Toks mano nenoras yra pagrįstas paprastomis priežastimis: jau ne vienus metus lietuvių kino kūrinius lydi nuobodulys ir turinio menkumas, o rašyti apie juos tolygu atlikti minties išradingumo mankštą: kuo sąmojingiau išnarstyti kinematografines gėdas, vadinamas lietuviškais filmais. Vieną, du sykius pasimankštinus tiesiog pabosta ir sau tari: „Viskas, nieko naujo... Neįdomu.“ Nusivylimo nebeišblaško ir žinia apie naujo filmo premjerą. Trumpalaikę viltį („O gal šįsyk!“) nustelbia užprogramuotas nepatiklumas ir išankstinės nuostatos: „Na na, pažiūrėsim pažiūrėsim...“. Kita erzinanti aplinkybė, atgrasanti permąstyti naujus lietuvių kino kūrinius – nuolatinis kinematografinių išlygų taikymas. Negali vertinti lietuviško filmo tokio, koks jis yra, nepaisydamas vietinio konteksto. Bet koks pusėtinas kūrinys lietuviškų realijų kontekste tampa visai neblogu „žiūralu“. Blogiausia, kad po tokių išlygų meninė vertinimo kartelė tolygiai žemėja.

Grįžtant prie kiekybinio sverto, iškart prisimeni kaimyninių šalių patirtį, liudijančią paprastą tiesą: jei per metus sukuriami keli filmai, nesitikėk nieko gero. Tikėtis gero kūrinio galima tada, kai nacionalinis kinematografas produktyvus – tikėtina, kad iš dešimties atsiras vienas neblogas... O vėliau ir visai geras. Regis, lietuvių kino realijos iki šių metų ir judėjo šia linkme – beveik kiekvieną mėnesį – nauja lietuvių kino premjera. Tai buvo akivaizdu ir nesidomintiems lietuvių kinu. Bet ar atsirado tas visai neblogas kinas?

Pasinaudojus galimybe apmąstyti lietuvių kino aktualijas, atskaitos tašku tampa festivalio „Kino pavasaris“ lietuviška programa. Juolab kad ji pati perša galimybę nemačiusiems suskubti, o ištikimiausiems lietuvių kino gerbėjams pamatyti premjeras. Atrodo, viskas puiku, festivalis kantriai atlieka lietuvių kino pristatymo prievolę, siūlydamas kūrėjams galimybę dar kartą parodyti kūrinius ir pristatyti naujus. Šiųmetis „Kino pavasaris“ vėl parodė net aštuonias premjeras, iš jų keturių trumpametražių filmų, du videomeninkų kino debiutus bei du dokumentinius pasakojimus. Redakcijos valia šio rašinio užnugary lieka du kūriniai, kurie greičiausiai sulauks pelnyto atskiro dėmesio – Guillaume’o Coudray filmas „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ ir Kristinos Inčiūraitės „7 nuodėmės“.

Jungtinė trijų trumpametražių filmų premjera pristatė Jono Tertelio „14:56“, Mykolo Žukausko „Aną geraširdę“ ir Ramunės Čekuolytės „Panaekhali“. Filme „14:56“ pasakojama apie jaunuolio Tautvydo kelionę namo. Filmas persmelktas jaunatviškų lūkesčių ir nusivylimų – Tautvydas tikisi atrasti senus draugus ir senus gerus laikus, bet jų neranda, kažkada mielos vietos tampa atgrasios, o sutikti žmonės vargšelį keiksnoja, senstelėję girtuokliai aiškina nemielo gyvenimo tiesas, esama mylimoji tampa buvusiąja. Žodžiu, atrasti namai – tušti ir nemieli. Filmas – akivaizdžiai autobiografinis Jono Tertelio pasakojimas, kūrėjo rauda apie prarastus draugus ir susvetimėjusias vietas. „14:56“ stebina pasakojimo menkumu ir neįtikėtinu naivumu, neva personažo gyvenimo svetur patirtis sudomins žiūrovą, o nebrandžios deklaracijos: „man neįdomu“, „man nepatinka“, „neaiškinkit“, „apsišikit galvas“, „aš įsimylėjęs“, „aš viską galiu“ papirks nuoširdumu. Deja, nei papirko, nei sudomino. Skurdžios fabulos filmą gelbsti vizualinė žaismė – nuvalkioti Vilniaus vaizdai atgyja nuo savito operatoriaus Simono Glinskio žvilgsnio. Ačiū už tai.

Mykolas Žukauskas trumpametražiame filme „Ana geraširdė“ gilinasi į aukos ir budelio santykius. Gyvena sesuo ir brolis, sesuo pluša siuvykloje, rūpinasi neįgaliu broliu. Jį ne tik pavalgydina, apiprausia, apkamšo, bet dar ir lytiškai patenkina. Vieną dieną nelaimėlę Aną aplanko laimė – ji kviečiama į pasimatymą. Akyse sužimba laimės žiburiai, gyvenimo džiaugsmas tarsi sugrįžta... Bet neilgam. Tironas brolis sugadina Anos suknelę, ji taip ir nenueina į pasimatymą... Rimta situacija, paremta egzaltuotu gailesčiu pagrindinei filmo herojei, tėra primesta poza. Dirbtinai konstruojamos dramos įspūdį stiprina abejotini charakteriai, primenantys socialistinius pasakojimus apie mažų žmonių (traktoristų, melžėjų, statybininkų) likimus. Bet didžiausia filmo bėda – estetinis skurdumas ir primityvumas. Paradoksalu, bet slogų, nemalonų įspūdį palieka ne personažų drama, o vizualinis sprendimas.

Trečiasis trumpametražis filmas „Panaekhali“ (rež. Ramunė Čekuolytė) išsiskiria brandumu. „Panaekhali“ – jaunųjų rusų kino menininkų inicijuoto projekto „Cinetrain 2009“ („Kino traukinys 2009“) dalis. Čekuolytė ėmėsi itin aktualios ir opios tautinio nepakantumo, nacionalizmo, diskriminacijos temos. Kūrėja neslepia, kad ši tema jai artima ir kyla iš patirties ilgą laiką gyvenus Maskvoje, kur nepakantumas kitataučiams, ypač stiprus vadinamiesiems azijiečiams, yra visuotinė būsena. Esą iš jų nieko gero nesitikėk, jie tegali šluoti gatves, jie... žiurkės. Filme supriešinami du požiūriai: miesčioniškas „maskvietiškasis“, reiškiantis nepasitenkinimą „tais“, apie kuriuos nieko gero nepasakysi. Ir pačių „tų“, kurie palieka šeimas ir namus dėl geresnio gyvenimo, patogumų, dėl Maskvoje įsikursiančios šeimos. Leitmotyvą „mes taip pat norime normaliai gyventi“ lydi tėvynės, šeimos ilgesys, nelaimės nuojauta. Juk „tie“ gali ir negrįžti: ne itin išsamūs sociologiniai duomenys byloja, kad Maskvoje daugėja žūstančiųjų dėl neaiškių priežasčių ir neaiškiomis aplinkybėmis. Čekuolytė nenori pravirkdyti žiūrovų, ji tiesiog liudija žinomą tiesą – vieni rizikuoja ir palieka namus, nes nori normaliai gyventi, kiti lieka, nes nenori palikti tėvynės ir namų, o treti nekenčia tų, kurie atvažiuoja, kad geriau gyventų: „privažiavo čia visokių“ (rus. „panajechali“).

Nepaisant filmo privalumų – aktuali ir jautri tema, taiklūs prakalbintieji, – vis dėlto justi kinematografinė greitakalbė, noras pasakyti ir parodyti daug per apibrėžtą ir trumpą laiką. Pilno metro pristigo ir kitam trumpametražiam filmui – Mariaus Ivaškevičiaus „Tėve mūsų“. Jam skirtas ypatingas dėmesys – „Tėve mūsų“ rodytas per festivalio uždarymą. Kūrinys paremtas tikrais neseniai Vakarų pasaulį sukrėtusiais įvykiais – dešimtis metų savo dukterį kalinusio ir prievartavusio austro Josefo Fritzlio istorija.

