Eglutės nebus, tvirtina Nijolė Andrijauskienė, recenzuodama Roberto Zemeckio „Kalėdų pasaką“, sukurtą Charleso Dickenso kūrinio motyvais ir rodančią šiurpulingai šaltą, apsnigtą pono Skrudžo pasaulį, kuriame nėra džiaugsmo ir meilės, o reikia daryti pinigus.

Ir nors daugeliui mūsų, gerbiamieji skaitytojai, šiemetinės Kalėdos gali pasirodyti tokios pat persmelktos šalčio, akis badančio skurdo, godulio ir nemeilės artimui savo, tikėkimės, kad bent trumpam ir mus aplankys Kalėdų šviesa.

Rengdami šį, paskutinįjį metų numerį nesistengėme jo specialiai padaryti saldžiai šventiško, nekonfliktiško ir komplimentinio. Aktualūs kino kontekstai nusvėrė veikiau į priešingą pusę. Larso von Triero „Antikristas“ visur padalija auditoriją į dvi priešingas stovyklas, bet Lietuvoje dažniau tenka girdėti susižavėjimo kupinus aikčiojimus, kartais bandomus pagrįsti sudėtingais teoriniais išvedžiojimais. Toks liaupsių unisonas kiek primena masinės hipnozės seansą.

Kaip rašo Vaidas Jauniškis, šiame savo filme Larsas von Trieras aiškiai demonstruoja vizualumo galią. O ji mūsų amžiuje yra ir įtikinimo galia, vadinasi, vizualumu galima pateisinti viską.

Tačiau neišrankia, neišprususia, snobizmo, uniformizmo paveikta auditorija manipuliuoti visuomet lengviau. Prisimenate Anderseno pasaką?

Šio numerio leitmotyvas – prasmės ir turinio problema, vis labiau kamuojanti šiuolaikinį kiną, taikytina ir stambaus, ir smulkesnio kalibro filmams. Be abejo, ir mūsų trisdešimtmečių režisierių darbams, kurių šį rudenį užderėjo gana gausiai – „Artimos šviesos“, „Stiklainis uogienės“, „Giedrė“.

„Mūsų trisdešimtmečiams režisieriams lyg ir knieti pasakyti kažką svarbaus, – rašo Sonata Žalneravičiūtė. – Jie mėgina reikšmingu tonu kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie meilę. Deja, tokios temos jiems akivaizdžiai per sudėtingos. Esminis jų filmus vienijantis bruožas – tuštuma.“

„Artimas šviesas“ recenzuojanti Rasa Paukštytė apžvelgia eurostandartus atitinkančius filmo bruožus: tvarkingai sušukuotas, neišsišokantis, netrikdantis, neerzinantis, ir mėgina atsakyti, kas neleidžia Ignui Miškiniui jaustis savo filme „lengvai ir saldžiai“, – paprasčiausias konformizmas ar atsakomybės našta, baimė suklysti?

Tačiau rasite „Kine“ kitokių dalykų: Natalija Arlauskaitė aptaria nuolat atsinaujinantį filmų apie vampyrus fenomeną, nurodantį kultūrinio nerimo zonas ir išreiškiantį socialines fobijas.

Iš arčiau pristatome prancūzų kūrėjus – vieną iš modernios kino kalbos pradininkų, gyvą klasiką režisierių Alainą Resnais ir Kanų kino festivalio prizu už vaidmenį „Antikriste“ apdovanotą aktorę Charlotte Gainsbourg.

Tarp aptariamų festivalių – lenkų kinas Gdynėje ir pasaulio dokumentika Leipcige. O Lukas Brašiškis, šiuo metu studijuojantis Niujorke, pavedžios šio su niekuo nesulyginamo miesto kino maršrutais.

Mūsų padangės sinefilui tai gali atrodyti kaip kalėdinė pasaka.

Linksmų Kalėdų, laimingų Naujųjų!

KINAS

netrukus

• 7 Prancūzų filmų festivalis „Žiemos ekranai“

iš arčiau

• Kuklusis revoliucionierius Alainas Resnais
• Paveldėti Charlotte Gainsbourg talentai tema
• Antikristai pagal rinką

kino istorija

• Filmai apie vampyrus

festivaliai

• Lenkų vaidybinio kino festivalis Gdynėje
• Tarptautinis dokumentinių ir animacinių filmų festivalis Leipcige

interviu

• Antiglobalistas Hubertas Sauperis ir jo „Darvino košmaras“
• „Žmogaus ant lyno“ kūrėjas Jamesas Marshas

knygos

• Roma Pauraitė-Puplauskienė. „LTV filmai ir jų kūrėjai“

laiškai iš Niujorko

• Pasivaikščiojimai Niujorko kino maršrutais, arba Miestas kaip kinas ir kinas kaip miestas

feljetonas

• Kino jausmas

kino teatras

• Šalti apkabinimai
• Informatorius!
• Kalėdų pasaka
• Asmeniniai Pipos Li gyvenimai
• Devintasis

namų kinas

• Baderio-Meinhof kompleksas
• Koralaina ir slaptas pasaulis
• Mažoji Odesa
• Susitikimo vietos pakeisti negalima

lietuvių filmoteka

• Artimos šviesos
• Stiklainis uogienės
• Giedrė
• Jau puiku, tik dar šiek tiek
• Bergenas
• Pietys
• Aš tave žinau
• Upė
• Garso takelis
• Meninykai