Pradėti ir vėl tenka minorine gaida – gegužės 24 d. mirė Marijonas Giedrys – vienas iš paskutinių Lietuvos kiną pradėjusių kurti režisierių.

Kino kritikė Roma Pauraitė, atsisveikindama su išėjusiuoju, pabrėžia, kad Marijono Giedrio režisierių karta kūrė filmus su meile ir didele atsakomybe, telkdama dėmesį ne tiek į veiksmo dinamiką, kiek į vidinį žmogaus pasaulį, kiekviename filmo kadre ieškodama įtaigios vizualinės išraiškos, kuri būtų ne pati sau vertybė, o atspindėtų filmo herojų išgyvenimus, atskleistų viso filmo koncepciją.

Deja, kartų ryšys dabartiniame lietuvių kine, regis, nutrūkęs. Feljetone „Pavojingi sau ir kitiems“ Živilė Pipinytė diagnozuoja, kad jaunų lietuvių režisierių filmai yra be pasaulinio ir nacionalinio kino konteksto, kad autoriai nekalba apie save ir savo išgyvenimus, tik apie kažkokius sąlygiškus „juos“, kurie yra pikti ir suirzę, aiškinasi santykius, pamokslauja, žemina ir apgaudinėja vieni kitus. Bet gal tai tiesiog vidinis jaunosios lietuvių kino kartos monologas? – retoriškai klausia kritikė. – Ir tie filmai – vienatvės, neapykantos seniams ir savojo neįvykusio maišto ilgesio išraiška?

Pretekstu šiems pasvarstymams tapo Audriaus Mickevičiaus trumpo metražo filmas „2 indeliai jogurto“, taip pat Romo Zabarausko „Porno melodrama“, Jono Trukano „Knygnešys“. Pastarųjų dviejų už schematizmą nepagiria ir Laima Kreivytė, recenzuojanti filmus žurnalo puslapiuose.

Ir atvirkščiai, aptardamas Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ Narius Kairys akcentuoja itin juntamą autoriaus asmeninį požiūrį, antropologo prisiimtą atsakomybę interpretuojamos tikrovės atžvilgiu. „Režisieriaus žvilgsnis, įgydamas įamžinto laiko pavidalą, dar ir virsta atsakingo menininko žvilgsniu“, – užbaigia filmo analizę N. Kairys, duodamas jam patį aukščiausią įvertinimą, kurio Lietuvoje dar visai neseniai nežinotas mokslininkas ir kino režisierius, be abejo, nusipelno.

Numerio tema šį kartą semiotinė – žurnale debiutuojanti autorė Kristina Karvelytė pasitelkusi garsius autoritetus nagrinėja kino kalbą kaip ženklų ir jų reikšmių sistemą, Ramūnas Pronckus aptaria savotišką žanrinį porūšį – išlikimo filmus, kuriuose ištirpsta buitiniai bei psichologiniai konfliktai, viską užvaldžius ekstremaliai fizinio išgyvenimo, bandymo išsigelbėti įtampai, ką šiemetinio „Kino pavasario“ programoje priminė Danny Boyle’o „127 valandos“.

„Kino pavasario“ konkursinę „Naujosios Europos“ programą vertina Renata Šukaitytė ir pasigenda joje lietuvių kino. Su „Kino pavasario“ svečiu vokiečių aktoriumi Robertu Gwisdeku kalbasi Auksė Kancerevičiūtė, su „Artscape“ viešėjusiu vengrų režisieriumi György Pálfiu – Santa Lingevičiūtė. Izolda Keidošiūtė pristato filmo „Toras“ režisierių ir garsų aktorių Kennethą Branagh, Lukas Brašiškis – palestiniečių režisierių Kamalą Aljafarį ir jo autobiografinį kiną.

Malonios vasaros,

Kinas

netrukus

• Kitoks kinas

festivaliai

• Konkursinė „Kino pavasario“ programa

iš arčiau

• 10 Kenneth Branagh. Tarp Shakespeare’o ir komiksų

tema

• Ženklai kine ir anapus kino

tendencijos

• Išlikimo dramos

kino teritorija

• Odesa. Krinta sniegas į Juodąją jūrą

in memoriam

• Marijonas Giedrys

knygos

• Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo

svečiai

• Robert Gwisdek. Apie vaidmenis, tipažus ir kino maniją
• György Pálfi. Svarbiausia – ne rezultatas, o metodas
• Kamal Aljafari. Autoriaus situacija ir atmintis, kurios nėra archyve

feljetonas

• Pavojingi sau ir kitiems

kino teatras

• Potiche. Žmonos kerštas
• Hana
• Super 8

namų kinas

• Kūrikas
• Rizikinga erzinti diedukus
• Trys įtemptos dienos
• Vingiuotas kelias namo
• Turistas

lietuvių filmoteka

• Barzakh
• Knygnešys
• Porno melodrama