Dauguma dokumentinio kino kūrėjų nertų į gatvę žvejoti gyvenimo tiesų. Kristina Inčiūraitė labiau pasitiki istorinėmis ir kultūrinėmis refleksijomis. Savitos videomenininkės debiutas kine taip pat nepataiko į vyraujančią tonaciją. Inčiūraitės dokumentinis filmas „7 nuodėmės“ sukurtas ne stebint kaimo keistuolius ar lyriškai kontempliuojant sudvasintą peizažą. Filmas remiasi 1933 m. Kurto Weillio ir Bertolto Brechto operos „Septynios mirtinos nuodėmės“ struktūra. Joje dvi seserys Annos keliauja per 7 JAV miestus norėdamos užsidirbti nameliui ant upės kranto ir patiria 7 didžiąsias nuodėmes. Opera sugestijuoja, kad pirmoji ir antroji Anna gali būti tas pats asmuo – tarsi dvi skilusios asmenybės pusės, kurias įkūnija dainininkė ir šokėja. Brechto libretas – satyra ir iš pradžių vadinosi „Septynios mirtinos smulkiosios buržuazijos nuodėmės“. Akivaizdu, kad satyriškoji, kritiškoji filmo tikrovės matavimo ir konstravimo dimensija Kristinai taip pat buvo aktuali. Tačiau toks tikrovę (per) konstruojantis, o ne nuoširdžiai reflektuojantis požiūris yra „mirtina“ dokumentinio kino nuodėmė. Todėl šioje recenzijoje kalbėsiu ne tik apie filme rodomas, bet ir filmo nuodėmes, kurias pastebėjo kino kritikė Živilė Pipinytė („Nužudyta magija“, 7md, 2010.04.02)

Reikia pasakyti, kad Pipinytės recenziją perskaičiau kaip labai tikslią ir teigiamą – nors joje nebuvo nė vieno pagiriamojo žodžio. Kritikė puikiai apčiuopė tuos principus, kuriais vadovavosi menininkė, tačiau vertino filmą dokumentinio kino tradicijos kontekste, nors jau recenzijos pradžioje paminėjo, kad „7 nuodėmės“ su kinu mažai ką turi bendra. Šis įtrūkis tarp dokumentinio kino ir vaizdų pasaulio mane labiausiai ir sudomino. Tad kokios yra dokumentininkus žudančios, o vaizdo menininkus įkvepiančios nuodėmės ir ką jos reiškia skirtinguose kontekstuose?

1. Abstraktumas. „Dokumentinis kinas paprastai atsiranda stebint tikrovę, jo medžiaga yra realybė, konkretūs žmonės, jų problemos“ (čia ir toliau – citatos iš Živilės Pipinytės recenzijos). Kitaip sakant – filmo herojai, jų aplinka diktuoja filmo tonaciją ir problematiką. Kristina tikslingai renkasi žmones ir temas – jie yra ir filmo veikėjai, ir komentuotojai, ir konceptualios nuorodos. „7 nuodėmių“ herojės atstovauja ne tik sau. Jos iš tiesų yra veikėjos – ne tik garsios sportininkės, čempionės, bet ir filmo personažės, atliekančios joms skirtą vaidmenį. Taip, septynių sporto šakų susiejimas su septyniomis nuodėmėmis kartais atrodo dirbtinis, ir merginos tampa panašios net ne į nuodėmių iliustracijas, o į dorybių alegorijas – bet filmas nuo pat pradžių ir rodo, kad tai bus alegorinė, teatrališka kelio- nė. Kelionė ne į personažės vidų, o kartu su ja į šiuolaikinės Lietuvos miestus bei miestelius, ir paraleliai – į Brechto operą.

2. Schematiškumas. „Dokumentinis kinas prasideda tada, kai schema sulaužoma, o ne atvirkščiai.“ (Ž. P.) Neišsprendžiamas klausimas, kas svarbiau – menas ar gyvenimas? Gyvenime nutinka tokių dalykų, kokių jokiame filme nepamatysi. Atrodytų, lieka sekti karštais gyvenimo pėdsakais. Bet nuo seno egzistuoja ir priešingas požiūris – kad svarbiau yra kūrinio idėja, tam tikra mentalinė konstrukcija. Taip, pavyzdžiui, atrodė neoplasticizmo dailininkui Pietui Mondrianui, kuris tapė paveikslus naudodamas tik statmenas ir gulsčias juodas linijas baltame fone ir pirmines spalvas – geltoną, raudoną ir mėlyną. Kristinos pasirinkta idėja – 1933 m. brechtiškosios dramos ir šiuolaikinio pasaulio paralelė, tuometinių ir dabartinių nuodėmių ir visuomenės palyginimas – tampa konceptualiu pasakojimo karkasu. Tai, kad autorė renkasi tik tokias sporto šakas, kur kovojama vienas prieš vieną (imtynės, boksas, rankos lenkimas, karatė, fechtavimas, stalo tenisas, šachmatai), ir kad filmuoja tik merginas, yra svarbu – jos realiame gyvenime pratęsia spektaklio veikėjos Annos vidinę kovą su savimi.

