Yves Saint Laurent – Pierre Bergé, l’amour fou

Yves Saint Laurent – Pierre Bergé, l’amour fou

Kino teatras

Paskui grožio vaiduoklius

Yves’as Saint Laurent’as. Beprotiška meilė (Yves Saint Laurent – Pierre Bergé, l’amour fou)
Režisierius Pierre Thoretton | Operatorius Leo Hinstin | Kompozitorius Come Aguiar | Montažas Dominique Auvray. Dokumentinis, 2010, Prancūzija, 98 min. Platintojas Lietuvoje Planetos filmai

Žmogus negali gyventi be grožio vaiduoklių.
Aš jų visad ieškojau, persekiojau juos, vaikiausi.

Yves Saint Laurent


Vis dar ne taip dažnai galime išvysti dokumentinius filmus kino teatrų repertuare. Jie sunkiai konkuruoja su vaidybinėmis juostomis. Nicolas Phillibert’o filmas „Būti ir turėti“ (2002), pritraukęs rekordinį žiūrovų skaičių Prancūzijoje, minimas kaip išskirtinis atvejis. Pierre’o Thorettono filmui „Yves’as Saint Laurent’as. Beprotiška meilė“ likimas šypsosi. Jis jau pasirodė ne tik Europos šalių, bet ir Amerikos, Kanados, Japonijos didžiuosiuose ekranuose. Naujųjų metų proga pasieks ir Lietuvą. Tikriausiai platintojus suviliojo ne tik garbingos nominacijos (pvz., „Cezario“ geriausiam 2011 m. dokumentiniam filmui) ir festivalių prizai, bet ir tai, kad skirtinguose pasaulio kraštuose filmą itin šiltai priima įvairi publika. Šis kūrinys iš tiesų turi paslaptį, kanonams ir lūkesčiams nepasiduodantį slaptą užtaisą.

Videomenininką, fotografą, tapytoją, skulptorių Pierre’ą Thorettoną su Yves’o Saint Laurent’o gyvenimo draugu ir ilgalaikiu partneriu Pierre’u Bergé asmeniškai supažindino artima dizainerio bičiulė prancūzų kino žvaigždė Catherine Deneuve (ji ir režisieriaus sūnaus močiutė). Tuomet jaunasis kūrėjas dar nenujautė, kad ši pažintis bus jam svarbi, atvers kelią į kino pasaulį ir padės pelnyti tarptautinę šlovę.

Thorettonas sako anksčiau nesidomėjęs mada ir iš pradžių ketinęs kurti filmą apie Yves’o Saint Laurent’o bei Pierre’o Bergé meno kolekciją. Jį domino kolekcijos istorija, meno kūrinių garbinimas, poros aistra grožiui ir menui. Filmas turėjo pasakoti apie netikėtą Bergé sprendimą viską parduoti aukcione, mados metrui iškeliavus į paskutinę kelionę. Režisieriui sunkiai sekėsi įgyvendinti pradinį sumanymą, procesas pradėjo strigti, kelti nuobodulį. Tada jam gimė mintis iš sukauptos medžiagos atkurti labiau intriguojančią ir gyvesnę, pusę šimtmečio trukusią meilės ir draugystės istoriją.

Bergé pažinojo Thorettoną dešimt metų, todėl visiškai juo pasitikėjo ir pritarė naujam sumanymui. Pasakotojo vaidmuo jam puikiai tiko. Bergé stotas, kalbėjimo tonas ir minčių dėstymas įtaigūs, jo patirtis ir daugelio situacijų pateikimas gal net kiek glumina žiūrovus: apie ką filmas – apie Saint Laurent’ą ar apie Bergé? Bet ar kas būtų galėjęs subtiliau prisiliesti prie Saint Laurent’o gyvenimo, jei ne artimiausias žmogus, palaikęs jį įvairiose situacijose, ieškojęs jam naujų įkvėpimo šaltinių, ištikimai buvęs šalia iki pat mirties?

