„Atgal į aikštę”, rež. P.Lom, 2012

„Atgal į aikštę”, rež. P.Lom, 2012

Netrukus

Ad Hoc: nepatogus kinas

2012.10.17–24 Vilnius, Kaunas, Klaipėda
Pasaulio žiniasklaidoje dėmesys Vidurio Rytams persikėlė į kino ekranus. Spalio 17 d. Vilniuje prasidėsiantis šeštasis dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ kvies į susitikimus su užsienio svečiais ir pristatys daugiau nei 40 filmų programą, kurioje tarptautinėms aktualijoms skiriama ypač daug dėmesio.

„Jau praėjusiame „Nepatogaus kino“ festivalyje sulaukėme klausimų, kada parodysime filmų iš Šiaurės Afrikos ar Vidurio Rytų. Šių metų festivalio Vidurio Rytams skirtoje retrospektyvoje – išskirtiniai filmai, sužibėję tarptautinių festivalių programose“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

 

Į festivalį atvykstantis režisierius Petras Lomas pristatys filmą „Atgal į aikštę“ („Back to the Square“), perteikiantį porevoliucinio Egipto nuotaikas. Išsisklaidžius ašarinių dujų debesims Tahriro aikštėje, jauniems egiptiečiams tenka grįžti į kasdienybę. Nors valdžios piramidės viršūnėje nebeliko Hosnio Mubarako, senosios režimo ligos – korupcija, kariuomenės savivaliavimas ir cenzūra – išliko. Čekų kilmės režisieriaus filmas, sukurtas cinema vérité stiliumi, išvengė stereotipiškai supaprastinto požiūrio. Jis leidžia suprasti, kad revoliucijos negali pakeisti sistemos per vieną dieną.

 

Intriguojantis susitikimas žiūrovų laukia ir su kino kūrėju iš Vokietijos Marcusu Vetteriu. Režisierius nuo pirmųjų akimirkų sekė sugriuvusio kino teatro atgaivinimo projektą. Pastato Palestinos mieste Jenine atkurti buvo neįmanoma be abiejų pusių – žydų ir palestiniečių – dalyvavimo, „Jenino kinas“ („Cinema Jenin“) tapo vieta, kur mezgasi tarpkultūrinis dialogas. Nors trūksta lėšų, verda aistros ir pilna administracinių kliūčių, projekto savanorių dėka kino teatras vis dėlto pakvietė į pirmąjį seansą ir kelia taikaus gyvenimo viltį.

 

Šioje programoje ir bene daugiausia apdovanojimų (pagrindinis prizas Sandanse, specialieji Amsterdamo IDFA, Paryžiaus „Cinéma du Réel“ festivalių prizai) sulaukęs festivalio filmas „5 sulaužytos kameros“ („5 Broken Cameras“). Guy Davidi ir Emado Burnato juosta nukelia į Izraelio okupuotą Vakarų krantą, kur nuo 2005 m. prasidėjo taikūs protestai prieš apsauginių sienų statybą. Nuo filmavimo pradžios kulkos, ašarinių dujų granatos ar guminiai vėzdai sulaužė penkias Emado videokameras. Kiekvienos jų lūžis žymi posūkį filmo siužete ir pagrindinių herojų gyvenimuose.

 

Globaliame pasaulyje neramumai viename regione sukelia pasekmes kituose. Arabų pavasario atgarsiai pasiekė ir Europą – padidėjo nuo karo bėgančių žmonių bangos. Šiemet būtent migracijai „Nepatogus kinas“ skyrė atskirą programą „Kertant sienas“, kurioje rodomi šeši stilistiškai skirtingi filmai. Režisierės Rossellos Schillachi „Kitokia Europa“ („Altra Europa“) nukelia į Turiną Italijoje, kur apleistose ligoninės patalpose apsigyveno pabėgėliai iš įvairių Afrikos valstybių. Nors turi tvarkingus dokumentus ir legalų statusą, daugelis jų supranta įstrigę „kitokioje Europoje“ nei ta, kurią įsivaizdavo. Dėl prastos ekonominės padėties rasti darbą Italijoje sunku, o Europos Sąjungos teisės aktai neleidžia pabėgėliams legaliai išvykti ieškoti darbo kitur.

 

Dar vieną itališką šios programos filmą „Tvirtovė“ („Il Castello“) žiūrovams pristatys į festivalį atvykstanti režisierių Massimo D’Anolfi ir Martinos Parenti pora. Oro uostas – viena iš vietų, kur sienos kirtimas įgyją pažodinę prasmę. Tarsi neįveikiama tvirtovė, apsupta biurokratinių saugumo procedūrų sienų, Malpensos oro uostas Italijoje saugo ES erdvę nuo nepageidaujamų žmonių ar krovinių. Beveik metus filmo kūrėjai praleido jame stebėdami įvairių specialiųjų tarnybų darbą. Tačiau režisieriai pateikia oro uostą paprastam keliautojui neprieinamu požiūriu. Filme gausu ilgų kadrų, nėra komentaro. Režisieriams pavyko sukurti itin paveikią, kartais kone nerealią filmo nuotaiką, padėjusią filmui pelnyti apdovanojimus prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose (specialusis žiuri prizas Toronto „HotDocs“, pagrindinis prizas „Docville“ kino festivalyje ir kt.).

 

Į Rytų Europos realijas sugrąžins keli moterų teisėms skirtos programos filmai ir specialioji „Postsovietinė panorama“. Julijos Ivanovos „Juodai baltas šeimos portretas“ („Family Portrait in Black and White“), pelnęs geriausio kanadietiško filmo įvertinimą praėjusių metų Toronto „HotDocs“ kino festivalyje, nukelia į Ukrainos provinciją, kur valdingos Olgos namuose auga 17 įvaikintų pamestinukų, daugiausia atsiradusių iš nenusisekusių vietos merginų ir Ukrainoje studijuojančių Afrikos studentų meilės romanų. Stalinistinių pažiūrų į visuomenę ir šeimą moteris auklėja vaikus būti lojalius tėvynei ir dėkingus gimtiesiems namams. Planuotas filmas apie rasizmą transformavosi į daugiasluoksnį šeimos ir posovietinės visuomenės portretą.

 

Amerikiečių Davido Redmono ir Ashley Sabin filmo „Modelis“ („Girl Model“) istorija prasideda Sibiro platybėse, kur amerikietė Ashley, kadaise pati sėkmingai dariusi modelio karjerą, ieško jaunų merginų, tinkančių specifinei Tokijo mados pasaulio rinkai. Trylikametei Nadiai šis susitikimas – galbūt vienintelė galimybė palikti kaimą ir uždirbti pinigų skurstančiai šeimai. Nadia pereina atranką ir iškeliauja į Tokiją, tačiau įvykiai klostosi ne visai taip, kaip svajota. Festivalyje laukiama atvykstant vieno iš filmo režisierių.

 

„Rusijos laisvamanis“ („Russian Libertine“), kurio pasaulinė premjera įvyko šių metų gegužę, turėtų ypač sudominti ir vyresnius žiūrovus. Dar būdamas jaunuolis, Viktoras Jerofejevas sugriovė savo tėvo, garsaus Sovietų Sąjungos diplomato karjerą. Dabar Jerofejevas – vienas ryškiausių ir įdomiausių Rusijos rašytojų ir intelektualų, atvirai apnuoginančių esamo politinio režimo ydas. Režisieriaus iš Suomijos Ari Maitikaineno filmas – tai ne tik spalvingos biografijos disidento portretas, bet ir intelektualus šių dienų Rusijos realijų atvaizdas.

 

Pagal rengėjų inf.

Publikuota: KINAS 2012 m. Nr. 3 (319)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg