Prisiminiau jį šią vasarą žiūrėdama serialą „Lenino testamentas“ („Zaveščianije Lenina“, 2007). Nesigiriu, bet tai vienintelis serialas, kurį pastaraisiais metais pasižiūrėjau visą. Nuo pirmos iki paskutinės serijos. Dvylika vakarų. „Lenino testamentas“ pasakoja apie rašytoją Varlamą Šalamovą. Jis parašė unikalią knygą – „Kolymos apsakymai“. Skaičiau knygą dar „samizdato“ laikais, bet įspūdis toks, lyg tai būtų vakar.

Pirmąkart Šalamovas buvo suimtas 1929 m. ir nuteistas 3 metams lagerių. 1937-aisiais vėl buvo suimtas. Iš pradžių jį nuteisė penkeriems metams, paskui prisidėjo dar dešimt – už antitarybinę propagandą, tiksliau, už tai, kad Ivaną Buniną pavadino rusų literatūros klasiku.

Režisierius Nikolajus Dostalis ir scenarijaus autoriai Jurijus Arabovas bei Olegas Sirotkinas išmintingai neperkėlė viso Šalamovo aprašyto siaubo į ekraną. Tai paprasčiausiai būtų nepakeliama, nes Šalamovas lageriuose patyrė paragarą, jis matė, į kokį dugną gali nusiristi žmogus. Bet ir tai, ką jie rodo, sukrečia. Sukrečia ne tik kasdienės prievartos, žmogaus pažeminimo ir reti tikro žmogiškumo vaizdai, bet ir mintis, kad Rusija iki šiol vis dar vykdo Lenino priesakus, kad visuotinė lagerių patirtis paliko tautos genotipe neišnaikinamą pėdsaką.

Lenino testamentu buvo vadinamas sergančio Lenino laiškas XII bolševikų feljetonas D partijos suvažiavimui. Leninas laiške kritikavo Staliną. Trečiajame dešimtmetyje laišku rėmėsi opozicijoje atsidūrę trockistai. Tarp jų pateko ir Maskvos universiteto teisės studentas Varlamas Šalamovas. Demokratiškai nusiteikusio popo iš Vologdos – vieno rusų kultūros lopšių – sūnus nuo mažens buvo mokomas užjausti engiamuosius, nuteistuosius, vargšus ir siekti teisybės. Demokratinės XIX a. rusų literatūros dvasios pritvinkę inteligentai palaikė revoliucionerius, norėjusius išlaisvinti engiamą rusų liaudį. Vėliau dauguma jų atsidūrė konclageriuose arba paprasčiausiai buvo nužudyti tų, kuriuos nuoširdžiai užjautė ir mylėjo.

Šalamovas smerkė tą pražūtingą susižavėjimą liaudimi. Rusų literatūros idealai išugdė žmones, kurie norėjo dalytis su kitais žiniomis ir duona, tikėjo žmonėmis ir juos mylėjo. Jie aukojosi kitiems ir nekentė melo. Jie ir buvo pasmerkti pirmiausia.

Šalamovas, o kartu ir serialo autoriai, atskleidė šių idėjų melagingumą. Konclageriuose Šalamovo sutikti liaudies atstovai pirmieji prisitaiko, išmoksta žeminti kitus ir išnaudoti silpnesnius. Pasiaukojimą, žmogiškumą ir norą padėti kitiems išsaugo vienetai – inteligentai, tikintieji. Šalamovas sakė: „Lageryje sužinojau, kad dvasinė mirtis ištinka anksčiau už fizinę.“ Jis neidealizavo nei kalinių, nei prižiūrėtojų. Bet 1953 m. iš Kolymos grįžęs į Maskvą Šalamovas atsisakė atleisti. Už tai jis mokėjo didžiulę kainą. Šalamovas atsidūrė už oficialiosios literatūros ribų. Jis pasirinko vienišiaus gyvenimą – be šeimos, dukters, artimų draugų. Jis siekė vieno – liudyti tiesą apie tai, kas įvyko jo šalyje.

Serialo veiksmas prasideda 7-ojo dešimtmečio Maskvoje. Išsekęs, ligų iškankintas Šalamovas (Igoris Klasas, jauną rašytoją suvaidino Vladimiras Kapustinas) gyvena aptriušusios „komunalkos“ kambarėlyje. Šalamovas – nepatogus, nemalonus žmogus, nes nenori prisitaikyti, pamiršti, bet jis ir ne didvyris. Gyvenimas jam siūlė daugybę pagundų – gražių ir protingų moterų meilę, oficialų pripažinimą, bet Šalamovas negalėjo ir nenorėjo pamiršti to, ką išgyveno. Jis teigė: „Nė vienas žmogus po lagerio netampa nei geresnis, nei stipresnis. Lageris – neigiama patirtis, neigiama mokykla, visų tvirkinimas – viršininkų ir kalinių, sargybinių ir žiūrovų, praeivių ir beletristikos skaitytojų.“

„Lenino testamentas“ – ne tik filmas apie tragišką Šalamovo gyvenimą. Asketišką stilių pasirinkę filmo kūrėjai nepastebimai paverčia rašytoją žiūrovų amžininku ir formuluoja visada aktualų pasirinkimo klausimą.

Filmo pradžioje matome Šalamovą koridoriuje kalbantį telefonu apie kažkokio literatūros kūrinio detales. Šalamovas pataiso pašnekovą: „Jokio riebaus katino prie sanitarinės dalies negalėjo būti. Jį paprasčiausiai būtų pagavę ir suvalgę“. Tas nematomas pašnekovas – kitas didis rusų rašytojas, garsiojo „Gulago archipelago“ autorius Aleksandras Solženicynas. Jis buvo Šalamovo priešingybė. Žavėjosi plačia rusų siela, kuri pasireiškė ir lageryje, o gyvenimo pabaigoje, regis, net atleido savo kankintojams – priėmė apdovanojimą iš buvusio KGB karininko Vladimiro Putino rankų.

Solženicynas nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Jis sulaukė Nobelio premijos, savo uždraustų kūrinių triumfo gimtinėje, parašė daug knygų, sulaukė vaikų, anūkų ir proanūkių. Trumpai tariant, atliko misiją, kuriai pats save skyrė. Solženicynas tikėjo literatūros ir meno misija pagerinti pasaulį. Šalamovas – ne. Šalamovas mirė vienišas senelių namuose 1982 metais.

Tą šios vasaros mėnesį, kai pasaulis iškilmingai atsisveikino su Solženicynu, Rusijos televizija paskelbė interneto konkursą, siekdama išsiaiškinti, kokia istorinė asmenybė turi būti šalies simbolis. Iš pradžių plebiscite nugalėjo Stalinas. Iniciatoriai, be abejo, pasistengė tai pataisyti, bet pirmasis spontaniškas rezultatas nestebina. Liaudis nesimokė ne tik Šalamovo, bet ir Solženicyno pamokų. Ir visai neaišku, ar kada nors ji išgirs Šalamovą: „Iš pradžių reikia sugrąžinti antausius ir tik paskui – išmaldą. Prisiminti blogį anksčiau už gėrį. Viską, kas gera, prisiminti šimtą metų, viską, kas bloga, – du šimtus. Tuo aš ir skiriuosi nuo XIX ir XX a. rusų humanistų.“