„Užtemimas“, rež. Michelangelo Antonioni, 1962

„Užtemimas“, rež. Michelangelo Antonioni, 1962

Feljetonas

Kino jausmas

Vienas gražiausių kino istorijoje kadrų man yra W.F. Murnau „Nosferatu“ laivas, nenumaldomai artėjantis prie Hanzos miesto krantinės. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl tas kadras toks paveikus, ypatingas? Kas iš jo sklinda? Kas yra tas tarp bangų plaukiantis mirties laivas? Kokia niūri energija iš jo sklinda? Gal žinojimas, kad Nosferatu miestan vežamą ligą ir epidemiją gali nugalėti tik skaidri ryto šviesa?

Savaime suprantama, kad pasitelkęs kino terminus, apibūdinęs kameros judesį iš vieno kadro pakraščio į kitą, kadro stambumą, mizansceną, apšvietimą, montažo ritmą, kino mėgstamą pars pro toto principą, siaubo kine tokį svarbų susitapatinimo momentą, atmosferą ir pan., bet kuris dėstytojas išsisuks iš situacijos. Tik ar verta? Kiekvienas, kuris moko kino istorijos ar praktikos, manau, yra susidūręs su dilema: kas svarbiau – išmokyti pažinti kiną ar išmokyti kino jausmo?

 

Kai troleibusu gerą pusvalandį keliauju į buvusį „Vingio“ kino teatrą, dažnai girdžiu, kaip į kiną išsirengę ir sujaudinti būsimo nuotykio paaugliai dalijasi įspūdžiais apie jau matytus filmus. Kartais sužinau, keli jų klasės mokiniai žiūrėjo tą ar kitą filmą, kas patiko, kas ne (blogi ir nuobodūs yra dokumentiniai filmai, pvz., apie migruojančius paukščius), bet dažniausiai jie vienas kitam aistringai pasakoja filmų siužetus ir vardija jų pavadinimus. Išgirdusi tuos pasakojimus nevalingai atsisuku ir tada paprastai patiriu šoką. Nes siužetas atpasakojamas negrabiai, primityviais žodžiais, tarsi kalbėtų koks vaikas, bet prieš akis – vyresniųjų klasių mokiniai ar net akivaizdžiai studentai. Tai, kad jie suvokia filmus taip tiesmukai ir net nenumano apie gilesnes jų prasmes, – ne pats maloniausias jausmas.

 

Bet netrukus pradedu pati sau prieštarauti, kad galima išmokyti kino istorijos ir kino kalbos, paaiškinti, kuo skiriasi paralelinis montažas nuo, tarkime, vertikaliojo, išmokyti atpažinti kino žanrus ir sroves, visą jų gamybos, atsiradimo, priežasčių ir pasekmių mechanizmą. Bet kaip išmokyti suvokti filmo esmę? Nes ji arba atsiskleidžia žiūrinčiajam, arba ne. Ji atsiranda kiekvienąkart vis kitur (būtent atsiranda, o ne yra). Tokiais atvejais prisimenu Jacques’o Lacano pasvarstymus apie tiesą: „Visada sakau tiesą: ne visą, nes neįmanoma pasakyti ją visą. Pasakyti viską yra neįmanoma, materialiai neįmanoma: tam stinga žodžių. Bet tas neįmanomumas sujungia tiesą su realybe.“

 

Kaip išmokyti žiūrėti filmą? Michailas Jampolskis viename straipsnyje jau senokai rašė apie mūsų nesugebėjimą dėstyti meną, nes pedagogika jam yra susijusi su prasme, tiksliau, „su neįmanomybe perteikti prasmę“. Jis teigė, kad studentai turi išgyventi filmą kaip tam tikrą egzistencinę patirtį, kurioje slypi prasmė. Prieš dešimt metų parašytą filosofo straipsnį prisimenu vis dažniau (net įdėjau jį į savo kompiuterio darbalaukį), nes baugina pastaruoju metu svarstymuose apie meną nuolat iškylanti kūno tema. Baugina, nes kūnas dažnai padeda supaprastinti problemą, suformuluotą klausimą. Jis pernelyg konkretus. Vis dažniau filmo esmę užgožia kūno nuotykiai ar, tarkime, tarptautinės buvimo auka pratybos kur nors Nemenčinės miške. Larsas von Trieras šią temą su kaupu išnaudojo savo „Antikriste“: pabandė paaiškinti Dievą ir mirtį, lytį ir meilę, amžinybę ir egzistencinę baimę žalodamas filmo veikėjų kūnus ir pirmiausia jų genitalijas. Bet juk dažniausiai filmo prasmė slypi kokiame nors paprastame geste. Detalėje. Žvilgsnyje. Pamenate viename Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio“ epizode skrendantį raudoną paukštelį?

 

Žinoma, filmai keičias kartu su mumis. Tas pats filmas (kaip, matyt, ir kiekvienas meno kūrinys) kaskart žiūrint savo prasmę atskleidžia po truputį, nes meno suvokimas yra ir asmeninė patirtis. Kažkelintą kartą žiūrėdama kokį nors dar paauglystėje sukrėtusį filmą (kad ir Michelangelo Antonioni „Užtemimą“) suprantu ne tik vis atsiveriančias naujas jo prasmes, bet ir tai, kaip pasikeičiau pati. Ar dabar geriau suprantu „Užtemimą“? Iš ko jis „padarytas“, atskirus kino kalbos elementus, laiko ir režisieriaus kūrybos kontekstą, be abejo, geriau. Bet po pirmosios filmo peržiūros patirtas jausmų laikinumo ir nevilties pojūtis jau niekad nepasikartos.


Publikuota: 2009/5 (308)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg