Kartais ūmai prasiveržusio savo siaubo ir sopulio dingstimis įvardijame visai ne tuos dalykus, kurie gyvenimą lašas po lašo paverčia nebepakenčiamu.

 Jurga Ivanauskaitė, „Miegančių drugelių tvirtovė“

Vienoje filmo scenų skamba maždaug toks dialogas: „Vyras, už kurio išteki, yra tarsi tėvynė, o gyvenimo meilė – tolima šalis, kurioje apsilankius nevalia pasilikti, nors taip norisi“, – sako filmo herojė Monika. „Jeigu tave vyras paliko, tu nebeturi tėvynės. Vadinasi, esi nelegalė“, – naują Monikos realybę cementuoja jos globojama Kristina. Būtent šis egzistencinis nelegalumas, nežinomybės baimė, nauji ir keisti gyvenimo pakeleiviai bei jų šiurpios istorijos, staiga atsiveriantis bauginantis pasaulio artumas, mano supratimu, ir yra pagrindinės „Miegančių drugelių tvirtovės“ temos.

Pats rašęs ir filmo scenarijų, režisierius Algimantas Puipa Jurgos Ivanauskaitės romaną interpretuoja laisvai – jis iškelia „už skliaustelių“ romane „kartais padauginamą alkoholį, preciziškai dozuojamą prozaką“, apsilankymus pas psichoterapeutą, depresiją, nuolatinę mirties fobiją. Užtat palieka tai, kas svarbiausia, – „dvasinę mergystę“ ir „menkiausio bendrumo su kitais žmonėmis pojūčio“ būtinybę. Palikdamas Moniką bevaikę (romane ji turi dukrą) režisierius sustiprina jos vienišumą. Manau, be reikalo pakeista vyro profesiją – sarkastiško plastikos chirurgo vietą užėmė minkštakūnis advokatas, į kurį žiūrint sunku suprasti, ką tokia graži ir iš pažiūros tvirta moteris veikė su juo dvidešimt penkerius metus, nes būtų užtekę ir dvidešimt penkių minučių. Stipresnis (todėl ir žiauresnis) vyras neabejotinai būtų kilstelėjęs besimezgančios dramos toną. Gal dėl pastarosios metamorfozės ir susivelia herojų santykiai, o filmas „užsikuria“ vangokai.

Turtingo vyro žmona Monika, besikapstanti verslininkų, norinčių atrasti savo giminės sąsajas su bajorais, genealogijoje, įvykius stebi pro jausminį šydą – abejingas žvilgsnis vyrui, glamonėjančiam ją iš nugaros, šaltas, parodomasis mandagumas pasitikus oro uoste, lengvas šuolis nuo naujos vyro pasijos skaitomos knygos link žieminių batų ir taip niekada nevilkėto dovanoto megztuko. Iki dykumos ankštame automobilyje: „Kai tu visiškai susidėvėsi, galėsi grįžti pas mane.“ Nors ir nesusargdinę herojės depresija, režisierius ir, žinoma, ją vaidinanti Janina Lapinskaitė išsaugo svarbią, dvasinę krizę išgyvenantiems žmonėms būdingą elgesio detalę – kalbantis (ir su vyru, ir su partrenkta prostitute Larisa, ir su socialine darbuotoja) Monikos dėmesys krypsta gilyn, į nuosavų minčių pasaulį. „Larisa sirgo šizofrenija“, – sako socialinė darbuotoja. „Aš visad bijojau, kad kai numirsiu, mano kojinės bus suplyšusios“, – tiesiai jai atsako Monika. Detalėse slypi tiesa – filmo pabaigoje, kai mirtinai sužeistą Monikos kūną sanitarai kelia į reanimacijos automobilį, jos kojinė lemtingai suplyšusi...

