Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ 2012-aisiais septintą kartą grįš su senomis tradicijomis ir kurs naujas. Pagrindinėje programoje – dešimt ryškiausių neseniai sukurtų frankofoniškų filmų, bus net dvi retrospektyvos, o prisimenant senus gerus laikus ekranuose vieną vakarą žybtelės ir trumpo metražo filmai. Keistosios gražuolės Katerinos Golubevos atminčiai bus surengtas specialus kino seansas.

2012 m. festivalis skelbia dvi naujoves. Jungdami sena ir nauja, „Žiemos ekranai“ pakvies sureikšminti kino juostos „grūdą“ ir pasiklausyti 16 mm projektoriaus traškesio – susipažinsime su eksperimentiniais filmais, sukurtais Paryžiuje įsikūrusioje analoginėje laboratorijoje „L’Abominable“. O naujųjų laikų namisėdos, varvinantys akis prie kompiuterių ekranų, turės galimybę lietuviškai subtitruotus filmus žiūrėti neišeidami iš namų. Tris savaites „My French Film Festival Online“ internetinėje svetainėje bus rodomi debiutuojančių prancūzų režisierių filmai.

Žiūrovai turės galimybę atrasti dar menkai Lietuvoje pažįstamus, kitokius prancūzų komikus. Jiems skirtos net dvi retrospektyvos. Klounas, plakatų dailininkas, tikras žmogus-orkestras Pierre’as Etaixas nuo cirko arenos nužengs į teatro dekoracijų prikimštą, bet jaukų filmų pasaulį. Jo bičiulio ir bendradarbio Jacques’o Tati šešėlis su pypke dantyse ir skėčiu klaidžios futuristiniais stikliniais koridoriais arba keliaus atostogų prie jūros, o pakeliui, žinoma, sukels nors kelis eismo įvykius ir kitų juokingų nesusipratimų.

Pamenat prancūzų trumpametražių filmų naktis „Lietuvos“ kino teatre? Kai vakarop susirinkę į dar vėsią kino salę nuo pat pirmojo, kelių minučių trukmės multiko žiūrovai jau kvatojo. Kai ryte iš salės vos ne vos išviliodavo kavos ir šviežių prancūziškų raguolių kvapas. Ir kino mėgėjai prisimerkę pėdindavo namo... Šiais metais „Žiemos ekranai“ vėl nudžiugins visus, pasiilgusius trumpametražio ir jaukaus prancūziško kino.

Pagrindinė šių metų programa „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ sukasi apie keistus, kartais atšiaurius, o kartais net per daug savus mielus personažus. Jie pilni nepagrįstų vilčių, o jų svajonės neišsipildo. Pabėgimas jiems tampa apsėdimu, tik personažai nebūtinai pabėga toli nuo savęs, jie ieško kitokių pojūčių, tik nebūtinai randa. Bet nėra taip beviltiška. Filmai kartais primena išgalvotas istorijas arba baisias, tiesmukas prancūziškas pasakas. Nervinga jauna mergina dirba prekybos centre, jos gražuolis vaikinas svajoja bėgti į Italiją, merginos motina bando atsikratyti blogų mitybos įpročių, o vienišas irzlus senis, klausydamas klasikinės muzikos, laido kulkas į kiemo paauglius. Keturių žmonių diena atsitiktinai susipina filme „Karščio banga“ („Après le Sud“, rež. Jean-Jacques Jauffret, 2011). Kas baisiausia gali nutikti dėl menko nesusipratimo, kai pasaulį matai tik pro savo prizmę? Daugiau susipynusių dienų ir istorijų – laukiant lėktuvo Paryžiaus Orli oro uoste („Orly“, rež. Angela Schanelec, 2010). Vis dėlto taip paprasta papasakoti nepažįstamam žmogui, kas dedasi tavo galvoje: „Kai susitinki ką nors, susitinki save.“ Jau gerai festivalio žiūrovams pažįstamo Bruno Dumont’o filme „Be šėtono“ („Hors Satan“, 2011) Flandrijos peizažuose klaidžioja režisieriui rūpinti žmogiška (arba ne) prigimtis, o veiksmas vyksta kažkur viduje. Vincent’as Casselis filme „Išauš ir mūsų diena“ („Notre jour viendra“, rež. Romain Gavras, 2010) irgi šėtoniškas. Jis – nihilistas psichologas, kartu su kompleksuotu jaunuoliu išsirengęs į kovą su vėjo malūnais. Tik kovoja ne ietimis, o šaltaisiais ginklais. Paliktas be tėvo ir be mamos, aštuonmetis Sirilis irgi kovoja. Naivus ir atkaklus „Berniukas su dviračiu“ („Le gamin au vélo“, rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne, 2011) svajoja ne tik atgauti savo dviratį, bet ir turėti šeimą. Naujas brolių Dardenne’ų filmas – gili ir paprasta istorija, šiemet apdovanota Kanų Didžiuoju žiuri prizu ir Europos kino apdovanojimu. Dainininkas Philippe’as Katerine’as – prancūzų popmuzikos žvaigždė – savo dainose prašo leisti jam nuogam prie jūros valgyti bananus. Filme „Aš esu niekieno žemė“ („Je suis un no man’s land“, rež. Thierry Jousse, 2010 ) jis – jautrus ir sentimentalus menininkas bei sūnus kosmonautas, netyčia grįžęs į gimtinę ir bandantis vėl sprukti. Kitas nemažiau absurdiškas personažas – picerijos „Pas Džino“ („Chez Gino“, rež. Samuel Benchetrit, 2008) Briuselyje savininkas. Vieną dieną sugalvoja susukti filmą apie save, savo šeimą ir picerijų mafijos verslą. Neišsemiama Benchetrit gangsterių tema ir itališka intonacija, vaizduotė liejasi laisvai, daug gaudynių ir emocijų. Truputį kitaip, bet tokia pat emocionali juosta „Prisiminimai iš viešnamio“ („L’Apollonide. Souvenirs de la maison close“, rež. Bertrand Bonello, 2011). Nuodėminga XIX a. pabaigos Paryžiaus grietinėlė, 12 besišypsančių kekšių ir du vaikus auginanti „Madame“ – toks vaizdas pro legalaus viešnamio langelį. Jei tik būtų įmanoma pro jį ką nors pamatyti. Pamatyti bus galima, tik ne pro langelį, o didžiajame ekrane.

Rengėjų inf.