3. Reklamiškas vaizdas. Sportas yra masiškiausias šiuolaikinės visuomenės spektaklis, o sportininkai dažnai pateikiami kaip sektini pavyzdžiai. Inčiūraitė pabrėžia apšiurusių sporto salių ir ryškių sportinių aprangų kontrastą, nevengia sulėtintų kadrų ir stambių planų. Taip, sportininkių laimėjimai įkvepia jų darbštumas ir treniruoti judesiai skatina gėrėtis – bet tai nėra plėšrus reklaminis žvilgsnis, ryjantis moters kūną (kaip seksualų mėsos gabalą). „Pasitelkus sporto tematiką kvestionuojamos tam tikros kinematografinės klišės bei įvaizdžiai ir „tiesos“ bei „autentiškumo“ sampratos, todėl pasirenkamos gana ryškios spalvos, pateikiamas herojų optimizmas, patriotiškumo propagavimas (ypač fechtuotojų epizoduose), praplaukiantys laivai sportininkėms už nugaros ir juos lydinti pakili muzika.“ (iš autorės komentaro po straipsniu, ten pat)

4. Atsiribojimas. „Savo herojų ji nesigaili ir nebijo išstatyti pajuokai, nes palieka kartais visai naivius atsakymus, skurdžią bulvarinių dienraščių leksiką.“ (Ž. P.) Taip, savo herojų Kristina negaili – nes jos ir nereikalauja užuojautos. Jos – valingos atletės, pasaulio ir Europos čempionės. Tai, kad sportininkės dar ir šneka, suteikia filmui asmeninę dimensiją – čia ir išlenda dabartinės Lietuvos „rūpesčiai ir lūkesčiai“. Gal mes ir mažai sužinome apie pačių merginų gyvenimą, bet kalbėdamos apie sportą ir komentuodamos nuodėmes jos daug pasako apie šiuolaikinę visuomenę, šeimą, lyčių santykius. Kristinos, kaip režisierės, atsiribojimas nesikerta su brechtiškuoju atsiribojimo, iliuzijos nekūrimo principu. Žiūrovas aiškiai mato, kad tai filmas, jaučia, kad merginoms užduodami klausimai, supranta, kad jų „varžymasis“ – parodomasis. Tą spektaklio kūrimo įspūdį dar labiau sustiprina Rositos Čivilytės monologai tarp kiekvieno miestelio ir naują epizodą pradedantis gongas.

5. Monotonija. Monotoniškai atrodo Rositos Čivilytės monologai tamsioje scenoje – nes dainininkė operuoja ne tais instrumentais. Vaidyba ir oratorystė nėra šios menininkės stipriosios savybės – o štai balsas tikrai unikalus. Jei Rosita būtų ne kalbėjusi, o dainavusi Annos arijas, kaip ir buvo sumanyta, emocinis ir konceptualus filmo įspūdis būtų daug stipresnis. Apmaudu, kad šiais laikais net ir konceptualiam kūrinio panaudojimui gali sutrukdyti autorių teisės. Yra juk tokia meninė strategija kaip apropriacija – tiesiog pasisavinimas, meninė vagystė kilniais šiuolaikinio perfrazavimo ar, priešingai, – kritikos tikslais. Sportas ir opera – dar viena nuoroda į totalitarinį grožio kultą, kuris kaip tik pradėjo ryškėti operos sukūrimo metais nacistams atėjus į valdžią.

6. Ištęstumas. „Reginys atrodo daug ilgesnis, nei trunka iš tikrųjų, ne tik dėl sunkiasvorės statikos (nors ekrane kas nors visąlaik juda, – kadras atrodo statiškas, nes nejuda mintis).“ (Ž. P.) Ištęstumas ir sunkiasvorė statika, taip pat ir filmavimas iš apačios – tai sąmoningos pastangos rodyti sportą ne tik kaip gražų, emocingą reginį, bet ir kaip istorinę nuorodą į sveiko žmogaus kultą, į sportą kaip propagandos priemonę: „Kaip ir konfliktuojančios dvi Annos pusės, taip ir kairuoliškos B. Brechto idėjos visuomenėje konfrontavo su augančiu radikaliu nacionalizmu, kuris vizualizavosi Leni Riefenstahl dokumentiniame filme „Olimpija“ (1938). Stiprus savo fizine jėga ir vidine valia žmogus visuomet yra tam tikras propagandos bei patriotiškumo įrankis. Juk išviešėti nacionalizmui reikia masėms suprantamų įkvepiančių įvaizdžių ir stereotipų“ (iš autorės komentaro po straipsniu, ten pat).

7. Nužudyta magija. Kristinos Inčiūraitės dokumentinis filmas „7 nuodėmės“ yra skirtas tiems, kurie vaizdus ir idėjas naudoja kaip medžiagą, užpildančią intelektualinę konstrukciją. Jei atrodo, kad konceptualius vaizdo rašmenis su malonumu skaitytų tik Dailės akademijos absolventai, tai užtenka apsidairyti aplink ir paskaičiuoti, kiek ekranų dalyvauja kasdieniame „eilinio piliečio“ gyvenime. Vizualus posūkis pakeitė ne tik skaitymo, bet ir žiūrėjimo įpročius. Ir dokumentinis kinas jau nėra tik tankiu tinklu iš gyvenimo dugno išgriebta tiesa. Kristinos Inčiūraitės požiūris į užekraninę tikrovę atėjęs iš šiuolaikinio videomeno, kur idėja dažniausiai svarbesnė už formą. Arba forma tampa ne tiesiog įtaigiu turinio įpakavimu, o provokuojančia, net turinį ardančia konstrukcija. Gal tokiu būdu ir sunaikinama senoji dokumentinio kino magija, bet atveriami kitokie žiūrėjimo, konstravimo ir kalbėjimo apie kiną būdai. Todėl man, kaip žiūrovei, įdomiau ieškoti vienos „paklydusios“ avies, nei skaityti vienintelę gyvenimo tiesą.