Kai šiuolaikiniai menininkai imasi kurti filmus, kurį laiką jų formatas dreifuoja tarp performanso (mat dažnai vaidina save ar tiesiog filmuojasi), videoinstaliacijos (kur svarbiau įstumti žiūrovą į tam tikrą situaciją) ir kino, nes pasitaiko ir pretenzijų papasakoti istoriją ar pasinaudoti kino klišėmis, jučia ar nejučia įkurdinti matytų filmų fragmentų interpretacijas, visaip juos dekonstruoti, perkonstruoti. Dažniausiai formato klausimas lieka atviras. Manau, ir tokių filmų- nefilmų platintojai kurį laiką suka galvas, kaip ir kur geriau juos rodyti: kino salėje ar parodoms skirtoje erdvėje.

Baigęs tapybos studijas, kūręs objektus, instaliacijas, gyvus ir nufilmuotus performansus bei videofilmus, Evaldas Jansas šiais metais pristatė „Garso takelį“, kurį jis vadina dokumentiniu filmu. Iš tiesų jame nufilmuoti realūs Lietuvos muzikos pasaulio žmonės, kurie filmuotoje medžiagoje užsiima įprastine veikla. Tik aplinkybės, kurioje atsiduria veikėjai, yra sumanytos. Filmas apie tai, kaip ieškoma garso takelio čia pat filmuojamam filmui. Į garso takelio paieškas (pokalbius su muzikologais, atlikėjais, televizijos administracija, prodiuseriais ir garso bandymus) įterpiami alegoriški kadrai, kur nuogas vyras (ar Jansas gali neapsinuoginti?) pasilenkęs pakrantėje rankioja akmenėlius. Judesiai primena romiai rupšnojančio žolę arklio galvos. Akmenėliai paimami į delną, apčiupinėjami ir vėl numetami lyg tas niekaip neišsirenkamas garso takelis filmui. Tokia filosofuoti genanti metafora, poetinė paralelė su pagrindine filmo linija Janso filmą sieja su linkusio į poetiškumą lietuviško dokumentinio kino tradicija.

Žiūrėdami į nenuobodžiai sudėliotus kadrus, nemažai sužinome apie Lietuvos muzikos sceną. Darius Užkuraitis kalba, kad muzika tampa įdomi, kai iš jos „išlenda“ autentiškumas, kuris kažkam gali atrodyti patraukli egzotika. Kitaip tariant, muzikos žinov as svarsto, kaip galima būti patraukliam. Muzikoje, žinoma. Jei dar tiksliau, „Eurovizijoje“. Dažnai Lietuvoje besisvečiuojantis rusų atlikėjas Borisas Grebenščikovas pratęsia mintį, kad muzikoje traukia autentiškumas, pavyzdžiui, liaudies dainininkai dainuoja tik tai, ką iš tikrųjų mėgsta, ir čia visa paslaptis. Dovydas Bluvšteinas dėsto, kad dabar liaudies muzika, ko gero, vertėtų laikyti techno ir elektroninę, kurią liaudis masiškai kuria kompiuteriais namuose. Šalia rišlių pasvarstymų, kaip ir ką vadinti bei ko įdomesnio esama garso padangėse, ekrane pasirodo ir daugiau personažų, kurie tiesiog siūlo, vardija galimybes, norėdami režisieriui (juo tampa ir žiūrovas) padėti išsirinkti muzikos žanrą ar bent suformuluoti užduotį – filmo nuotaiką. Mums padainuoja ir kaimo močiutė, jos rauda tarp posmų labiau primena juoką, ir per kelis paskutinius metus gerokai „nugrota“ naiviosios poetikos atstovė jaunoji artistė Alina Orlova. Tačiau ar Jansas iš tiesų trokšta mums atskleisti muzikinės pasiūlos panoramą? Nemanau. Režisieriui nelabai rūpėjo ir garso atsiradimo procesas. Tai apie ką filmas?

Atsakymas, žinoma, yra poetinė metafora. Vienas į kitą panašūs pakrantę nusėję akmenukai ir juos rūšiuojanti ranka. Filmas yra apie vaizdo ir garso, apskritai apie mūsų pačių polinkį viską konstruoti. Juk patys visą filmą renkamės, koks jis turėtų būti. Nuotaika ir norai per tas keturiasdešimt minučių keičiasi ne vieną ir ne du kartus. Todėl žiūrėti nenuobodu – dalyvauji pasirinkimo procese. Smagiausia, kad garso takelis taip ir nepasirenkamas. Lieka suvokimas, kad garsas gali tavimi manipuliuoti. Rinktis tikrai yra iš ko, nestinga ir svarstymų apie tai, kas aktualu šiandien, bet pasirinkimas iš už kadro nebrukamas. Vietoje to yra Jansas – ir režisierius, ir stebėtojas, ir veikėjas (tas plikšis, kuris tylomis apžiūrinėja akmenis), su kuriuo gali tapatintis žiūrovas. Galiausiai jis neria į ežerą, tarsi norėdamas nusiplauti visus akustinius įspūdžius. Juk po vandeniu tyla. Bent jau galime susitarti, kad tai tyla. Po vandeniu geriausiai girdisi nuosavo kūno garsai. Toks veiksmas analogiškas kavos uostymui po to, kai nuo kvepalų įvairovės atbunka nosis.

Filme garso takelio paieškos vyksta išsamiai ir nuoširdžiai. Klausimą bandoma spręsti racionaliai – klausiama patarimų iš specialistų, įsiklausoma į jų mintis, vėliau jos patikrinamos praktiškai. Kiek apšilus, paieška įgauna intuityvumo – kartu su muzikantais nukeliaujama net į kaimo bažnyčios varpinę. Ten mįslingai stuksenama į sienas ir varinius kibirus, ieškoma naujų sąskambių. Pradedant Gralio taurės paieškomis ir baigiant daugybe įvairaus žanro televizinių serialų, istorija, kurios pagrindas – kažko mįslingo ieškojimas, vis dar veikia. Kaip ir visais panašiais atvejais, filmo pabaigoje supranti, kad daugiausia davė pats ieškojimas. Todėl gal aktualiau būtų sakyti ne „ieškok ir rasi“, bet „rask, ko ieškoti“.