Malonu Jus ir vėl matyti Vilniuje. Iš pradžių norėčiau paprašyti plačiau papasakoti apie debiutinį filmą „Žagsėjimas“, jo idėją.

Iš pradžių „Žagsėjimą“ įsivaizdavau kaip muzikinį filmą. Buvau sugalvojęs tik vieną personažą – seną vyriškį, sėdintį ant suoliuko priešais savo namą ir nuolat žagsintį. Jo ritmingas žagsėjimas, kitų žmonių ir gyvūnų balsai, aplinkos garsai kuria vientisą muziką. Tokia ir buvo mintis: sukurti miuziklą be muzikos. Nusprendžiau filmuoti kaime, nes miestas per daug triukšmingas, o aš norėjau atskirti garsus. Tad scenarijų pritaikiau kaimo vietovei. Beveik visi filmo personažai – realūs realaus kaimo gyventojai.

Įdomu tai, kad filme gyvūnams skiriate ne mažiau dėmesio nei žmonėms: fiksuojate jų gyvenimus ir mirtis.

Visi esame gamtos dalis, o gamtai viskas vienodai svarbu, kas gyva. Kaime, kaip niekur kitur, žmonių ir gyvūnų ryšys labai artimas. Scenarijuje gyvūnų visai nebuvo, bet pradėjus filmuoti viskas pavyko natūraliai. Tikri kaimiečiai stengiasi ne tik išnaudoti gamtą, bet ir gyventi su ja. Man tereikėjo užimti stebėtojo poziciją.

Itin komiškai atrodo, kai filme sugretinate iš arti nufilmuotas vedamo poruotis paršo genitalijas ir vietinius vyrus. Vėliau, per vestuves, dainuodamos moterys jaunajai siūlo atsikratyti vyro, jei šio nebemyli. Regis, teigiate, kad moterims vyrai reikalingi tik reprodukcijai?

Į tai galima būtų atsakyti įvairiai. Kai nuvykau į kaimą, man pasirodė labai keista, kad svarbiausias dalykas kaimiečiams – nauda. Jie be jokių skrupulų viską skirsto į dvi grupes: naudinga arba ne. Jei daiktas arba gyva būtybė nebeduoda naudos – atsikratyk, nužudyk, išmesk. Jei kalė atsivedė devynis šuniukus – per daug, tad iš vados paliekami tik vienas ar du. Žmogaus gyvybė ne ką daugiau vertinama. Vietiniams tai atrodo natūralu, jie nė kiek nesigraužia. Tai elementari kova už būvį. Taip elgiasi mano kaimynas, vadinasi, galiu ir aš, tad apie kokią nors moralę negali būti ir kalbos. „Žagsėjimas“ paremtas tikra kriminaline istorija, kuri įvyko XX a. pirmoje pusėje. Aišku, jei vertinsi šią situaciją kaimiečių požiūriu, vyras, kuris jau atidavė savo spermą moteriai, bet neturi darbo ir visą dieną tik ir tevalgo, yra tikra našta. Tai kam tada jis gyvena? Šeimai iš jo jokios naudos. Pamaniau, kad tokią istoriją būtų įdomu papasakoti.

Filme yra ir siurrealistinių elementų. Kad ir reaktyvinis lėktuvas, praskrendantis žemai virš kaimo. Kodėl prireikė tokio nenatūralaus motyvo?

Istorijai įpusėjus, kai tikėjausi, kad žiūrovas jau suprato, apie ką filmas, norėjau kažkaip perteikti pavojaus nuojautą. Žemė pradeda drebėti, lyg ją drebintų Dievas, pamatęs, kas vyksta žemėje. Filme viskas turi priežastį. Kaimiečiai man papasakojo, kaip kartą JAV karinių pajėgų lėktuvams per žemai atlikus manevrus, suaižėjo vieno namo sienos ir jis apgriuvo. Tad pamaniau, kad šis motyvas puikiai tiktų. Į kaimą pažvelgiama iš paukščio skrydžio perspektyvos, o lėktuvo sudrebinta žemė – įspėjimas apie pabaigos pradžią.

Pažiūrėjus antrąjį, daug drastiškesnį jūsų filmą „Taksidermija“, nesąmoningai peršasi mintis, kad žūtbūt stengėtės šokiruoti žiūrovą.

Jei pasakyčiau, kad šokiruoti norėjau, – meluočiau, tačiau jei pasakyčiau, kad nenorėjau, – taip pat meluočiau. Tiesiog nenorėjau nieko slėpti ar nutylėti. Istoriją iš dalies įkvėpė trumpi rašytojo Lajoso Parti Nagy apsakymai. Viename jų atradau man asmeniškai svarbią frazę: „Papasakok apie save ką nors svarbaus.“ Supratau, kad nebūtinai turiu kalbėti apie save, bet galiu papasakoti apie tai, kas man svarbu. Man įdomus žmogaus kūnas, jo juslingumas, tad filme apie tai ir kalbu. Nenorėjau kažko nuslėpti, juk mūsų kūnas kartais būna šlykštus, tik mes stengiamės apie tai nekalbėti, neparodyti ar nuleisti viską juokais. Esame skirtingi: stori, maži, dideli. Seksas, valgymas, tuštinimasis – natūralūs mūsų poreikiai. Filmas – lyg psichologinis testas. Norėjau, kad žiūrovas susimąstytų, kodėl šlykštimės savo kūnu? Žmonės nėra dangiškos būtybės, gyvos tik oru ir gimstančios iš šventosios dvasios. Kai kuriose šalyse filmo sekso scenos buvo iškarpytos, o žudymo – ne. Keista, kad žmonėms mūsų amžiuje karas – daug natūralesnis dalykas, taip sakant, arčiau kūno, nei mes patys.

Filme įžvelgiau aliuzijų ir į savo mėgstamą François Rabelais romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Ne tik dėl istorijos apie kelias vienos giminės kartas, bet ir dėl groteskiškos kalbos.

Džiaugiuosi, jei kyla tokių asociacijų. Tiesą pasakius, norėčiau ekranizuoti šį kūrinį, nes jį taip pat labai mėgstu. Taip, filmo ašis – vienos giminės istorija, galbūt labiau artimesnė Thomo Manno romanui „Budenbrokai“, tik groteskas „nemaniškas“. Senelis – šeimos pradininkas. Jis apsėstas sekso dar ir todėl, kad nori pratęsti savo giminę. Tačiau filme nenorėjau aiškiai pasakyti, ar jo vaikas tėra seksualinė fantazija, ar vis dėlto jis realus. Pagal šeimos istorijų struktūrą antrasis, t. y. Tėvas, visada būna tas, kuriam sekasi labiausiai. Jis – giminės žvaigždė, gerasis vaikinas, čempionas. O paskutinysis – Sūnus – dažniausiai būna niekam tikęs ir sunaikina tai, ką pradėjo Senelis ir įtvirtino Tėvas. Taip, Sūnus miršta ir visa giminės istorija turėtų baigtis kartu su juo, bet per mirtį ir viso savo gyvenimo kūrinį – kūną – Sūnus atgimsta kitiems. Groteskas man yra viena įdomiausių vaizdavimo priemonių. Manau, kad Rytų Europoje groteskas – ne tik kino, bet ir literatūros bruožas. Prisiminkime čekų rašytojus Bohumilą Hrabalą, Jaroslavą Hašeką, lenkų dramaturgą Sławomirą Mrożeką. Visų jų kūryba man padarė didžiulę įtaką.

Vėliausias jūsų filmas „Aš nesu tavo draugas“ stilistiškai kitoks. Pirmuose filmuose buvo galima pamatyti siurrealistinių ar grotesko elementų, vėliausiame jų visiškai atsisakėte. Spalvos išblukusios, kamera drebanti. Jis daug realistiškesnis, gana niūrus ir labiau primena „Dogmos ’95“ kiną.

Taip, tačiau tai ir mažiausio biudžeto mano filmas. Po darbo prie „Taksidermijos“, po įspūdingų kostiumų, daugybės žmonių filmavimo grupėje, po pusantrų metų filmavimo ir nuolatinės įtampos bei trūkstamų pinigų paieškų buvau labai išsekęs. Nebegalėjau kurti kažko panašaus, tiesą pasakius, „Taksidermijos“ filmavimą prisimenu su siaubu. Tokius filmus Rytų Europoje kurti sudėtinga, juk čia ne pinigų mašina Holivudas. Norėjau kurti niekam neįsipareigodamas, tad reikėjo sugalvoti būdą, kaip sukurti filmą be pinigų, be scenarijaus ir labai greitai. Nors filmas ir niūrus, gal net atspindi mano nuovargį, jo kūrimas mane labai atpalaidavo. Dirbau su devyniais gerais neprofesionaliais aktoriais. Paprašiau jų skirti man trisdešimt savo gyvenimo dienų. Ieškojau jų įdėjęs skelbimus į nemokamus laikraščius ir per „Facebook“, taip pat kreipiausi į draugus. Atsiliepė apie šimtą trisdešimt žmonių. Atrinktųjų paprašiau papasakoti apie jiems svarbias gyvenimo akimirkas ir iš tų padrikų istorijų mes parašėme lakonišką scenarijų. Suporavome ir sugiminiavome juos atsitiktinai ir nupiešėme nepažįstamų žmonių santykių žemėlapį. Filme improvizavo ne tik aktoriai, bet ir operatorius – visas scenas filmavome tik vieną kartą. Tada padrikas istorijas sulipdėme į filmą. Svarbiausia man buvo ne rezultatas, o kūrimo metodas. Supratau, kad labiau patinka dirbti netradiciškai – pirma nufilmuoji ir tik po to atsiranda idėjos, ką iš tos medžiagos galima padaryti. Tad norėjau, kad žiūrovai galvotų apie šį darbą ne kaip apie filmą, o kaip apie eksperimentą, kuris taip pat atspindi ir dabartinę Vengrijos kino situaciją. Nauja valdžia „užsuko čiaupą“, nes Vengrijos kino fondas turi didžiulių skolų. Galima sakyti, kad dabartinė Vengrijos kino pramonė priklauso vengrų kilmės amerikiečių prodiuseriui Andy Wajnai, kuriam vyriausybė patikėjo ją restruktūrizuoti; dabar visi filmų projektai tik Wajnos rankose. Vengrijos kino kūrėjai atsidūrė spąstuose: susiduriame su griežtais reikalavimais ir Vengrijoje, ir norėdami kurti bendros gamybos projektą su kitomis Europos šalimis.

Kalbėjosi Santa Lingevičiūtė