Juozo Matonio filmas „Baltam skersgatvy...“ pasakoja apie proto negalią turinčius Užupyje įsikūrusio dienos centro „Šviesa“ lankytojus. Prisipažinsiu, nesu didelė dokumentinių filmų apie marginalizuotas visuomenės grupes mėgėja. Kartais lietuvių bandymai į dienos šviesą ištraukti temas apie socialines paribyje atsidūrusių žmonių problemas paprasčiausiai trikdo. Tiksliau – ne bandymai, o pasiektas rezultatas, kai filmo herojaus portretas taip ir lieka tik paviršutiniška režisieriaus mintyse iš anksto nupiešta vizija. Arba, blogesniu atveju, kai herojus savo gelbėtoją režisierių šiam net nepajuntant sugeba meistriškai apvynioti aplink pirštą. Galbūt kaip tik dėl tokio „fono“ Juozo Matonio filmas ir tampa mažu, keistoku ir labai stebinančiu atradimu. Ir galbūt kaip tik todėl norisi užmerkti akis ir nematyti filmo trūkumų. Teigiamos emocijos – gerai, ypač tada, kai nesistengiama jomis manipuliuoti.

Dienos centro „Šviesa“ pastatas – žalumoje skęstantis baltų plytų namas Baltajame skersgatvyje. Tai kiek sąlygiška erdvė, kuri galėtų būti „kažkur ten“, bet tikrai ne čia, šalia, Vilniuje. Jei ne besikeičiantis vaizdas už lango ir reguliariai minimos kalendorinės šventės, galima pamanyti, kad ir laikas ten teka visai kitaip. Matyt, kartu tai ir viena Juozo Matonio filmo temų – neįgaliųjų socialinė atskirtis ir integracijos į visuomenę trūkumas. Per iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančią dienos centro lankytojų veiklą – aplinkos tvarkymą, laiko leidimą medžio dirbtuvėse ir „grožio salone“, muzikos pamokas ir vaidybos užsiėmimus, pasirodymus per šventes ar paprasčiausias „filosofijas“ prie kavos puodelio aptariant požiūrį į gyvenimą („Blogai filosofuot. Išeina tik savęs kankinimas. Lengvas gyvenimas yra sveikas.“) – režisierius atskleidžia daug subtilesnę savo filmo herojų pusę: jų potyrius ir emocijas.

Baltojo skersgatvio dienos centro lankytojus prie savęs režisierius „jaukinosi“ beveik trejus metus. Ir kai viena jų tiesiai į kameros „akį“ ištaria: „Labas, Juozai!“, supranti, kad jis jiems – jau „savas“. Su visa savo kamera. Atrodo, kad filmuodamas Matonis sąmoningai pasirinko metraštininko vaidmenį. Jis nieko neklausia ir neprovokuoja, atsiriboja nuo savo filmo veikėjų biografijų ir ankstesnių patirčių. Ir vis dėlto sugeba kiekvieną, kuris bent kiek ilgesniam laikui patenka į kadrą, nuspalvinti skirtinga spalva. Tyliai stebint lyg netyčia atsiskleidžia visa „Šviesos“ buities (ir būties) poezija – švelniai ir su rūpesčiu pro langą tiesiama ranka, veidas, kurio akyse po truputį tvenkiasi ašaros, garsūs pasvarstymai, kad nėra kam padovanoti naujai pagaminto medinio šaukšto, todėl jų nebeverta gaminti.

Filmas prasideda simboliška scena – „Šviesos“ dienos centro lankytojų vaidinimu Užupio šventėje. Visa jų kasdienybė prisodrinta kūrybos. Jei ne teatro vaidinimas, tai muzika, kuri, atrodo, beveik niekada nenutyla (jie groja, dainuoja ir choru kartoja „Lietuviais esame mes gimę“), o jei ir ne muzika, tai poezija. Kūryba filme – vienintelė saviraiškos priemonė, būdas išsilieti, nusiraminti. Ir net galimybė su parengtu pasirodymu ištrūkti iš Baltojo skersgatvio plytų namelio ir bent trumpam sugrįžti „į visuomenę“. Tokia jau ta pati paprasčiausia jų laimės formulė.

Ką savo filmu bando pasakyti Juozas Matonis? Žinoma, sunku būtų paneigti, kad režisierius nenorėjo parašyti „socialinės žinutės“ visuomenei, kad yra tokie baltieji skersgatviai ir kad viskas juose vyksta kitaip, nei galėjome įsivaizduoti. Kita vertus, panašu, kad filmas – taip pat ir kvietimas pasimokyti į viską žiūrėti šiek tiek paprasčiau. Matonis savo herojų nelaiko eksponatais, reikalaujančiais visuomenės gailesčio ar perdėtos empatijos. Veikiau – draugais, kuriems reikėtų tik šiek tiek daugiau dėmesio. Vien tam, kad pagaliau atsirastų kas nors, kam būtų galima padovanoti tą medinį šaukštą.