (319)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg