Tų dešimtmečių buvo beveik penki ir atrodė, kad bus dar ne vienas, kad charakteringa Skirmanto Valiulio figūra yra nekintama mūsų kino peizažo dalis. Ir ne vien kino – televizijos, fotografijos, žurnalistikos teorijos ir praktikos... Nė dienos be eilutės, be nuolatinės visų medijos rūšių refleksijos, nė savaitės – be Skirmanto recenzijos, apžvalgos ar savotiškų pastabų iš kritiko dienoraščio viename ar kitame arba net keliuose spaudos leidiniuose.

O ir pats Skirmantas atrodė visuomet toks pat, dešimtmečius nesikeičiantis ir nekeičiantis kadaise pasirinkto išorinio įvaizdžio, nesenstantis. Visuomet žvalus, energingas, ironiškas, santūrus ir kiek paslaptingas, neperprantamas. Esantis ir šalia, ir kažkur kitur, tiksliau – iš to „kažkur“ matantis tave kaip nuluptą. Tik praėjusį rudenį susitikęs jį gatvėje iš sulėtėjusios eisenos ir neįprasto išsiblaškymo ar, veikiau, įsiklausymo į save, pagalvojau – kažkas pasikeitė. Ir vis tiek – sausio 28-osios rytą telefonu atskriejusi žinia – mirė Valiulis – buvo it perkūnas iš giedro dangaus. Mane ji pasiekė Roterdamo festivalyje, per filmo peržiūros pertrauką. Tai buvo keturių valandų trukmės kito – Sodankiulės – kino festivalio kronika. Vadinamasis Vidurnakčio saulės kino festivalis, vykstantis už speigiračio Suomijoje, įžymus tuo, kad sugeba pasikviesti ir prašnekinti garsiausius pasaulio kino režisierius. Interviu su festivalio svečiais – tai tarsi XX a. antrosios pusės kino antologija. Mūsų kartos kino antologija. Ir staiga, per filmo vidurį, – žinia apie kino kritiko mirtį... Ką tik ekrane kalbėjo Milošas Formanas: apie „Skrydį virš gegutės lizdo“, apie tai, kad Keno Kesey knyga jam buvusi ne amerikiečių literatūra, o grynų gryniausias čekų kinas, jo paties gyvenimo patirtis. Mūsų gyvenimo patirtis... Teatleidžia man Skirmantas, bet juk žinią apie mirtį mes visuomet suasmeniname, ieškodami savų sutapimų ir įžvelgdami juose savą simboliką.

Tie, kurie 7-ajame dešimtmetyje pradėjo rimtai domėtis kino menu ir ieškoti spaudoje savo įspūdžių paneigimo arba patvirtinimo, nemirktelėję abėcėlės tvarka išpyškins tris pavardes: Eustachijus Aukštikalnis, Saulius Macaitis, Skirmantas Valiulis. Kiti atėjo po jų. Žinoma, kino kritikos bandymų būta ir iki tol, tačiau tik šių autorių pastangomis periodinėje spaudoje susiformavo nuolatinio filmų vertinimo tradicija. Pirmiausiai – „Literatūroje ir mene“, vėliau – dienraščių kultūriniuose puslapiuose, dar kiek vėliau – „Savaitės ekrane“ ir „Kine“, kurio antruoju vyriausiuoju redaktoriumi (po Romualdo Norkaus) Skirmantas buvo 1973–1974 metais. Eustachijus anksti pasitraukė iš šios nedėkingos profesijos, Saulius ir Skirmantas liko jai ištikimi iki galo. Nors nežinau, ar kritiką (kino, fotografijos) Skirmantas laikė svarbiausia savo veiklos sritimi, – gal kur kas svarbesnis jam buvo bendravimas su studentais, nuo kurių, pernai pastūmėtas į pensiją, jis buvo dramatiškai atskirtas.

Apskritai žinau apie jį vos „du ar tris dalykus“, anot kritikų pamėgtos iš Godard’o filmo pavadinimo pasisavintos klišės. Skirmantas niekada nepriklausė neformalioms profesinėms kuopelėms, jam nereikėjo bendraminčių, jis nepretendavo būti guru ir visuomet stovėjo tarsi nuošalyje, budriai saugodamas asmeninį gyvenimą. Jo namuose Naujojoje Vilnioje, Jurginų gatvėje, buvau tik keletą kartą (kai dar neturėjo telefono), akies krašteliu mačiau jo didžiulę biblioteką, užimančią atskirą sodybos pastatą.

Labiausiai įsiminęs kartas buvo 1989 m. pavasarį, kai Kinematografininkų sąjungos suvažiavime vykstant atkaklioms grumtynėms dėl valdžios, grupė „sąmokslininkų“ – Teresė Bancevičiūtė, Gytis Lukšas, Saulius Šaltenis ir aš – susiruošėme pas posėdyje nedalyvavusį Valiulį prašyti, kad sutiktų balotiruotis į pirmininko postą. Būtent todėl, kad nepriklauso grupuotėms, kad yra telkianti, o ne skaldanti asmenybė. Sutiko ir buvo išrinktas. Niekuomet nevengė atsakomybės. Kaip ir 1991-ųjų sausį, kai vadovavo Lietuvos radijui ir televizijai.

Žinau apie jo darbštumą ir pareigingumą. Paprašytas recenzuoti bet kokį filmą, niekada nėra atsisakęs ar netesėjęs pažado. Nėra susiraukęs, nusisukęs į šalį, esą tai laiko gaišatis ir apskritai vertinimo nenusipelnęs niekalas. Kai sykiu nuvažiuodavome į Lagovo kino festivalį, rytais dar nepraplėšęs akių girdėdavau Skirmanto plunksnos skrebenimą. Konspektuodavo, žymėdavosi, skaitydavo, žiūrėdavo viską (įskaitant nepakenčiamus mūsų televizijų kanalus). Visose redakcijose pagarsėjęs neįskaitoma valiuliška rašysena, paskutiniais metais išmoko dirbti kompiuteriu. Ir jei reikėtų įvardyti svarbiausią jo ypatybę, sakyčiau, kad tai ne tik nuolatinis žinių troškimas, „mokymasis visą gyvenimą“, bet kone vaikiškas smalsumas viskam, kas dar nežinoma, nauja.

Kritiko profesija atspindi ir žmogiškąsias silpnybes: savimylą, gražbylystę, norą pasipuikuoti. Skirmanto tekstams tai svetima. Rašydamas ir apie silpnus filmus, jis visuomet ieškojo teigiamų bruožų, nemosavo kritikos vėzdu ir netgi neabejotinai neigiamas nuostatas sušvelnindavo sau įprastu žodžių žaismu ir kalambūrų ironija. Nieko pernelyg rimto. Postmodernistiniam kinui – postmodernistinį vertinimą. Buvo atlaidus ir be galo palankus jaunajam kinui. Toks truputį vaikiškas sudėtingos gyvenimo patirties žmogaus solidarumas.

Kita vertus, savo darbą, jei norite – misiją, Skirmantas traktavo be galo atsakingai: viskas privalo būti paminėta, aptarta, tapti medžiaga būsimiems analams. Ir jeigu surinktume spaudoje išblaškytus jo tekstus į viena, išeitų mažiausiai subjektyvi ir ryškiai valiuliška daugelio temų beveik pusės amžiaus kino istorija.