Iš arčiau
Ekranizuoti tai, ko neparašė rašytojas
Algimantas Puipa apie literatūros transformacijas kine
2010.03.01
Karolis Baublys
Algimantas Puipa nuo pat kūrybinio kelio pradžios puoselėja ekranizacijos žanrą. Naujųjų išvakarėse jis pradėjo kurti filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Paprašėme režisieriaus pasidalyti mintimis apie literatūros skaitymo ir supratimo patirtį, atskleisti savąją ekranizacijos sampratą, kino ir literatūros dialogo subtilybes.
Kino teorijoje vyrauja dvi viena kitai prieštaraujančios ekranizacijos sampratos: pirmoji, klasikinė, pagal literatūros tekstą sukurtą filmą vadina literatūros kūrinio vertimu į kino kalbą (filmas – antrinis produktas, sekimas). Šiuo atveju tyrinėtojai gilinasi, kaip filmas atitinka ir kaip skiriasi nuo šaltinio, ar ekranizacija yra korektiška. Modernioji ekranizacijos samprata traktuoja filmą ir literatūrą kaip du atskirus tekstus, sukurtus skirtingomis raiškos priemonėmis. Šiuo atveju filmas nėra tik literatūros teksto pakartojimas kitoje terpėje. Kinas negali ir neturi sekti literatūra, nes tai – kitas menas, tad filmas yra naujas kūrinys, gerokai nutolstantis nuo literatūros, nors ir išlaikantis tam tikrus literatūrinio teksto ženklus. Kokia Jūsų ekranizacijos samprata? Kaip suvokiate adekvatumą literatūriniam šaltiniui? Kiek, Jūsų manymu, to adekvatumo reikia? Kaip Jūs, kino režisierius, skaitote literatūrą ir su kokiais sunkumais susiduriate mąstydamas apie literatūros teksto ekranizaciją?
Tos dvi tendencijos, apie kurias kalbate, iš tiesų egzistuoja. Rašytojai dažnai priekaištauja režisieriams: „Ko lendate prie teksto – užrašyto, užbaigto kūrinio?“ Atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Literatūra gali būti verčiama į kino kalbą, bet atsiranda daug niuansų. Pažodinis vertimas yra beprasmis, nebent tai būtų mokomoji priemonė mokykloms, skirta ne skaityti kūrinį, o turėti vaizdų adaptaciją. Pavyzdžiui, komiksus. Kita problema – skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos. Ne vienam režisieriui kyla kovos su klasikais problema. Sėkmingos ekranizacijos vis dėlto yra arti originalo, bet jos pasižymi labai stipriais režisūriniais sprendimais. Pavyzdžiui, Grigorijaus Kozincevo „Hamletas“ (1964) arba „Karalius Lyras“ (1970). Pastarojo labai netikėtas sprendimas – estų aktoriaus Jürio Järveto bebarzdis veidas tarytum kokio nors šventojo. Tam tikri vizualiniai, režisūriniai sprendimai paverčia filmą savarankiška vertybe, nors režisierius būna kruopščiai išstudijavęs originalų kūrinį. Laisvų klasikinio kūrinio interpretacijų taip pat yra, bet jei Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ ekranizacijoje nusižudytų ne pagrindinė herojė, o kas nors kitas, žiūrovai greičiausiai filmo nesuprastų. Galiu pateikti ir kitokį pavyzdį – savo filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Mano pakeitimo esmė – pagrindinė herojė lieka gyva, o nuodėmklausė bando žudytis. Iš dalies žiūrovai tokį sprendimą atleidžia jau vien todėl, jog tai – šiuolaikinė literatūra, ji lengviau prieinama, leidžiasi įvairiai adaptuojama. Šiuo požiūriu taip elgtis su klasika būtų sunkiau.
Vis dėlto pažodinis klasikos vertimas niekam nereikalingas. Kiekvienas oponentas gali pasakyti: „Skaitykite knygą.“ Tačiau skaitydamas knygą skaitytojas yra laisvas – pats kuria sapnus, vaizdus, tipažus. Sėdėdamas kino salėje, jis jau žiūri svetimą sapną ir gali jį priimti arba ne. Atsiranda herojaus atitikimo problema, nes kiekvienas žiūrovas vaizduotėje susikūrė savo Natašą Rostovą ar kokį kitą personažą. Gerai, jei žiūrovas priima tokį personažą, kokį pamatė ekrane, – idealų vyrą ar idealią moterį. Dažnai klasikinių kūrinių ekranizacijose vaidina gražūs žmonės. Pavyzdžiui, Franco Zeffirelli „Romeo ir Džuljeta“ (1968) – nepaprastai jautriai kino kalba papasakota istorija, vaidina itin gražūs, jauni, beveik šešiolikmečiai aktoriai. Įmanomas ir atvirkštinis variantas – kartais ekranizacijoje suvaidinęs aktorius tampa idealiu personažo modeliu ir skaitytojas jo nebeįsivaizduoja kitokio, vaizduotėje mato tik tokį. Taip yra atsitikę su Piero Paolo Pasolini „Evangelija pagal Matą“ (1964): Vatikanas paprašė pagrindinio vaidmens kūrėjo daugiau niekad nevaidinti, kad išliktų jo sukurtas Kristaus įvaizdis. Štai kokia kartais yra kino magija.
Labiau esu linkęs kalbėti apie šiuolaikinę literatūrą ir šiuolaikinį kiną. Beveik visų mano kūrinių pagrindas – literatūra. Dažnai manoma, kad filmo siužetas, kurį sugalvojo scenaristas arba režisierius, jau ir yra autorinio kino pagrindas. Ekranizacija – tarsi antrinis produktas. Bet yra daug pavyzdžių, kai filmai, sukurti pagal literatūros kūrinius, tampa autoriniais ir kartais net ir nebeieškoma sąsajų su literatūra. Pavyzdžiui, Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“ (1971) arba Michaelo Curtizo „Kasablanka“ (1942). Kalbant apie šiuos filmus, dažnai net neprisimenamas literatūrinis šaltinis, nes filmai jau yra tapę vertybėmis. Daugelį savo filmų galiu pavadinti autoriniais, nors jie remiasi literatūra. Net „Amžinoji šviesa“ (1987) skiriasi nuo originalo: turi kitą finalą, remiasi kitokia geografija. Rimantas Šavelis norėjo, kad filmavimas vyktų Aukštaitijoje, kur rašytojas sutiko knygos prototipus, o aš veiksmą perkėliau prie jūros, į Šilutės lygumas, potvynių užtvindomas vietas. Pamatęs filmą, Šavelis pasakė: „Tu buvai teisus.“ Sprendimas perkelti veiksmą į kitą, rašytojui nežinomą vietą, padėjo istoriją atskleisti kita – kino kalba.