Istorija ima kvėpuoti, kai į kasdienybės cunamių nusiaubtą Monos gyvenimą iš dangaus (tiesiogine prasme, nes lėktuvu deportuotos iš Vokietijos) nusileidžia trys žavingos „mūzos“ Kristina, Gitana ir Eglė (Miglė Polikevičiūtė, Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė), atstovaujančios seniausiai žemėje profesijai. Jų patirtis bendraujant su vyrais driekiasi kur kas toliau nei sapalionės apie Van Gogho mylimas gebenes. Užbėgdama įvykiams už akių, noriu pridurti, kad taip pat sėkmingai jos nusileidžia ir į lietuviško kinematografo padangę, nes tokio žaižaruojančio jaunų aktorių fejerverko mūsų kine seniai neteko matyti. Staiga atsigauna ir Monika, tarsi patvirtindama romane užkoduotą tokio pasirinkimo svarbą: „O gal pojūčiai, kuriuos taip nevykusiai aprašinėju, yra tik noras būti dirginamai, troškimas susijaudinti, panirti į svetimą kančią, nes savoji – per maža, pernelyg buitiška, nyki ir netenkina mano slapto poreikio kankintis.“ Ji neria į svetimų kančių kosmosą – metai, praleisti su nevėkšla vyru pakeliui į sielos dykumas, subrandino protingos ir gražios moters širdyje poreikį būti reikalingai, jos dvarelis tampa laikina merginų užuovėja nuo buko pasaulio realizmo.

Atvykėlių istorijos viena už kitą siaubingesnės, „gyvulių ūkio“ (čia apie vyrus) funkcionavimo detalės tokios klaikios, kad medžiagos užtektų kelioms „černuchoms“ iš karto, vėliau filmus pakrikštijant dabar madingu „socialinio“ kino vardu. Laimė, pasitikėdamas jaunųjų aktorių kūrybingumu ir žaisme, Puipa kuria dekadansinio dvaro, rafinuotų suknelių, Monos inteligentiškumo ir keistai su merginų pasauliu kontrastuojantį vulgaraus, bet žmogiško sielvarto ir kruvinos egzistencinės patirties persmelktą pasaulį. Jame pažadinti trapūs mergaičių virpesiai nuskaidrina ir liūdnas bei abejingas Monos akis. Ta, deja, trumpa iliuzinė abipusė harmonija (su smagiais pirmosios pažinties netikėtumais) truks neilgai – abejingas pasaulis kiekvienam paskyrė savo laiką ir kelią. Netikėtai rudenį prabilusi gegutė keturioms peizaže sustingusioms moterims kukuoja vienatvę. Gitana iškeliaus atgal į Vokietiją rūpintis savo neįgaliaisiais, Eglė, tikėkimės, ras užuojautą tėvų širdyje, o Kristina baigs savo gyvenimiškąją kelionę tyrlaukiuose. Tik Mona tyliai krentant sniegui lieka viena beribio pasaulio platybėse: „Aš noriu nusisukti nuo viso pasaulio, kad niekas nematytų kančios ir siaubo perkreipto mano veido. Nusisukti ir neatsigręžti, net jei angelai mane šauktų, o velnias tampytų už skvernų.“ („Miegančių drugelių tvirtovė“) Besikartojantis kadras – greitai lekiančio automobilio „graužiamas“ kelias – sustoja automobiliui nulėkus į griovį. Pasak Ivanauskaitės aprašytų Tibeto išminčių, „mirdami mes grįžtame tarsi į pradinį būvį. Visi trys nuodai – pyktis, troškimas ir nežinojimas – išnyksta, ir tada stoja tarpas. Būtent dabar baigiasi kažkas, po ko jau niekas nebeprasideda.“ Monos vėlė seka automobiliu vežamą savo kūną, kalbėdama vyrui žodžius, kurių gyva būdama niekada nepasakytų. Iliuzijos dūžta, pasaulis negailestingai veriasi mirčiai.

Puipa yra sakęs, kad galbūt filmu „Nuodėmės užkalbėjimas“ prasidės kitas jo kūrybos etapas, kuriame dominuos moterų istorijos. Naujasis režisieriaus filmas patvirtina tokių intencijų tikrumą. Monika ir trys jos sodrios, daugiaprasmės dramatiškos akistatos su realybe liudininkės pratęsia ir papildo, pasak Ivanauskaitės, „ant aukščiausio skausmo slenksčio“ atsidūrusių moterų portretų galeriją.