Kamera atatupsta traukiasi nuo akvariumo ir pakimba priešais į televizorių spoksančius berniukus. Mama palinkusi prie stalo rašo laišką, o mergina kepa bulves. Atrodo, nieko neįprasto, išskyrus varganą, tamsų būstą ir popierines žuveles. Apgaulingą ramybę nutraukia mamos primygtinės pamokos dukrai apie vyrus, tapusios emocinės įtampos priežastimi. Pamažu tampa aišku, kad butas ir jame gyvenanti šeima yra keistoka: vyresnėliui lubos per žemos ir jis kažkur nori išlįsti, o nerišlios kalbos apie viršų, jame gyvenančius silpnuosius tik sustiprina situacijos keistumą. Staiga kalbos nutildomas ir laukiama Jo. Jis – tai tėvas, kiekvieną dieną aprūpinantis šeimą maistu. Nužengęs iš ten, iš viršaus, jis imasi diktuoti sąlygas. Ilgainiui tampa aišku, kad tėvas – seksualinis despotas, išnaudojantis dukrą, jau 20 metų kalinamą namo, kuriame pats gyvena su šeima, rūsyje. Prievartaujama dukra jam gimdo vaikus, kurie taip pat priverstinai kalinami, o visagalis tėvas gyvena ramų įprastą gyvenimą viršuje. Vis dėlto kyla įtarimas, kad pagrindinis režisieriaus tikslas yra ne perpasakoti žiaurią istoriją, o permąstyti žmogiškąją būtį. Jis pabrėžia tarp religinės sąmonės ir filme kuriamos realybės atsirandančias paraboles. Pasmerktoji šeimyna gyvena apačioje (pragare), nuolat galvodama ir vildamasi kada nors patekti į viršų (dangų). Apačia – tai kalėjimas, rūsys, kurį privalu iškęsti, šiukštu būti silpnam, aprūpinantis šeimą maistu. Nužengęs iš ten, iš viršaus, jis imasi diktuoti sąlygas. Ilgainiui tampa aišku, kad tėvas – seksualinis despotas, išnaudojantis dukrą, jau 20 metų kalinamą namo, kuriame pats gyvena su šeima, rūsyje. Prievartaujama dukra jam gimdo vaikus, kurie taip pat priverstinai kalinami, o visagalis tėvas gyvena ramų įprastą gyvenimą viršuje. Vis dėlto kyla įtarimas, kad pagrindinis režisieriaus tikslas yra ne perpasakoti žiaurią istoriją, o permąstyti žmogiškąją būtį. Jis pabrėžia tarp religinės sąmonės ir filme kuriamos realybės atsirandančias paraboles. Pasmerktoji šeimyna gyvena apačioje (pragare), nuolat galvodama ir vildamasi kada nors patekti į viršų (dangų). Apačia – tai kalėjimas, rūsys, kurį privalu iškęsti, šiukštu būti silpnam, įtampa, kurią sustiprina įtaigūs Juozo Budraičio (tėvas) ir Aldonos Bendoriūtės (dukra) personažai.

Festivalyje pristatytas ir Dali Rust dokumentinis filmas „Laiko saugotojas“, pasakojantis apie Kenigsbergo, Karaliaučiaus virsmą Kaliningradu. Miesto transformacijos pateikiamos pagrindinio filmo herojaus fotografo Olego Maksimovo akimis. Jis užfiksavo tapatumo virsmus fotoaparatu. Rust apgailestaudama lygina esamą ir buvusį miestą. Maksimovo pasakojimui antrina jo nuotraukos, kuriose sunku įžvelgti buvusią miesto didybę, žodinius ir vaizdų liudijimus nutraukia režisierės nufilmuoto dabartinio miesto scenos. Kaliningrado tema yra gana įdomi ir mažai liesta, bet filme ji, deja, neišskleista. „Laiko saugotojas“ pabosta, o dokumentiniai nūdienos intarpai lieka paviršutiniška deklaracija apie priverstinai susovietintą kraštą. Kitas dokumentinis filmas, tiksliau, Džiugo Katino videoprojektas „10“, bando žvelgti į Lietuvos intelektualinio, religinio ir meninio elito asmenybes provokuojančiai primesdamas geriausiųjų rinkimus, būdingus masinei kultūrai. Bet provokacija nepavyksta ir atrodo pritemptas pretekstas parodyti būtent tiek kultūrinių personalijų ir ne daugiau. Toks vartotojiškos visuo menės ir kultūrinio elito supriešinimas, regis, yra primityvokas ir neįdomus. Nors projekte savitai prakalbinta 10 asmenybių – rimtieji svarsto apie profesines ir gyvenimo vingrybes (Violeta Urmanavičiūtė, Donatas Banionis, Valentinas Masalskis, Audrys Juozas Bačkis), provokatoriai improvizuoja (Vladimiras Tarasovas, Jonas Mekas, Andrius Mamontovas, Vytautas Landsbergis, Oskaras Koršunovas), o išėjusiųjų (Sigitas Geda) paveikslą kuria artimi bičiuliai, – juos stebėti kino ekrane sunku. Videofilmas būtų buvęs įdomesnis atradus tinkamą konceptualią erdvę, rodyti jį kino teatro ekrane – klaida.

Apmąstant lietuvių kino pristatymą šiųmečiame „Kino pavasaryje“ susidaro įspūdis, kad pristatomi mažo biudžeto antraeiliai kūriniai. Regis, galimybe pristatyti filmą festivalyje dažniau pasinaudoja mažesnių kūrinių autoriai, kuriems festivalio viešinimo mechanizmas yra parankus. Tame nėra nieko gėdinga. Ši padėtis tiesiog liudija akivaizdų finansinį nepriteklių. Ambicingieji kūrėjai rengia savarankiškas premjeras, žiniasklaidos ir besidominčiųjų dėmesį sutelkiančias tik į jų kūrinį. Kita vertus, lietuvių kūrėjų abejingumas festivaliui rodo, kad „Kino pavasaris“ dar netapo prestižine lietuvių kino pristatymo citadele, kaip kad bando prisistatyti pats festivalis. Ir, ko gero, netaps tol, kol apsimestinis rūpestis lietuvių kinu netaps tikras...