Kino kalba ir žodis visiškai nesutampa, konfliktuoja: to, ką galima perteikti žodžiu, kartais neįmanoma perteikti vaizdu, vaizdai nepasiduoda žodiniam aprašymui. Jei Charleso Chaplino filmą galima būtų užrašyti taip, kad skaitytojas kvatotųsi vien nuo aprašymo, būtų fantastiška. Vokiečių rašytojas Patrickas Süskindas 15 metų neleido ekranizuoti savo romano „Kvepalai“, teigdamas, kad literatūrinio teksto virtimas filmu sukels infarktą jo personažams. Konfliktas tarp literatūros ir kino visada egzistuoja. Rašytojas beveik niekad nebus patenkintas, pamatęs savo kūrinio ekranizaciją. Garsus kino istorijos pavyzdys, kaip Ernestas Hemingway’us žiūrėjo „Senio ir jūros“ ekranizaciją: pažiūrėjo 10 minučių, ištarė frazę: „Štai ir žuvėdros pasirodė“, ir išėjo iš salės. Kartais rašytojas nori, kad būtų išsaugoti visi jo teksto elementai, o režisierius negali ekranizuoti 400 ar 600 puslapių romano paraidžiui, iškart atsisakoma aprašymų, monologų, dalies dialogų. 300 puslapių romaną reikia sutrumpinti iki 60. Iš dalies rašytojai teisingai sako, esą filmas tampa literatūros teksto klinikine mirtimi. Tačiau bendradarbiavimas tarp rašytojo ir režisieriaus įmanomas ir kartais net būna sėkmingas.
Pavyzdys, kaip aš skaitau literatūrą, galėtų būti Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tema laikraštinė – prostitučių realybė. Tačiau skaitydamas knygą pasinėriau į savo pasaulį ir man šovė į galvą mintis, kaip būtų, jei ši herojė, turtinga moteris, turėtų dvarą ir paimtų globoti tris prostitutes? Kad jos užsimirštų, herojė rengtų jas XIX a. rūbais, tarytum perkeltų į kitą epochą, skaitytų joms Paganini gyvenimo istoriją, jos pieštų... Taip skaitydamas ėmiau kurti kitą siužetą ir tas siužetas mane sudomino.
Kaip gimsta noras ekranizuoti literatūros kūrinį? Koks turi būti tekstas, kad režisierius pasistengtų perkelti jį į ekraną?
Nemąsčiau apie Franzo Kafkos „Proceso“ ekranizavimą, bet perskaičiau straipsnį apie Kafką, kuriame buvo rašoma, kad jis labai nemėgo kino, kinematografą laikė balaganu. Žinoma, tai buvo kinematografo pradžia, girtų darbininkų kvartaluose buvo rodomi cirko atrakcionai, kvailinantys žmones, atimantys galimybę domėtis intelektualesniu menu. Kinas Kafkai atrodė nuodas. Kai tai perskaičiau, pagalvojau, kokius filmus galėjo matyti rašytojas. Be abejo, jis galėjo matyti Chaplino filmus, kurie vėliau tapo klasika. Gimė idėja sukurti filmą, kuris prasidėtų kino teatro salėje ir baigtųsi pagrindinio personažo nužudymu ne skerdykloje, kaip kad Kafkos romane, o kino teatre, per Chaplino filmo seansą. Herojų panorau paversti kino mylėtoju, kuris net vaikšto kaip Chaplinas. Įsitraukiau į šį žaidimą, apversdamas Kafkos požiūrį. Kostas Smoriginas puikiai įgyvendino mano sumanymą. Galiu pasakyti, kad tokių palankių recenzijų, kurių sulaukė šis televizijos filmas, nesu turėjęs. Nors tai buvo rizikinga – ekranizavau pasaulinę literatūrą. Taigi žaidimas su literatūra prasideda nuo paprastų, o ne globalių dalykų. Dirbant su literatūra pasitaiko daug tokių improvizacinių momentų.
Kai kreipiausi į Juozą Aputį, norėdamas kurti filmą pagal jo noveles, jis paklausė: „Bet kaip tu tai padarysi? Juk novelė ir yra novelė, tai – užbaigtas kūrinys. Kaip sujungsi skirtingų novelių personažus, kurie tarpusavyje niekaip nedera?“ Vieni elementai buvo paimti iš vienos novelės, kiti – iš kitos. Taip gimė filmas „Ir ten krantai smėlėti“ (1991), derinantis dokumentalumą ir Apučio novelių išmonę. Į filmą ne pažodžiui perkėliau noveles, o jų atmosferą, nuotaiką, veidus. Supratau, kad vien su aktoriais neišsiversiu, turi būti tikrų išvagotų veidų, valstietiškos rankos. Personažai, kuriuos rašytojas sutiko realybėje, turi egzistuoti ir filme, tik kitokiu pavidalu.
Mano, kaip režisieriaus, pirmas susidūrimas su literatūra buvo O. Henry novelės. Tai jau visai priešingas atvejis. Pradėjau domėtis rašytoju ir perskaičiau, kad pats O. Henry nekentė savo kūrybos, nes dėl pinigų buvo priverstas kiekvieną sekmadienį rašyti po novelę, skirtą eiliniam miestiečiui. Ta novelė turėjo baigtis gražiai, sentimentaliai. Skaitytojas, perskaitęs novelę, aišku, laikraštį išmesdavo, bet patirdavo tam tikrų gražių jausmų. Kitą sekmadienį jis vėl ieškos laikraštyje kitos to paties autoriaus novelės su tokia pat patrauklia emocija. O. Henry suvokė, kad dirba tik dėl pinigų ir privalo įtikti eiliniam skaitytojui. Perskaitęs tai, ėmiau į O. Henry noveles žiūrėti laisviau, nebevertinau jų kaip tam tikros dogmos. Išliko pagarba autoriui, bet pasikeitė požiūris į literatūrą, atsirado noras žaisti kūryba. Pavyzdžiui, turiu aktorę trumpais plaukais, tačiau novelėje merginos plaukai ilgi. Novelėje ji nusikerpa ilgus plaukus, norėdama gauti pinigų. Vadinasi, aktorė filme gali nusikirpti trumpus plaukus ir gauti labai nedaug pinigų. Taip nustojau keliaklupsčiauti prieš autorių.
Šiuolaikiniame Europos kine populiaresni originalūs scenarijai, o ne ekranizacijos. Kas vis dėlto skatina Jus nebijoti puoselėti ekranizacijos žanro?
Žinoma, manau, kad autoriniame kine, režisūroje aukščiausias lygis – savas siužetas. Kalbėdamas apie save, galėčiau paminėti du dalykus: per visą kūrybinį gyvenimą neradau bendraminčio, kuris visuomet būtų šalia. Neradau dramaturgo, kuris padėtų įgyvendinti idėjas, sapnus, svajones. Buvo etapų, kai sėkmingai dirbome kartu su Šaveliu, Žalakevičium, bet tai – atskiri sėkmės momentai. Nemanau, kad galiu savarankiškai parašyti originalų kūrinį. Matyt, dabartinio kino sąlygomis 5 scenarijaus puslapiai gali tapti filmo pagrindu. Ko gero, Šarūnui Bartui daugiau kaip 10 puslapių ir nereikia. Jo kinas gimsta filmavimo aikštelėje. Filmo užrašymas reikalingas tik sąmatai ir pinigams, visa kita yra Barto galvoje.
Aš pripratau prie to, kad man nuolat reikia idėjos, pagalbos. Kai randu, kas mane sudomintų, įvyksta tai, ką juokais vadinu rašytojo sunaikinimu – išnarstau literatūrinį tekstą. Ir Jurgai Ivanauskaitei esu sakęs, kad pirmiausia jos kūrinį išnarstysiu, o paskui vėl sudėsiu. Dažnai detalių būna per daug. Literatūros kūrinį sukeičiu dalimis, bet sukeičiu taip, kaip man atrodo geriau. Man patinka, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ idėja, charakteriai, tačiau istoriją turiu pripratinti prie savęs, todėl turiu ją perpasakoti taip, kaip supratau. Tampu perpasakotoju, kuris galbūt prikuria, prideda tam tikros papildomos informacijos, naujų spalvų arba sukuria visiškai naujas situacijas. Ar turiu teisę taip elgtis, nežinau, turbūt turiu. Jurga Ivanauskaitė dažnai klausydavosi mano monologų, perpasakojimų ir užsirašinėdavo lyg stropi studentė idėjas, kurias norėčiau įgyvendinti. Kitą dieną ji atnešdavo užrašytas mano idėjas. Paradoksas – priversdavau rašytoją perrašyti prieš dešimtmetį sukurtą tekstą, diktuodavau savo versiją. Žinoma, įvykdavo ir konfliktų, mažyčių nesutarimų, bet galų gale rašytoja priėmė mano siūlomą kūrinį.
Kokie yra sunkiausiai ekranizuojami rašytojai? Pavyzdžiui, ilgą laiką manyta, kad Marcelio Prousto romanų ciklo Prarasto laiko beieškant“ neįmanoma ekranizuoti, tačiau vokiečių režisieriui Volkeriui Schlöndorffui pavyko sukurti filmą „Svano meilė“ pagal pirmąją romanų ciklo dalį. Ar yra toks literatūros tekstas, kurio Jūs niekada nesiryžtumėte (ar neišdrįstumėte) ekranizuoti, tekstas, prieš kurį jūs – režisierius (ar tiesiog žmogus) jaučiatės silpnas?
Visiška mano klaida buvo imtis Balio Sruogos „Dievų miško“. Man atrodė, kad galiu tai padaryti. Bet knygoje yra daug dalykų, kurie iš pat pradžių man signalizavo, kad to padaryti negalima. Kūrinys parašytas 1945 metais. Jeigu jis tais pačiais metais būtų išverstas į anglų kalbą, matyt, rašytojas būtų gavęs Nobelio premiją, nes iškart po karo taip ironiškai aprašyti savo kančią ir nebūti tos kančios palaužtam, – nepaprastai naujas požiūris. Visa memuarinė literatūra apie konclagerius buvo skirta kančiai, siekta, kad visi tave, kaip personažą, užjaustų. Filme padariau tai, kas jau seniai buvo eksploatuota kituose filmuose, jau tapę kino klišėmis. Kalbant apie Sruogos tekstą, vienas pagrindinių buvo autorinis komentaras, remarkos. Jei tai išversčiau į kino kalbą, filmą paversčiau radijo pjese. Buvo daug komponentų, kurie galėjo signalizuoti tik visišką nesėkmę. Po premjeros viena moteriškė, prisistačiusi kaip Sruogos kūrybos saugotoja, pasakė: „Sveikinu – jūs įlipot į aukštą kalną.“ Tai buvo gražus komplimentas, bet iki galo juo nepatikėjau, supratau, kad likau prieškalnyje. Tokios literatūros, matyt, nereikia liesti, ji jau savaime vertinga. Siekiant sėkmės, reikėtų arba dokumentiškai tiksliai ekranizuoti Sruogos memuarus, arba ekranizuoti tai, ko jis neparašė. Ėjau link to, bet nepakako laiko. Štai tokio principo visuomet laikausi – sukurti filmą pagal tai, ko neparašė rašytojas, pratęsti rašytojo darbą. Pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“ psichoterapeutės personažas beveik neatskleistas. Todėl apsisprendžiau kurti filmą apie moterį, kuri klausosi išpažinčių. Taip ir pasakiau Jurgai: „Kursiu filmą apie tai, ko neparašei.“ Jei būčiau sukūręs filmą apie tai, ko neparašė Sruoga, pradėdamas nuo tos vietos, kur baigiasi jo romanas, atskleidęs Sruogos kančią iki jo mirties, būčiau laisvas nuo knygos. Tačiau to nepadariau, ir tai – mano klaida. Medžiagos tokiam darbui turėjau daug: Sruoga apako, gėrė, jį mušė rusai, jo laukė žmona, negalėdama emigruoti... Didžiulė tragedija dar liko neatskleista.
Jei man reikėtų ekranizuoti Antano Vienuolio „Paskenduolę“ (nors pats to nesiimčiau), pasakočiau istoriją Kazelio, kuris paliko Veroniką ir išvažiavo į Ameriką, į kasyklas, dirbti ir norėjo uždirbti pinigų, nupirkti Veronikai bilietą, kad ji galėtų atvažiuoti, o jinai jo laukė. Pasakočiau kitą istorijos pusę, o paskui, finale, galbūt parodyčiau, kaip Veronika nusižudė. Kaip sako Larsas von Trieras, jeigu kine yra abėcėlė, aš ieškau tos kitos naujos raidės.
Kalbant apie ekranizacijas, dažnai minima Luchino Visconti filmas „Mirtis Venecijoje“. Manoma, kad Visconti iš Tomo Manno nove novelės padarė stebuklą – jis perteikė savo gyvenimo apmąstymus, savo pasaulio supratimą, žinias, gyvenimo būdą, sukūrė skausmingą savo gyvenimo himną.
Man įdomi patirtis buvo bendravimas su švedų literatūra, nors tai kol kas niekur nenuvedė. Vienu metu susidomėjau Torgny Lindgreno kūryba, ypač romanu „Kamanių medus“. Ėmiau bendrauti su švedų prodiuseriu, sužinojau, kad šis kūrinys nėra ekranizuotas, ir ėmiau domėtis kodėl. Paaiškėjo, kad vienas žymiausių šių dienų švedų režisierių Bo Widerbergas, perkėlęs į ekraną Lindgreno „Gyvatės pėdsaką ant uolos“, pasakė: „Šito rašytojo ekranizuoti neįmanoma. Jis tam nepasiduoda.“ Ir tai tapo dogma. Tačiau scenaristui, kuris lyg ir sutiktų dirbti su Lindgreno romanu, parodžiau savo filmą „Vilko dantų karoliai“ (1997), ir jis pasakė: „Dirbam, tu tikrai gali.“ Kodėl jis taip pasakė, nežinau. Galbūt jam patiko filmo vizualinis pasaulis, galbūt jis suvokė, kad mano sukurtas pasaulis stiprus? Taigi pasakymas, kad vienas ar kitas literatūros tekstas neekranizuojamas, yra sąlygiškas – atsiranda žmogus, kuris gali tai padaryti.
Yra labai keistas tekstas – Biblija. Pasolini savo pamąstymuose teigdavo, jog jos ekranizuoti neįmanoma. Tačiau jis rado originalų būdą tai padaryti. Skaitant Bibliją, matyti daug elipsių, pavyzdžiui: „Jie ėjo paskui Jį“. Kas tie jie? Tai nepasakyta. Tad Pasolini nusprendė, kad tie „jie“ – Pietų Italijos valstiečiai, juos režisierius ir pavertė savo herojais. Kaimo žmonės ir buvo tie visi šventieji. Pasolini neėmė profesionalių aktorių, filme vaidino paprasti žmonės vargo paženklintais veidais, raukšlėti, bedančiai, didelėmis šiurkščiomis rankomis. Jei kuriama saloninė Biblijos ekranizacija, toks filmas tampa vienadienis, o Pasolini „Evangelija pagal Matą“ tapo klasika. „Kamanių medaus“ siužetas tam tikra prasme taip pat biblinis. Tai mane ir sudomino.
Nereikia liesti daugelio kūrinių. Sakoma, prisilietęs prie literatūros vis vien pralaimėsi. Literatūra turi daugiau spalvų, nors, anot kitų, žodis neturi tiek spalvų, kiek vaizdas. Kitas dalykas, kas yra literatūra? Vienas iš studentų mokymo etapų yra ekranizacijos kūrimas. Pirmakursiams parodžiau Peterio Brueghelio paveikslą „Ikaro žūtis“. „Žiūrėkit, ką pasakoja paveikslas“, – raginau studentus. Vienas studentas parodytų Ikarą stambiu planu su vašku priklijuotais sparnais, kylantį į saulę, kitas papasakotų didelę istoriją, kurioje Ikarui skirta labai mažai vietos. Pasakodamas turi apsibrėžti, ką tuo nori pasakyti. Galbūt tai, kas svarbu, savo nereikšmingumu ir yra didžioji tragedija. Esama daug būdų prisiliesti prie literatūros. Tačiau imdamasis literatūros esi šiek tiek pranašesnis už kitus kolegas. Turiu omenyje pirmiausia filmų finansavimą. Pas mus nėra profesionalių kino dramaturgų, mat dar sovietiniais laikais dauguma rašytojų atšlydavo nuo kino, nes cenzūra sugadindavo ar uždrausdavo daugumą geriausių jų kūrinių. Neturime kino dramaturgijos mokyklos, todėl scenarijus rašo patys rašytojai. Kas yra scenarijaus pagal literatūros kūrinį rašymas? Tai – antrinė veikla, praktiškai tai ne kūryba. Kaip pasakytų Kubrickas, tai tam tikras kodų „nulaužimas“, kūryba iš jau sukurto daikto. Ar ekranizacija iš tiesų bus antrinis roduktas, priklausys nuo režisieriaus, nuo to, ką jis nori padaryti. Savitas menininkas Peteris Greenaway’us „Naktinėje sargyboje“ iš Rembrandto paveikslo padarė neįtikėtiną detektyvą. Greenaway’us gali imtis ekranizuoti bet ką, jis vis vien išliks savimi. Tai – lyg atskiras pasaulis. Individualus autoriaus požiūris rodo, jog viskas įmanoma.
Kokie režisieriai ir jų sukurtos ekranizacijos Jums yra geriausi? Kokius filmus išskirtumėt kaip kūrybiškiausias, vertingiausias ekranizacijas?
Autoritetai keičiasi, bet man ilgai toks autoritetas buvo Romano Polanskio „Tesė“ (1979) pagal Thomaso Hardy romaną. Filmo atmosfera buvo tokia įtaigi, kad man net nerūpėjo, jog tai – ekranizacija. Išskirčiau Volkerio Schlöndorffo „Skardinį būgnelį“ (1979). Kai žiūrėjau filmą, jaučiau stebįs kažin kokį stebuklą, ir tik vėliau sužinojau, kad tai – ekranizacija.
Ar paminėti filmai (ir režisieriai) padarė įtaką Jūsų ekranizacijos sampratai? Gal yra literatūros ekranizavimo principų, kuriuos iš jų perėmėte?
Man daro įtaką ne ekranizacijos, o tapyba. Jau kokius 20 metų mano fantazijas veikia amerikiečių tapytojo Andrew Wyetho dailė. Jei parodau operatoriui arba dailininkui kurį nors jo paveikslą (pavyzdžiui, garsiausią „Kristinos pasaulį“, vaizduojantį paralyžiuotą merginą, parkritusią ant pievos, tolumoje matyti jos namas), neturiu jokių problemų – operatorius supranta, kokio kadro noriu. Filme „Amžinoji šviesa“ yra daug Andrew Wyetho citatų.
Jei kalbėsime apie režisierius, ko gero, patyriau Ingmaro Bergmano įtaką. Būdamas ir teatro režisierius, stambius planus jis filmuodavo teatro principu. Jam užtekdavo baltos sienos ir Liv Ullmann veido. Sunkiai suvokiama, kaip iš viso to gimsta stebuklas.
Mąstydamas apie ateitį ir naujas ekranizacijas, ties kokia knyga dažniausiai stabtelite?
Yra toks romanas, kurį Šavelis rašo jau 30 metų. Jis vadinasi „Sukilimas kapinėse“. Tai – fantasmagorija apie tai, kaip patvinsta senosios miestelio kapinės. Tose kapinėse gulintys visų epochų mirusieji grįžta į miestelį, nes kapinės liko po vandeniu. Jau 15 metų Šavelis mane kaitina tuo neparašytu romanu ir vis susimąstau, ar jo sulauksiu?
Mane dažnai skatina imtis Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“, esą tai labai įdomus tekstas. Ten daug didaktikos, bet jeigu knygos veiksmą perkėlus į mūsų laikus, į 2010-uosius? Taip būtų galima perlaužti knygos kodą, priartinti prie šiuolaikinės visuomenės realijų. Dabar, skaitydamas jaunųjų recenzijas, suvokiu, kad iš režisieriaus nelaukiama tik būti pasakotoju, norima individualaus, ypatingo požiūrio į pasakojimą. Štai už ką mylimas Šarūnas Bartas – už asmenybės braižą. Yra tik viena bėda, juk nė vienas europinį lygį pasiekęs teatro režisierius neišgarsėjo lietuviškų pjesių pastatymais, o aš visą gyvenimą kūriau filmus pagal lietuvių literatūrą ir bandžiau šį bei tą pasiekti.
Kalbėjosi Karolis Baublys
Tos dvi tendencijos, apie kurias kalbate, iš tiesų egzistuoja. Rašytojai dažnai priekaištauja režisieriams: „Ko lendate prie teksto – užrašyto, užbaigto kūrinio?“ Atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Literatūra gali būti verčiama į kino kalbą, bet atsiranda daug niuansų. Pažodinis vertimas yra beprasmis, nebent tai būtų mokomoji priemonė mokykloms, skirta ne skaityti kūrinį, o turėti vaizdų adaptaciją. Pavyzdžiui, komiksus. Kita problema – skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos. Ne vienam režisieriui kyla kovos su klasikais problema. Sėkmingos ekranizacijos vis dėlto yra arti originalo, bet jos pasižymi labai stipriais režisūriniais sprendimais. Pavyzdžiui, Grigorijaus Kozincevo „Hamletas“ (1964) arba „Karalius Lyras“ (1970). Pastarojo labai netikėtas sprendimas – estų aktoriaus Jürio Järveto bebarzdis veidas tarytum kokio nors šventojo. Tam tikri vizualiniai, režisūriniai sprendimai paverčia filmą savarankiška vertybe, nors režisierius būna kruopščiai išstudijavęs originalų kūrinį. Laisvų klasikinio kūrinio interpretacijų taip pat yra, bet jei Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ ekranizacijoje nusižudytų ne pagrindinė herojė, o kas nors kitas, žiūrovai greičiausiai filmo nesuprastų. Galiu pateikti ir kitokį pavyzdį – savo filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Mano pakeitimo esmė – pagrindinė herojė lieka gyva, o nuodėmklausė bando žudytis. Iš dalies žiūrovai tokį sprendimą atleidžia jau vien todėl, jog tai – šiuolaikinė literatūra, ji lengviau prieinama, leidžiasi įvairiai adaptuojama. Šiuo požiūriu taip elgtis su klasika būtų sunkiau.
Vis dėlto pažodinis klasikos vertimas niekam nereikalingas. Kiekvienas oponentas gali pasakyti: „Skaitykite knygą.“ Tačiau skaitydamas knygą skaitytojas yra laisvas – pats kuria sapnus, vaizdus, tipažus. Sėdėdamas kino salėje, jis jau žiūri svetimą sapną ir gali jį priimti arba ne. Atsiranda herojaus atitikimo problema, nes kiekvienas žiūrovas vaizduotėje susikūrė savo Natašą Rostovą ar kokį kitą personažą. Gerai, jei žiūrovas priima tokį personažą, kokį pamatė ekrane, – idealų vyrą ar idealią moterį. Dažnai klasikinių kūrinių ekranizacijose vaidina gražūs žmonės. Pavyzdžiui, Franco Zeffirelli „Romeo ir Džuljeta“ (1968) – nepaprastai jautriai kino kalba papasakota istorija, vaidina itin gražūs, jauni, beveik šešiolikmečiai aktoriai. Įmanomas ir atvirkštinis variantas – kartais ekranizacijoje suvaidinęs aktorius tampa idealiu personažo modeliu ir skaitytojas jo nebeįsivaizduoja kitokio, vaizduotėje mato tik tokį. Taip yra atsitikę su Piero Paolo Pasolini „Evangelija pagal Matą“ (1964): Vatikanas paprašė pagrindinio vaidmens kūrėjo daugiau niekad nevaidinti, kad išliktų jo sukurtas Kristaus įvaizdis. Štai kokia kartais yra kino magija.
Labiau esu linkęs kalbėti apie šiuolaikinę literatūrą ir šiuolaikinį kiną. Beveik visų mano kūrinių pagrindas – literatūra. Dažnai manoma, kad filmo siužetas, kurį sugalvojo scenaristas arba režisierius, jau ir yra autorinio kino pagrindas. Ekranizacija – tarsi antrinis produktas. Bet yra daug pavyzdžių, kai filmai, sukurti pagal literatūros kūrinius, tampa autoriniais ir kartais net ir nebeieškoma sąsajų su literatūra. Pavyzdžiui, Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“ (1971) arba Michaelo Curtizo „Kasablanka“ (1942). Kalbant apie šiuos filmus, dažnai net neprisimenamas literatūrinis šaltinis, nes filmai jau yra tapę vertybėmis. Daugelį savo filmų galiu pavadinti autoriniais, nors jie remiasi literatūra. Net „Amžinoji šviesa“ (1987) skiriasi nuo originalo: turi kitą finalą, remiasi kitokia geografija. Rimantas Šavelis norėjo, kad filmavimas vyktų Aukštaitijoje, kur rašytojas sutiko knygos prototipus, o aš veiksmą perkėliau prie jūros, į Šilutės lygumas, potvynių užtvindomas vietas. Pamatęs filmą, Šavelis pasakė: „Tu buvai teisus.“ Sprendimas perkelti veiksmą į kitą, rašytojui nežinomą vietą, padėjo istoriją atskleisti kita – kino kalba.
Kino kalba ir žodis visiškai nesutampa, konfliktuoja: to, ką galima perteikti žodžiu, kartais neįmanoma perteikti vaizdu, vaizdai nepasiduoda žodiniam aprašymui. Jei Charleso Chaplino filmą galima būtų užrašyti taip, kad skaitytojas kvatotųsi vien nuo aprašymo, būtų fantastiška. Vokiečių rašytojas Patrickas Süskindas 15 metų neleido ekranizuoti savo romano „Kvepalai“, teigdamas, kad literatūrinio teksto virtimas filmu sukels infarktą jo personažams. Konfliktas tarp literatūros ir kino visada egzistuoja. Rašytojas beveik niekad nebus patenkintas, pamatęs savo kūrinio ekranizaciją. Garsus kino istorijos pavyzdys, kaip Ernestas Hemingway’us žiūrėjo „Senio ir jūros“ ekranizaciją: pažiūrėjo 10 minučių, ištarė frazę: „Štai ir žuvėdros pasirodė“, ir išėjo iš salės. Kartais rašytojas nori, kad būtų išsaugoti visi jo teksto elementai, o režisierius negali ekranizuoti 400 ar 600 puslapių romano paraidžiui, iškart atsisakoma aprašymų, monologų, dalies dialogų. 300 puslapių romaną reikia sutrumpinti iki 60. Iš dalies rašytojai teisingai sako, esą filmas tampa literatūros teksto klinikine mirtimi. Tačiau bendradarbiavimas tarp rašytojo ir režisieriaus įmanomas ir kartais net būna sėkmingas.
Pavyzdys, kaip aš skaitau literatūrą, galėtų būti Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tema laikraštinė – prostitučių realybė. Tačiau skaitydamas knygą pasinėriau į savo pasaulį ir man šovė į galvą mintis, kaip būtų, jei ši herojė, turtinga moteris, turėtų dvarą ir paimtų globoti tris prostitutes? Kad jos užsimirštų, herojė rengtų jas XIX a. rūbais, tarytum perkeltų į kitą epochą, skaitytų joms Paganini gyvenimo istoriją, jos pieštų... Taip skaitydamas ėmiau kurti kitą siužetą ir tas siužetas mane sudomino.
Kaip gimsta noras ekranizuoti literatūros kūrinį? Koks turi būti tekstas, kad režisierius pasistengtų perkelti jį į ekraną?
Nemąsčiau apie Franzo Kafkos „Proceso“ ekranizavimą, bet perskaičiau straipsnį apie Kafką, kuriame buvo rašoma, kad jis labai nemėgo kino, kinematografą laikė balaganu. Žinoma, tai buvo kinematografo pradžia, girtų darbininkų kvartaluose buvo rodomi cirko atrakcionai, kvailinantys žmones, atimantys galimybę domėtis intelektualesniu menu. Kinas Kafkai atrodė nuodas. Kai tai perskaičiau, pagalvojau, kokius filmus galėjo matyti rašytojas. Be abejo, jis galėjo matyti Chaplino filmus, kurie vėliau tapo klasika. Gimė idėja sukurti filmą, kuris prasidėtų kino teatro salėje ir baigtųsi pagrindinio personažo nužudymu ne skerdykloje, kaip kad Kafkos romane, o kino teatre, per Chaplino filmo seansą. Herojų panorau paversti kino mylėtoju, kuris net vaikšto kaip Chaplinas. Įsitraukiau į šį žaidimą, apversdamas Kafkos požiūrį. Kostas Smoriginas puikiai įgyvendino mano sumanymą. Galiu pasakyti, kad tokių palankių recenzijų, kurių sulaukė šis televizijos filmas, nesu turėjęs. Nors tai buvo rizikinga – ekranizavau pasaulinę literatūrą. Taigi žaidimas su literatūra prasideda nuo paprastų, o ne globalių dalykų. Dirbant su literatūra pasitaiko daug tokių improvizacinių momentų.
Kai kreipiausi į Juozą Aputį, norėdamas kurti filmą pagal jo noveles, jis paklausė: „Bet kaip tu tai padarysi? Juk novelė ir yra novelė, tai – užbaigtas kūrinys. Kaip sujungsi skirtingų novelių personažus, kurie tarpusavyje niekaip nedera?“ Vieni elementai buvo paimti iš vienos novelės, kiti – iš kitos. Taip gimė filmas „Ir ten krantai smėlėti“ (1991), derinantis dokumentalumą ir Apučio novelių išmonę. Į filmą ne pažodžiui perkėliau noveles, o jų atmosferą, nuotaiką, veidus. Supratau, kad vien su aktoriais neišsiversiu, turi būti tikrų išvagotų veidų, valstietiškos rankos. Personažai, kuriuos rašytojas sutiko realybėje, turi egzistuoti ir filme, tik kitokiu pavidalu.
Mano, kaip režisieriaus, pirmas susidūrimas su literatūra buvo O. Henry novelės. Tai jau visai priešingas atvejis. Pradėjau domėtis rašytoju ir perskaičiau, kad pats O. Henry nekentė savo kūrybos, nes dėl pinigų buvo priverstas kiekvieną sekmadienį rašyti po novelę, skirtą eiliniam miestiečiui. Ta novelė turėjo baigtis gražiai, sentimentaliai. Skaitytojas, perskaitęs novelę, aišku, laikraštį išmesdavo, bet patirdavo tam tikrų gražių jausmų. Kitą sekmadienį jis vėl ieškos laikraštyje kitos to paties autoriaus novelės su tokia pat patrauklia emocija. O. Henry suvokė, kad dirba tik dėl pinigų ir privalo įtikti eiliniam skaitytojui. Perskaitęs tai, ėmiau į O. Henry noveles žiūrėti laisviau, nebevertinau jų kaip tam tikros dogmos. Išliko pagarba autoriui, bet pasikeitė požiūris į literatūrą, atsirado noras žaisti kūryba. Pavyzdžiui, turiu aktorę trumpais plaukais, tačiau novelėje merginos plaukai ilgi. Novelėje ji nusikerpa ilgus plaukus, norėdama gauti pinigų. Vadinasi, aktorė filme gali nusikirpti trumpus plaukus ir gauti labai nedaug pinigų. Taip nustojau keliaklupsčiauti prieš autorių.
Šiuolaikiniame Europos kine populiaresni originalūs scenarijai, o ne ekranizacijos. Kas vis dėlto skatina Jus nebijoti puoselėti ekranizacijos žanro?
Žinoma, manau, kad autoriniame kine, režisūroje aukščiausias lygis – savas siužetas. Kalbėdamas apie save, galėčiau paminėti du dalykus: per visą kūrybinį gyvenimą neradau bendraminčio, kuris visuomet būtų šalia. Neradau dramaturgo, kuris padėtų įgyvendinti idėjas, sapnus, svajones. Buvo etapų, kai sėkmingai dirbome kartu su Šaveliu, Žalakevičium, bet tai – atskiri sėkmės momentai. Nemanau, kad galiu savarankiškai parašyti originalų kūrinį. Matyt, dabartinio kino sąlygomis 5 scenarijaus puslapiai gali tapti filmo pagrindu. Ko gero, Šarūnui Bartui daugiau kaip 10 puslapių ir nereikia. Jo kinas gimsta filmavimo aikštelėje. Filmo užrašymas reikalingas tik sąmatai ir pinigams, visa kita yra Barto galvoje.
Aš pripratau prie to, kad man nuolat reikia idėjos, pagalbos. Kai randu, kas mane sudomintų, įvyksta tai, ką juokais vadinu rašytojo sunaikinimu – išnarstau literatūrinį tekstą. Ir Jurgai Ivanauskaitei esu sakęs, kad pirmiausia jos kūrinį išnarstysiu, o paskui vėl sudėsiu. Dažnai detalių būna per daug. Literatūros kūrinį sukeičiu dalimis, bet sukeičiu taip, kaip man atrodo geriau. Man patinka, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ idėja, charakteriai, tačiau istoriją turiu pripratinti prie savęs, todėl turiu ją perpasakoti taip, kaip supratau. Tampu perpasakotoju, kuris galbūt prikuria, prideda tam tikros papildomos informacijos, naujų spalvų arba sukuria visiškai naujas situacijas. Ar turiu teisę taip elgtis, nežinau, turbūt turiu. Jurga Ivanauskaitė dažnai klausydavosi mano monologų, perpasakojimų ir užsirašinėdavo lyg stropi studentė idėjas, kurias norėčiau įgyvendinti. Kitą dieną ji atnešdavo užrašytas mano idėjas. Paradoksas – priversdavau rašytoją perrašyti prieš dešimtmetį sukurtą tekstą, diktuodavau savo versiją. Žinoma, įvykdavo ir konfliktų, mažyčių nesutarimų, bet galų gale rašytoja priėmė mano siūlomą kūrinį.
Kokie yra sunkiausiai ekranizuojami rašytojai? Pavyzdžiui, ilgą laiką manyta, kad Marcelio Prousto romanų ciklo Prarasto laiko beieškant“ neįmanoma ekranizuoti, tačiau vokiečių režisieriui Volkeriui Schlöndorffui pavyko sukurti filmą „Svano meilė“ pagal pirmąją romanų ciklo dalį. Ar yra toks literatūros tekstas, kurio Jūs niekada nesiryžtumėte (ar neišdrįstumėte) ekranizuoti, tekstas, prieš kurį jūs – režisierius (ar tiesiog žmogus) jaučiatės silpnas?
Visiška mano klaida buvo imtis Balio Sruogos „Dievų miško“. Man atrodė, kad galiu tai padaryti. Bet knygoje yra daug dalykų, kurie iš pat pradžių man signalizavo, kad to padaryti negalima. Kūrinys parašytas 1945 metais. Jeigu jis tais pačiais metais būtų išverstas į anglų kalbą, matyt, rašytojas būtų gavęs Nobelio premiją, nes iškart po karo taip ironiškai aprašyti savo kančią ir nebūti tos kančios palaužtam, – nepaprastai naujas požiūris. Visa memuarinė literatūra apie konclagerius buvo skirta kančiai, siekta, kad visi tave, kaip personažą, užjaustų. Filme padariau tai, kas jau seniai buvo eksploatuota kituose filmuose, jau tapę kino klišėmis. Kalbant apie Sruogos tekstą, vienas pagrindinių buvo autorinis komentaras, remarkos. Jei tai išversčiau į kino kalbą, filmą paversčiau radijo pjese. Buvo daug komponentų, kurie galėjo signalizuoti tik visišką nesėkmę. Po premjeros viena moteriškė, prisistačiusi kaip Sruogos kūrybos saugotoja, pasakė: „Sveikinu – jūs įlipot į aukštą kalną.“ Tai buvo gražus komplimentas, bet iki galo juo nepatikėjau, supratau, kad likau prieškalnyje. Tokios literatūros, matyt, nereikia liesti, ji jau savaime vertinga. Siekiant sėkmės, reikėtų arba dokumentiškai tiksliai ekranizuoti Sruogos memuarus, arba ekranizuoti tai, ko jis neparašė. Ėjau link to, bet nepakako laiko. Štai tokio principo visuomet laikausi – sukurti filmą pagal tai, ko neparašė rašytojas, pratęsti rašytojo darbą. Pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“ psichoterapeutės personažas beveik neatskleistas. Todėl apsisprendžiau kurti filmą apie moterį, kuri klausosi išpažinčių. Taip ir pasakiau Jurgai: „Kursiu filmą apie tai, ko neparašei.“ Jei būčiau sukūręs filmą apie tai, ko neparašė Sruoga, pradėdamas nuo tos vietos, kur baigiasi jo romanas, atskleidęs Sruogos kančią iki jo mirties, būčiau laisvas nuo knygos. Tačiau to nepadariau, ir tai – mano klaida. Medžiagos tokiam darbui turėjau daug: Sruoga apako, gėrė, jį mušė rusai, jo laukė žmona, negalėdama emigruoti... Didžiulė tragedija dar liko neatskleista.
Jei man reikėtų ekranizuoti Antano Vienuolio „Paskenduolę“ (nors pats to nesiimčiau), pasakočiau istoriją Kazelio, kuris paliko Veroniką ir išvažiavo į Ameriką, į kasyklas, dirbti ir norėjo uždirbti pinigų, nupirkti Veronikai bilietą, kad ji galėtų atvažiuoti, o jinai jo laukė. Pasakočiau kitą istorijos pusę, o paskui, finale, galbūt parodyčiau, kaip Veronika nusižudė. Kaip sako Larsas von Trieras, jeigu kine yra abėcėlė, aš ieškau tos kitos naujos raidės.
Kalbant apie ekranizacijas, dažnai minima Luchino Visconti filmas „Mirtis Venecijoje“. Manoma, kad Visconti iš Tomo Manno nove novelės padarė stebuklą – jis perteikė savo gyvenimo apmąstymus, savo pasaulio supratimą, žinias, gyvenimo būdą, sukūrė skausmingą savo gyvenimo himną.
Man įdomi patirtis buvo bendravimas su švedų literatūra, nors tai kol kas niekur nenuvedė. Vienu metu susidomėjau Torgny Lindgreno kūryba, ypač romanu „Kamanių medus“. Ėmiau bendrauti su švedų prodiuseriu, sužinojau, kad šis kūrinys nėra ekranizuotas, ir ėmiau domėtis kodėl. Paaiškėjo, kad vienas žymiausių šių dienų švedų režisierių Bo Widerbergas, perkėlęs į ekraną Lindgreno „Gyvatės pėdsaką ant uolos“, pasakė: „Šito rašytojo ekranizuoti neįmanoma. Jis tam nepasiduoda.“ Ir tai tapo dogma. Tačiau scenaristui, kuris lyg ir sutiktų dirbti su Lindgreno romanu, parodžiau savo filmą „Vilko dantų karoliai“ (1997), ir jis pasakė: „Dirbam, tu tikrai gali.“ Kodėl jis taip pasakė, nežinau. Galbūt jam patiko filmo vizualinis pasaulis, galbūt jis suvokė, kad mano sukurtas pasaulis stiprus? Taigi pasakymas, kad vienas ar kitas literatūros tekstas neekranizuojamas, yra sąlygiškas – atsiranda žmogus, kuris gali tai padaryti.
Yra labai keistas tekstas – Biblija. Pasolini savo pamąstymuose teigdavo, jog jos ekranizuoti neįmanoma. Tačiau jis rado originalų būdą tai padaryti. Skaitant Bibliją, matyti daug elipsių, pavyzdžiui: „Jie ėjo paskui Jį“. Kas tie jie? Tai nepasakyta. Tad Pasolini nusprendė, kad tie „jie“ – Pietų Italijos valstiečiai, juos režisierius ir pavertė savo herojais. Kaimo žmonės ir buvo tie visi šventieji. Pasolini neėmė profesionalių aktorių, filme vaidino paprasti žmonės vargo paženklintais veidais, raukšlėti, bedančiai, didelėmis šiurkščiomis rankomis. Jei kuriama saloninė Biblijos ekranizacija, toks filmas tampa vienadienis, o Pasolini „Evangelija pagal Matą“ tapo klasika. „Kamanių medaus“ siužetas tam tikra prasme taip pat biblinis. Tai mane ir sudomino.
Nereikia liesti daugelio kūrinių. Sakoma, prisilietęs prie literatūros vis vien pralaimėsi. Literatūra turi daugiau spalvų, nors, anot kitų, žodis neturi tiek spalvų, kiek vaizdas. Kitas dalykas, kas yra literatūra? Vienas iš studentų mokymo etapų yra ekranizacijos kūrimas. Pirmakursiams parodžiau Peterio Brueghelio paveikslą „Ikaro žūtis“. „Žiūrėkit, ką pasakoja paveikslas“, – raginau studentus. Vienas studentas parodytų Ikarą stambiu planu su vašku priklijuotais sparnais, kylantį į saulę, kitas papasakotų didelę istoriją, kurioje Ikarui skirta labai mažai vietos. Pasakodamas turi apsibrėžti, ką tuo nori pasakyti. Galbūt tai, kas svarbu, savo nereikšmingumu ir yra didžioji tragedija. Esama daug būdų prisiliesti prie literatūros. Tačiau imdamasis literatūros esi šiek tiek pranašesnis už kitus kolegas. Turiu omenyje pirmiausia filmų finansavimą. Pas mus nėra profesionalių kino dramaturgų, mat dar sovietiniais laikais dauguma rašytojų atšlydavo nuo kino, nes cenzūra sugadindavo ar uždrausdavo daugumą geriausių jų kūrinių. Neturime kino dramaturgijos mokyklos, todėl scenarijus rašo patys rašytojai. Kas yra scenarijaus pagal literatūros kūrinį rašymas? Tai – antrinė veikla, praktiškai tai ne kūryba. Kaip pasakytų Kubrickas, tai tam tikras kodų „nulaužimas“, kūryba iš jau sukurto daikto. Ar ekranizacija iš tiesų bus antrinis roduktas, priklausys nuo režisieriaus, nuo to, ką jis nori padaryti. Savitas menininkas Peteris Greenaway’us „Naktinėje sargyboje“ iš Rembrandto paveikslo padarė neįtikėtiną detektyvą. Greenaway’us gali imtis ekranizuoti bet ką, jis vis vien išliks savimi. Tai – lyg atskiras pasaulis. Individualus autoriaus požiūris rodo, jog viskas įmanoma.
Kokie režisieriai ir jų sukurtos ekranizacijos Jums yra geriausi? Kokius filmus išskirtumėt kaip kūrybiškiausias, vertingiausias ekranizacijas?
Autoritetai keičiasi, bet man ilgai toks autoritetas buvo Romano Polanskio „Tesė“ (1979) pagal Thomaso Hardy romaną. Filmo atmosfera buvo tokia įtaigi, kad man net nerūpėjo, jog tai – ekranizacija. Išskirčiau Volkerio Schlöndorffo „Skardinį būgnelį“ (1979). Kai žiūrėjau filmą, jaučiau stebįs kažin kokį stebuklą, ir tik vėliau sužinojau, kad tai – ekranizacija.
Ar paminėti filmai (ir režisieriai) padarė įtaką Jūsų ekranizacijos sampratai? Gal yra literatūros ekranizavimo principų, kuriuos iš jų perėmėte?
Man daro įtaką ne ekranizacijos, o tapyba. Jau kokius 20 metų mano fantazijas veikia amerikiečių tapytojo Andrew Wyetho dailė. Jei parodau operatoriui arba dailininkui kurį nors jo paveikslą (pavyzdžiui, garsiausią „Kristinos pasaulį“, vaizduojantį paralyžiuotą merginą, parkritusią ant pievos, tolumoje matyti jos namas), neturiu jokių problemų – operatorius supranta, kokio kadro noriu. Filme „Amžinoji šviesa“ yra daug Andrew Wyetho citatų.
Jei kalbėsime apie režisierius, ko gero, patyriau Ingmaro Bergmano įtaką. Būdamas ir teatro režisierius, stambius planus jis filmuodavo teatro principu. Jam užtekdavo baltos sienos ir Liv Ullmann veido. Sunkiai suvokiama, kaip iš viso to gimsta stebuklas.
Mąstydamas apie ateitį ir naujas ekranizacijas, ties kokia knyga dažniausiai stabtelite?
Yra toks romanas, kurį Šavelis rašo jau 30 metų. Jis vadinasi „Sukilimas kapinėse“. Tai – fantasmagorija apie tai, kaip patvinsta senosios miestelio kapinės. Tose kapinėse gulintys visų epochų mirusieji grįžta į miestelį, nes kapinės liko po vandeniu. Jau 15 metų Šavelis mane kaitina tuo neparašytu romanu ir vis susimąstau, ar jo sulauksiu?
Mane dažnai skatina imtis Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“, esą tai labai įdomus tekstas. Ten daug didaktikos, bet jeigu knygos veiksmą perkėlus į mūsų laikus, į 2010-uosius? Taip būtų galima perlaužti knygos kodą, priartinti prie šiuolaikinės visuomenės realijų. Dabar, skaitydamas jaunųjų recenzijas, suvokiu, kad iš režisieriaus nelaukiama tik būti pasakotoju, norima individualaus, ypatingo požiūrio į pasakojimą. Štai už ką mylimas Šarūnas Bartas – už asmenybės braižą. Yra tik viena bėda, juk nė vienas europinį lygį pasiekęs teatro režisierius neišgarsėjo lietuviškų pjesių pastatymais, o aš visą gyvenimą kūriau filmus pagal lietuvių literatūrą ir bandžiau šį bei tą pasiekti.
Kalbėjosi Karolis Baublys
Komentarai (0)