Būtent jos padeda mums suvokti, kodėl šiauriečiams prireikė dešimtmečio, kad įsitvirtintų pasaulio kino peizaže ilgam, o kadaise trumpą iškilių vardų sąrašą „Bergmanas, broliai Kaurismäkiai ir ...?“ papildytų „Dogmos“ lyderiai ir jų sekėjai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Scanoramai“ savo ruožtu prireikė dešimtmečio, kad žiūrovų smalsumą žadintų ne tik Larso von Triero, Thomo Vintenbergo, Bento Hamerio, Susanne Bier filmai, pelnantys „Auksines palmės šakeles“, „Auksinius gaublius“ ir „Oskarus“, bet ir tokios pavardės kaip Sarah Johnson ar Anne Sewitsky, skinančios laurus Sandanse, San Sebastiane, Karlovi Varų laureatai Baltasaras Kormákuras, Martinas Lundas ar Daguras Kári ir kt. Jubiliejinė „Scanorama“ primena išdidų Ingmaro Bergmano profilį. Paskutinis Bergmano žodis išeinant, jo filmas „Sarabanda“ (2003), leis dar kartą įsitikinti, ką reiškia režisūros ir aktorystės kalibras, be jokių išorinių efektų atveriantis daugeliui profesijos brolių nepasiekiamas gilumas. Jau dešimt metų nuosekliai formuojame supratimą, kad kinas prasideda ne tik šia diena, o festivalio programa negali būti tik neseniai pasirodžiusių filmų ilgesnis ar trumpesnis vėrinys. Neplanavome komercinės „Scanoramos“ sėkmės istorijos. Siekėme ne tik kinematografiškai lavinti sostinės publiką, o trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – gūdžiausią rudens mėnesį skleisti gero kino dvasią. Pagarba klasikai suformavo daugelį edukacinių „Scanoramos“ programų, ji atgręždavo žiūrovams tikrą gero kino veidą. To kino, kurio filmai nesensta, bet tampa siekiamybe naujoms režisūros kartoms, o žiūrovams – nostalgišku idealu. Todėl neatsitiktinai šių metų „Scanoramos“ programoje – Europos kino klasikas, vengrų režisierius Istvánas Szabó ir jo garsioji „Mefisto“ trilogija („Mefistas“, „Pulkininkas Redlis“, „Hanusenas“), dirigento Wilhelmo Furtwänglerio drama „Furtvenglerio byla“ („Taking Sides“, 2001), taip pat naujausias režisieriaus darbas „Durys“ („The Door“) (filme vaidina „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ laureatė Helen Mirren, kuri, beje, filmavosi ir Lietuvoje). Ir svarbiausia, Istvánas Szabó – „Scanoramos“ svečias! Ir ne tik. Kino meistras sutiko pirmininkauti žiuri, kuris tradiciškai rinks geriausią trumpametražį Baltijos šalių jaunųjų režisierių filmą. Drebėkite, (ne)laimingieji!

Dešimtmetis skatina džiaugtis, kad nestovėjome vietoje, keitėmės ir judėjome, norėdami prasiskverbti giliau, aprėpti plačiau, telktis ir vienytis po Europos kino padange. O pažvelgę į ją nuo Šiaurės, kurioje ir patys esame, galėsime pripažinti, kad Europos kinas dažnai yra geresnis nei kartais specialiai kuriama jo bloga šlovė. Haneke, Mungiu, broliai Taviani, Larsas von Trieras – tai tos naujos (senos) Europos kino atramos, įvairiais aspektais tęsiančios klasikinio kino tradicijas ir beldžiančios į naujus vartus. Įdomu, kad garbaus amžiaus broliai Taviani geba ir eksperimentuoti, ir demonstruoti režisūros temperamentą, kurio dažnai pristinga jaunieji režisieriai, įstrigę abejotinų atradimų spąstuose. Pernai „Scanoramoje“ viešėjęs Klausas Ederis su „Kino“ skaitytojais pasidalijo savo būgštavimais, kad, regis, visa kino meninė vertybė liko praeities dešimtmečiuose. Dažną aplanko tokios dvejonės, kai festivaliuose vieną po kito žiūri naujus filmus, o praradęs kantrybę pasirenka visada patikimą retrospektyvą. Tik laikas (o ne verdančios konkursų aistros) natūraliai surikiuoja sąvokų hierarchiją: talentas ir vidutinybė, populiarumas ir profesionalumas, kūrybiškumas ir pretenzingumas, tariamas ir tikras išskirtinumas. Festivalis gali turėti savo ambicingą tikslą šiuos procesus taip pat atspindėti.