Thorettonas ir Bergé piešia žemišką legendinio mados kūrėjo portretą. Pasak Bergé, Yves’as būdavo laimingas tik du kartus per metus, kai pristatęs kolekciją nusilenkdavo plojančiai publikai. Visą kitą laiką – vienišas, pažeidžiamas, kankinamas depresijos, palūžtantis, sunkiai atsitiesiantis. Filme mados kūrėjas prasitaria žurnalistei, kad labiausiai norėtų viską mesti ir iškeliauti toli, ten, kur galėtų nieko neveikti. Saint Laurent’as net atsisveikinimo su profesija kalboje prisipažino suvokęs, kad svarbiausia pažintis jo gyvenime – susitikimas su savimi pačiu. Šiame filme Yves’as Saint Laurent’as išties yra. Jis sklando tarsi vaiduoklis po erdves, kuriose gyveno ir kūrė, po prisiminimus, po nuotraukų albumą, kurio puslapius verčia mums prieš akis.

Kino istorijoje būta ne vieno filmo, susidedančio iš nuotraukų. „Beprotiškoje meilėje“ ritmingai išsidėsto pasažai iškalbingų fotografijų, kurios ne tik iliustruoja ar papildo pasakojimus, bet gyvena savo gyvenimą, pačios prabyla į mus. Sustabdytos akimirkos nemeluoja ir suteikia filmui autentiškumo. Yves’as Saint Laurent’as – nepaprastai fotogeniškas. Nors filmuojamas jis būdavo liguistai kuklus, rausdavo ir sunkiai rinkdavo žodžius, fotografijose atsiskleidžia jo vidinė jėga ir žavesys. Menininko akys skvarbiai stebi viską, ir to žvilgsnio nepaslepia net akiniai storais raginiais rėmeliais.

Filmas tarsi suskirstytas į tris skyrius (juos rėmina įžanga ir pabaiga). Kiekvienas jų skirtas namams, kuriuose gyveno Saint Laurent’as ir Bergé. Skirtingi namai – vis naujas etapas. Butas Babilono gatvėje Paryžiuje, namas Marakeše ir sodyba Normandijoje. Visi jie primena muziejus. Režisierius skiria laiko meno kūriniams, baldams, knygoms, indams, fontanams, augalams... apžiūrėti. Jaučiame, kad šeimininkai namų atmosferą kūrė nuosaikiai ir atsakingai. Tarkim, Normandijos namą Saint Laurent’as sugalvojo įrengti pagerbdamas savo mėgstamiausią rašytoją Marcelį Proustą. Čia dvelkia rašytojo epochos dvasia, o kambariai pavadinti romano „Prarasto laiko beieškant“ personažų vardais. Dizaineris dažnai prisidengdavo jį įkvepiančio Svano slapyvardžiu.

Žiūrint filmą apima ramybės jausmas. Lyg stebėtum pro šalį tekančią upę. Nostalgišką nuotaiką padeda kurti ir kamerinė muzika, dažnai tik pianinu grojama melodija, kartojama lyg priedainis. Apima jausmas, lyg sėdėtum krėsle su knyga apie laiką ir atmintį, nuo kurios nupūstos dulkės. Viskas taip tikra, kad net kyla noras čiaudėti. Thorettonas sako: mano filmas atskleidžia tiesą, kad viskas praeina, daiktai išnyksta, ir mums lieka didžiausia vertybė – prisiminimai. Finale vykstantis aukcionas, kur minimos milijoninės sumos už meno kūrinius, – tuštybės mugė. O ją stebintis Bergé mintimis jau toli. Jis netiki daiktų siela, todėl be vargo su jais atsisveikina.

Bergé daug prisidėjo, kad Yves’as Saint Laurent’as susilauktų pasaulinės šlovės, bet atsigręždamas atgal jis pripažįsta, kad ir be jo pagalbos menininkas būtų kūręs ir išgarsėjęs. Tiesiog jis buvo genijus, didis menininkas. Tokius poetas Arthuras Rimbaud vadino „ugnies kurstytojais“, padedančiais mums prisiliesti prie deginančios realybės.


Publikuota: KINAS 2011 m. Nr. 4 (316)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg