100 dienų iki olimpiados

Režisierius Tomas Bručas. Operatorius Andrius Ūkas Matvejenka. Garso operatorius Algimantas Apanavičius. Montažo režisieriai Romualdas Čiplys, Simas Chomentauskas. Montuotuojas Paulius Zaviša. 2008, dokumentinis, 15 min. easy-pictures.com

Savaitgalis neišvengiamai

Režisierė Silvija Vilkaitė. Scenarijaus autoriai Silvija Vilkaitė, Arūnas Matačius. Operatoriai Ričardas Miliušis, Jaroslav Gavrin, Petras Skukauskas. Garso režisieriai Marius Trajanauskas, Vygandas Kisevičius. 2008, dokumentinis, 32 min. Hard consulting

Išpažintis

Scenarijaus autorė ir režisierė Oksana Buraja. Operatoriai Oksana Buraja, Vytautas Končius. Montažo režisieriai Oksana Buraja, Viktoras Pročkys. 2008, dokumentinis, 36 min. Studija 2, Nominum

Nidos ekspresija

Režisierius, operatorius Algirdas Tarvydas 2008, 26 min. Algirdo Tarvydo studija

Ruošiantis kino filmui „Margiris“

Režisierius Valdas Misevičius. Scenarijaus autoriai Šarūnas Bartas, Rimas Bružas. Operatoriai Vitalijus Kiselis, Vaidas Digimas. Garso režisierius Vladimir Golovnickij. Montažo režisierius Danielius Kokanauskis 2008, dokumentinis, 45 min. Kinema

Šiaurės pavasaris

Režisierė ir operatorė Dovilė Gasiūnaitė. Garso režisierius Saulius Urbanavičius. Montažo režisierius Vitalijus Kiselis. 2008, dokumentinis, 27 min. Uljanos Kim studija

Penktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis užsibrėžė kilnų tikslą – pristatyti naujausius lietuviškus dokumentinius filmus. Premjerų buvo net septynios. Toks skaičius skatina džiaugtis ir tikėti šio žanro gyvybingumu bei kino kūrėjų entuziazmu. Tačiau parodyti filmai privertė suabejoti dokumentinio kino, tegu ir labai subjektyviai atspindinčio realybę, samprata. Juk tai, kas gal papildytų ar praturtintų publicistinę laidą, dar netampa tegu ir ne meninės, bet eksperimentinės, mokslinių tyrinėjimų, sociologinės, istorinės, etnografinės ar kaip kitaip įvardijamos dokumentikos dalimi. Dokumentikos požymių turintys bandymai. Taip turbūt galima būtų apibūdinti kelis VDFF rodytus premjerinius filmus.

Režisieriui Tomui Bručui savotiškai pasisekė – jis su filmavimo grupe lankėsi Gruzijoje prieš prasidedant tam nelemtam kariniam konfliktui, kai Rusijos kariniai lėktuvai bombardavo Tbilisio priemiesčius ir kitus miestus. Žinoma, kad medžiaga, nufilmuota dar iki tos žiaurios akimirkos, kai žmonės gyveno gana ramiai, panirę į savo kasdienes mintis, darbus ir rūpesčius, intriguoja. Ji gali perteikti ne tik tai, kas jau buvo ir ko galbūt jau niekada nebebus, bet ir daugybę filosofinių prasmių, niuansų, poteksčių, išryškėjančių toje kardinaliai pasikeitusios žmogiškosios būties sankirtoje. Filmas „100 dienų iki olimpiados“ teoriškai pretenduoja užimti svarbią istorinių įvykių liudininko poziciją. Tai patvirtino itin skambios juostą pristatančios ir, reikia suprasti, autorių poziciją išreiškiančios frazės, esą atsitiktinai nufilmuotų žmonių ir vaizdų rinkinėlis jau yra „istorinis prieškarinės Gruzijos gyvenimo atspindys“. Tuštybė mėgsta prisidengti pakiliais žodžiais, kurie anksčiau ar vėliau virsta sarkazmu... Filmo „100 dienų iki olimpiados“ atveju ilgai laukti nereikia: penkiolika minučių. Laimė, tiek trunka ta „broliškos tautos gyvenimo studija“, unikali savo gebėjimu neįžvelgti ir nieko nepasakyti, tik nuslysti blankiu paviršiumi.

Šią nerašytą, dėl sunkiai suvokiamų priežasčių taip aktyviai deklaruojamą saviraiškos be išraiškos nuostatą tęsė ir režisierės Silvijos Vilkaitės dokumentinis darbas „Savaitgalis neišvengiamai“. Anot žiniasklaidoje taip mielai besiviešinančių kūrėjų, tai turėjo būti „tradicinio dokumentinio filmo rėmus laužantis“ filmas, pirmasis, „mėginantis atspindėti lietuviškos klubinės kultūros pulsą ir perteikti naktinio gyvenimo romantiką“. Retorika, liudijanti kažkieno kruopščiai išplautas smegenis, demonstruojant reklamos, įvaizdžio formavimo specialistų ar dar kitokių pinigus kalančių veikėjų suformuotus principus. Jų rezultatas – dirbtinumas, saviapgaulė, beprasmiškumas, susikaustymas, išryškinami tokiais atvejais visiškai negailestingos kameros. Trys filmo „Savaitgalis neišvengiamai“ herojai, nuolatiniai vakarėlių liūtai ir lietuviškos klubinės bendruomenės atstovai Vidis, Boo ir Kotryna labiau primena tuščiavidures lėles, nei gyvus žmones. Norėdami atrodyti „kieti“, madingi, šiuolaikiški, jie slepiasi po tūkstančiu kaukių, kurias filmo režisierė priima už gryną pinigą. Šį kolektyvinį apsimetinėjimą lydi nematomas, bet juste juntamas netikrumas, kurį stengiamasi paslėpti naudojant nuolat skambančią klubinę muziką. Jai trumpam nutilus, iš „herojų“ lūpų ima ir išsprūsta blizgią išorę skurdumu užgožiantys sakiniai: „Kovo mėnesį sniegas sninga, – nesąmonė“, „Gal atneš valgyt?“, „Pasakok, ką veiki? – Nieko.“ Nesibaigianti gyvenimo šventė, kurią taip stengiamasi iliustruoti MTV klipo formatu sumontuotame filme, primena nykų, nuobodų visų taip neturimo laiko švaistymą, net nebandant pasigilinti, ar iš tiesų verta tai daryti ir kodėl galų gale yra kuriamas dokumentinis filmas?

Tariamai maksimaliai laisvos dokumentinio kino kūrybos link pasuko scenarijaus autorė ir režisierė Oksana Buraja, savo naujausią filmą „Išpažintis“ apdairiai pavadinusi „eksperimentiniu diptiku“. Tęsdama 2007-aisiais pasirodžiusio filmo „Kretos sala“ motyvus, autorė vėl rodo du labai jau alkoholį pamėgusius vyrukus – Kęstą ir Gintą, leidžia jiems netramdomai siautėti it tuzinui demonų, išpažinti, kad „savyje jaučia labai daug blogio“, lakstant laukais kliedėti apie išsvajotąją Kretos salą ar pulti į neurotišką religinę ekstazę. Žinoma, naudojantis eksperimento sąvoka pateisinami ekscentriškiausi užmojai ir paaiškinama, kad negalima įsprausti originalaus kūrinio bei visų jo interpretacijų į apibrėžtus rėmus, šiuo atveju dokumentinio kino – plačiau ar siauriau realybę reprezentuojančio diskurso. Tačiau keisčiausia, kad šiame stilistiškai ištęstame eksperimentiniame diptike tiesiog blaškosi du apgirtę vyrai, provokuojami kameros ir už jos esančios, teisuolišką išganytojo poziciją užėmusios menininkės.

„Tegyvuoja aiškumas!“ – norėjosi šūktelti po režisieriaus Algirdo Tarvydo filmo „Nidos ekspresija“ premjeros. Tiesiog keistai nekilo jokių klausimų, jokių abejonių ir... jokių minčių. Reportažas kvietė džiaugtis mūsų nuostabiu kraštu – Kuršių mariomis, Baltijos jūra, Nida ir ten į tarptautinį plenerą susirinkusiais menininkais. Bangos dužo į krantą, dangumi plaukė dramatiškai rūstūs debesys, o dailininkai pasakojo apie unikalios, kūrybą įkvepiančios gamtos grožį ir, žinoma, savo paveikslus. Galų gale buvo atidaryta plenero metu sukurtų darbų paroda. Ką gi, dailininkai – šaunuoliai, o mūsų gintarinis pajūris – nepakartojamas. Ir kas?

Poetiškais, iki skausmo matytais ir „nužiūrėtais“ vaizdais, tokiais kaip šuoliuojantys arkliai ir į tolį nusidriekiantys miškai, prasidėjo ir režisieriaus Valdo Misevičiaus dokumentinė juosta „Ruošiantis kino filmui „Margiris“. Laimė, tai buvo tik filmo įžanga. Autorius po kurio laiko atsipeikėjo ir dalykiškai, pasinaudodamas logiškais argumentais ir žurnalistine retorika pradėjo dėstyti, kaip gimsta filmas, kurį režisuoti nusprendė žymus ir talentingas menininkas Šarūnas Bartas. Ir ne bet koks filmas, o istorinis. Ir ne šiaip istorinis, o apie legendomis apipintą Pilėnų tragediją, kunigaikštį Margirį, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikus. Kol filmavimo aikštelės teritorija dar tik buvo matuojama, kol vyko diskusijos, kaip kas turi atrodyti ir būti, filmo apie filmą kūrėjai kalbino matomus ir nematomus, žinomus ir nežinomus žmones, pasiryžusius atkurti viduramžių karų atmosferą, pagoniškos ir krikščioniškos religijų susidūrimą. Pasitelkiant visažinantį balsą už kadro, pristatinėjamas XIV amžius – medinių pilių epocha, o tekstas iliustruojamas trimatėje kompiuterio erdvėje atkuriamais pilių maketais, brėžiniais. „Norėtųsi būti autentiškiems“, – būsimojo kūrinio viltis išreiškė scenarijaus autorius, rašytojas Marius Ivaškevičius. Jam filme antrino ne tik žodžių taupus Bartas, bet ir savo sukauptomis žiniomis sutikę dalytis istorikai, mokslininkai, net ir kostiumų, grimo dailininkai. Informatyvumas nustelbė vizualinę juostos „Ruošiantis kino filmui „Margiris“ dalį, bet šviečiamojo-pristatomojo pobūdžio funkciją šis filmas įvykdė išsamiai ir tiksliai.

Kad dokumentika, be pompastiškų vingrybių ir pretenzingų manifestacijų, vis dėlto gali bent jau stengtis išreikšti savitą požiūrį į realybę, kuri mus supa, patvirtino tik toje pačioje „Lietuviškų premjerų“ programoje rodytas Dovilės Gasiūnaitės filmas „Šiaurės pavasaris“. Rėksmingų anotacijomis ir blankių turiniu filmų kontekste jis išsiskyrė ne tik autorės pasirinktos pozicijos ir stiliaus santūrumu. Dar ne visi tapo šito absurdiško šou dalyviais, propaguojančiais tuštumą (deja, su budizmo filosofija nieko bendro neturinčią), panieką už visuotinio linksmybių šėlsmo atsidūrusiems „pilkiems“ žmogeliams, atsiribojimą nuo problemų, apie kurias kalba beveik visa Europa ir kurių niekaip negalime pamatyti mes patys... Tai, kad „Šiaurės pavasaris“ išvengia provincialaus pasipūtėliško noro parodyti visiems, kokie esame nepaprastai reikšmingi, jau savaime verta pagarbos. Filme tiesiog kalbama apie žmogų, kokių yra šimtai tūkstančių dabartinėje Lietuvoje – „besibaladojančių“ su savo negausia manta po visus pasaulio pakraščius, ir ne tik dėl to, kad ten kapitalą susikrautų, bet kad paprasčiausiai galėtų išgyventi ir neprarasdami žmogiškojo orumo „sudurtų galą su galu“. Tas žmogus – filmo herojus Gintaras. Jis nėra emigrantas. Kartu su kitais tolimųjų reisų vairuotojais ir jų darbovietėmis-namais-mašinomis jis veža krovinius iš Lietuvos į Norvegijos šiaurę. Nieko įspūdingo ar keisto, situacija greičiau banali. Pro vilkiko langą slenka žiemos nubalinti Šiaurės peizažai, o nekalbus herojus pagaliau prabyla ir nustebina nelauktai aiškiai formuluojamomis mintimis. Pasirodo, šis žmogus baigė konservatoriją, dirbo fortepijono mokytoju. Tačiau jis nepuola guostis ar iki smulkmenų pasakoti savo kardinaliai pasikeitusio gyvenimo istorijos kartu su juo keliaujančiai režisierei. Taupūs trumpi sakiniai, kaip ir bendros kelionės akimirkos, punktyriškai montuojamos su epizodais, kai Gintaras jau savo namuose sugrubusiais pirštais spaudo fortepijono klavišus, vietoj žodžių leisdamas išsilieti melodijai, pasako gerokai daugiau nei iškalbingiausia publicistinė retorika. Vos keliais štrichais, pagiežingai nekaltinant ir nemėtant akmenų į svetimą daržą, apibendrinama istorinių permainų kaina: „Visi buvom už rankyčių ten, kely, o paskui staiga, – vieni ir liko už tų rankyčių, o kiti sugalvojo kažką geresnio.“ Pasikeitimai ne visada priklauso nuo asmens valios, nors vidinių pasirinkimų išorinės aplinkybės paveikti negali. Galbūt tai skamba kaip filmo ištarmės suformuluotas moralas, bet jis vis dėlto liudija šį tą daugiau nei taip nusidėvėjusi vartotojiška logika.