Audriaus Stonio filmas „Raminas“ primena, kad vis dar egzistuoja kitoks dokumentinis kinas – nedaugžodžiaujantis, nespekuliuojantis politiniu ar socialiniu angažuotumu, neatliekantis įvairių, dažnai nieko bendra su menu neturinčių funkcijų. Dokumentinis kinas Stoniui vis dar yra galimybė ne tik pažvelgti į žmogaus vidų, bet ir pretekstas pasvarstyti apie pasaulį, būtį ir žmogų. Svarbu ir tai, kad kurdamas savo poetinius filmus režisierius nepaverčia jų herojų vien tik regimo pasaulio ženklais ar banaliais simboliais. Atvirkščiai, herojų konkretumas, „medžiagiškumas“, ryšys su žeme ar su kitomis gamtos stichijomis ir išprovokuoja Stonio kino poeziją.

Toks ir naujo Stonio filmo herojus Raminas Lomsadzė – 75-erių metų vienišius, gruzinų imtynių čempionas, išsirengęs ieškoti kadaise mylėtos merginos. Į kaimą, kuriame gyveno Sveta, Raminas atvyks tik filmui priartėjus prie pabaigos. Iki tol matysime jo sapną. Jis toks, kokia ir Ramino kasdienybė: buities vaizdai griūvančiame namelyje, kelionė į turgų, vingiuoti Gruzijos keliai, prisiminimai apie šlovingas pergales ir apie motiną. Su jos netektimi Raminas niekaip negali susitaikyti. Visą gyvenimą pragyvenęs kartu su motina, jis jos ilgisi ir kalbasi su portretu. Raminas nenori jos išleisti iš savo gyvenimo.

Stonys, matyt, taip pat ilgisi dabar vis dažniau pamirštamų vertybių, kurias tebegarbina jo filmo herojai gruzinai. Tai – meilė motinai ir tėvynei, pagarba mokytojams ir protėvių kapams, kilnumas ir vyriškumas. Todėl režisieriui toks svarbus Ramino gimtadienis, į kurį susirenka vyriška kompanija – gamina maistą, geria vyną, sako tostus, dainuoja dainas ir šoka. Patriarchališkos pagyvenusių vyriškių godos Stoniui – tikroji gyvenimo poezija. „Ramine“ jis pamažu atveria vis gilesnius jos klodus. Tradiciškai kelio, kelionės, ėjimo motyvas yra ženklas, kad einama vis gilyn.

Kvenatkocos kaimo, į kurį atvyksta Raminas, realybė visai ne pasakiška, bet paklaidžiojus po jį su Raminu gali pasirodyti, kad vėl atsidūrei sapne, o gal anapus jo, nes juk neatsitiktinai Stonys rodo, kad į kaimą gali patekti tik perėjęs ilgą tiltą. Raminas čia klausinės sutiktų žmonių, bet nė vienas negalės pasakyti, kur Sveta gyveno, ar apskritai čia gyveno, o gal jos ir nebuvo visai – tik nuotrauka, kurioje užfiksuotas dar vienas Ramino sapnas?

Ramino gyvenimas artėja prie pabaigos, bet meilės, tiesos ir tikrumo ilgesys išlieka toks pat. Stonys šitą ilgesį dažnai perkelia ir į gyvūnus. Režisieriaus filmuose jie žiūri į mus rimtai ir oriai, tarsi žinotų dideles gyvenimo paslaptis. Nesuprantamos šviesos nutviekstos „Neregių žemės“ ožkos tvartelyje, po jazminų krūmu besislepianti višta filme „Skrajojimai mėlynam lauke“ ar naminiai gyvūnai, kartu su žmonėmis stojiškai išgyvenantys namų praradimą filme „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, priverčia kitaip pajusti šitą pasaulį, kuriame jų jausmams nebelieka vietos. Tarp labiausiai įsiminusių „Ramino“ personažų – ir prie medžio pririštas avinas, kurį smalsiai stebi šunys, ir nenuorama Ramino kačiukas. Pavargęs ir praradęs viltį išsprūsti iš narvo, jis užmiega šalia švelniai jį peštelėjusios vištos. Ramino vienatvė taip pat persmelkta keisto švelnumo, kurio greičiausiai jis pats nesuvokia. Švelnumas sugrįžta sapnuose ant kieto patalo, prisiglaudus prie pagaliau nurimusio kačiuko.

Stonys „Ramine“ teigia, kad mus supa ne vienas pasaulis. Bet dažniausiai prasilenkiame ne su tuo, kuriame gyvena gyvūnai, o su tuo, kuriame gyvena mūsų mylimieji, ir nebegalime grįžti atgal. Tada lieka vienatvė. Ji švelni, kaip ir įstabiai Audriaus Kemežio nufilmuota avių banda tamsoje prieš užmiegant, kai švelniai pavėjui banguojanti balta vilna užkloja lyg miego patalas. Siurrealistinė šio kadro poezija privertė prisiminti didžiausią vaikystės baimę, kad iš tikrųjų manęs nėra. Pagalvojau, gal Raminas tiesiog sapnuoja pasaulį. Ir aš esu tame Ramino sapne?