Małgorzatos Szumowskos „Jos“– šiuolaikinis filmas apie trijų moterų gyvenimus. Iš jų viena, kaip matyti iš filmo plakato, yra svarbesnė už kitas dvi, nors būtent tų dviejų gyvenimo būdas tampa filmo atspirties tašku. Pagrindinė filmo veikėja – Juliette Binoche vaidinama prancūzų žurnalistė Ana – rašo straipsnį apie studenčių prostituciją. O jaunos merginos – tuo besiverčiančios studentės, sutikusios papasakoti apie save.

Žinoma, tai ne vienintelė filmo tema. Dar kalbama apie šeimą, paauglius vaikus, vyrus ir moteris, metropolio šaltumą ir žmonių susvetimėjimą, blėstantį seksualumą ir gero gyvenimo rutiną. Luisas Buñuelis tai vadino „kukliu buržuazijos žavesiu“, o dabartiniai studentai – „pirmojo pasaulio problemomis“ (pvz., kur atostogauti: Karibuose ar Ibisoje?). Nes prostitucija čia – ne skurdo ar moterų išnaudojimo padarinys, o laisvai pasirinktas būdas „pagerinti gyvenimo sąlygas“ – turėti prašmatnų butą, gražiau rengtis. Nei prancūzaitė Šarlotė, nei lenkaitė Alicija (Joanna Kulig už šį vaidmenį apdovanota Gdynės lenkų kino festivalio prizu) nesijaučia blogai. Į klausimą, kas jų klientai, Alicija atšauna: „Nuobodžiaujantys vyrai“ (husbands – sutuoktiniai, kas lietuviškai – vienas ir tas pats).

Filmas konstruojamas kontrasto principu: laisvos, seksualios, savo gyvenimu patenkintos studentės, mokančios už studijas iš pasiturinčių klientų gautais pinigais, ir „pagerintoje“ kasdienybėje įstrigusi žurnalistė, kuri pradeda jaustis tos pačios sistemos įkaite, „užsidirbinėjanti“ šeimyninę laimę. Jai „dega“ straipsnis, bet ji ruošia vakarienę vyro verslo partneriams. Ji turi prašmatnų butą, gerą darbą, bet nesusikalba su sūnumis, kurių vyresnysis niekina miesčioniškas tėvų vertybes skęsdamas marihuanos debesy, o jaunesnysis prasmegęs kompiuterinių žaidimų pasaulyje.

Charakterių ir siužeto schematiškumas trukdo žiūrėti filmą. Vos tik atsiranda gyvesnis epizodas, atskleidžiantis personažo sudėtingumą, kitoje scenoje jį vėl suploja banalybė. Kaip rašė Rogeris Ebertas, filmas pasižymi stipria vaidyba nevykusiai sujauktame filme.

Sunku suprasti kai kurių scenų ir montažo motyvus. Kodėl po epizodo su sadistišku klientu, traumavusiu Šarlotę, rodoma žurnalistės masturbacijos scena? Šeimyninis seksas toks blogas, kad net prievarta užveda? Ar ji užveda visada, nes visos moterys – mazochistės? Ar reiktų suprasti, kad kiekviena iš herojų išgyvena savas krizes? Vis dėlto toks tiesmukas gretinimas sukuria dirbtinumo pojūtį, kuris neišnyksta net Anai artimiau susidraugavus su merginomis.

Režisierė ir scenarijaus autorė kaip vieną iš ją įkvėpusių filmų mini Patrice’o Chéreau „Intymumą“: „Ten daug nuogybių ir sekso, atrodančių kaip pornografija, bet taip nėra.“ Tačiau „Intymumas“, nepaisant atvirų sekso scenų, iš tiesų yra ne apie seksą, o apie bandymą atskirti ramų šeimyninį gyvenimą, pareigą vyrui ir vaikams ir laukinę aistrą. Apie įsivaizdavimą, kad savo seksualinius potyrius įmanoma uždaryti į gardelį ir slapta mėgautis, taip tarsi nieko neįskaudinant. Bet sunkiausias momentas ir yra tas, kad anonimiškai tik dėl sekso susitikę nepažįstami žmonės negali įsijungti ir išsijungti kaip robotai. Kad seksas nevyksta be širdies ir smegenų, kad anksčiau ar vėliau vienas kuris užsinori daugiau – to nežadėto nuobodaus gyvenimo. Panašu, kad „Jų“ merginos puikiai sugeba atlikti šizofrenišką savęs padalijimo akciją.

Jau geriau filmas būtų arba atvirai feministinis, arba visiškai pramoginis – nes dabar nei linksmina, nei verčia susimatyti. Filmo vyrai nykūs (nusivylę, kompleksuoti, abejingi, arogantiški, plėšrūs), o moterys – sumanios, pasitikinčios, veiklios, žinančios, ko nori. Bet vis tiek gyvenančios iš vyrų? Na ir kas, kad apgirtusi žurnalistė pasimyli su Alicija – nieko tai nekeičia nei jos gyvenime, nei filme. Nors vienoje recenzijoje skaičiau, kad staiga jos santykiai nušvito nauja šviesa. Gal tik švystelėjo.

Filmas gali būti įdomus socialiniu, antropologiniu požiūriu, jei iš jo nelauki įtikinamų argumentų. Moterys taip ir neperžengia vyrų nustatytų vaidmenų ir savo pačių vaizduotės ribotumo. Ir nors vaidyba tikrai nėra prasta, vis dėlto kad ir iki „Valandų“ tragiškos moterų trijulės net nepriartėjama. Gal todėl, kad „Jų“ gyvenimuose seksas neveda prie intymumo. O gal todėl, kad scenarijai ir filmai kuriami „vidutiniam žiūrovui“.