Visus šiuos metus siekėme ir, man regis, pasiekėme to, kad „Scanoramos“ programos būtų skirtos ne tik nekompromisinio autorinio kino ir „Dogmos“ eksperimentų gerbėjams. Jos aprėpė ir atspindėjo pirmiausia kino įvairovę. Prisimindami Carlo Theodoro Dreyerio frazę, kad gyvi yra tik netobuli kūriniai, mes rodėme ne tik garsius vardus ar tik iškilius kūrinius (nors jų buvo taip pat nemažai), ieškojome ne tik šedevrų, bet padėjome atrasti filmus, kuriuose pirmiausia juntama kūrybiškumo ir talento kibirkštis, nebijojome rodyti pasmerktų nežiūrėti filmų, jeigu jie vėrė naujos kino kalbos ir stiliaus paieškas. Žanrinio kino lauke ieškojome autorystės ir meistriškumo ženklų, o autorinio kino kūrinius vertinome ne tik už priklausomybę meniškam kinui, bet ir už norą būti suprastiems ir žiūrimiems.

Nuo pat pradžių festivalį supratome kaip kino kultūros forumą, kuriame diskutuojama ir susitinkama (koprodukcijos forumai, kuriuos jau kelinti metai veda garsusis Nikas Powellas, kino pramonės desantai iš Europos Sąjungos institucijų, iškilių menininkų meistriškumo dirbtuvės, probleminės konferencijos ir kt.), jauniems kūrėjams suteikiama galimybė būti įvertintiems objektyviu patyrusių profesionalų žvilgsniu, žavėtis ar piktintis filmais, kurie kiekvienais metais sugula į daugiau kaip dešimt programų, atskleidžiančių Europos kino tendencijas iš įvairių požiūrio taškų. Džiaugiamės, kad išdrįsome imtis gal ir nepopuliaraus, bet gero europietiško kino sklaidos Lietuvos kino teatruose.

Sutinku su prancūzų kritikų mintimi, kad broliai Lumiére’ai 1895-aisiais išrado ne tik judantį vaizdą ir jį fiksuojantį projektorių. Jie sugalvojo ir įgyvendino kino seanso sąvoką, kai susirinkę žmonės laukia tos stebuklingos akimirkos, kada salėje užgęsta šviesa ir prabyla baltas ekranas (apie šią įstabią kino slaptį yra gražiai kalbėjęs Ingmaras Bergmanas savo knygoje „Laterna magica“). Todėl nepaisant atsivėrusių galimybių planuoti internetinius kino festivalius, filmuoti telefonu, muiline ar degtukų dėžute ir tai pristatyti internetinėje erdvėje kaip audiovizualinį kūrinį, rodyti filmus baruose kaip sočios vakarienės dalį, panašių profesinio kino ir jo rodymo „alternatyvų“, poreikis žiūrėti filmus kino teatre neišnyks. Jis gali stiprėti ar silpnėti (jau pergyvenome ir viena, ir kita), bet jam skirta išlikti, o kinui – eiti savo keliu interneto, „Facebook’o“ eroje. Tokiame kontekste festivaliui tenka misija ir toliau būti savotišku ekspertu, skatinančiu žiūrovus suprasti, kas yra sietina su kinu ir kas ne, susivokti, kas yra geras kinas ir kuo jis skiriasi nuo kitokio, kokia meninė laikysena lemia šiuolaikinio kino proceso kryptis ir turinį? „Scanorama“ kalbasi su žiūrovais.

Europos kino panoramoje jubiliejiniais „Scanoramos“ metais iškils didžiosios kino figūros, kurių filmus, papuoštus Kanų, Berlyno, Roterdamo ir kitų festivalių laurais, papildys puikūs debiutai tų, kurių biografijas seksime artėjantį dešimtmetį. Europos kino meistrų ilgametražės dokumentikos programa aprėps ne tik gimtąją Europą („Naujasis pasaulis“, Estija), bet ir kitus kontinentus: Japoniją („Po sniegu“), Afriką („Ambasadorius“), muzikos garsais sujungs Suomiją, Tanzaniją, Didžiąją Britaniją, Belgiją ir Portugaliją. Tradicinė Europos kino akademijos trumpametražio kino nominantų ir laureatų programa atskleis mažųjų kino formų žavesį. Gyvoji lietuvių dokumentikos atmintis („Laikas eina per miestą“) sugrąžins į dar labai netolimą praeitį ir jos tragikomiškas peripetijas. Paminėsime ir garsiausių kūrinių sukaktis, premjeras ir t. t. Visa tai (ir dar daugiau) – tai šių dienų kino Europa, tas veidrodis, kuriame atsispindi jos prieštaringa realybė. Čia pat bus ir Istvánas Szabó ir Ingmaras Bergmanas, Helen Mirren ir Klausas Maria Brandaueris, Jeanas- Louis Trintignant’as ir Emmanuelle Riva, Charlotte Rampling ir Nina Hoss, Isabelle Huppert ir Juliette Binoche, Stellanas Skarsgårdas ir Harvey Keitelis. Šių puikių aktorių sukurti herojai – žiūrovų laukiamiausi svečiai. Su jais jie kalbėsis, juos aptarinės, smerks, ginčysis ar žavėsis. Gero aktoriaus galią ir poveikį salei sunku pervertinti. O pati jubiliejinė „Scanorama“ žiūrovams įsimins dar ir tuo, kad sulauks išskirtinių svečių, kurių mūsų padangėje dar neteko matyti.

Dr. Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė