Paulina Pukytė: Ar Emilio Vėlyvio filmai rodo, kad turime lietuvišką Tarantino? O gal mes (lietuviai) sugebame ką nors padaryti gerai tik tada, kai kopijuojame kitus, kitaip sakant, patys negalime nieko sukurti, tik išmokti ir kuo tiksliau pakartoti, kaip kad sakė Jurgis Kunčinas, cituojamas Rolando Rastausko („Privati teritorija“, 2009, 15 p.)? Na gerai, tarkime, tai yra hommage Quentinui Tarantino, o tai visiškai legalu. Tačiau ką „Zero 2“ duoda naujo, ko nebuvo, pavyzdžiui, „Bulvariniame skaitale“? Lietuviškas realijas Tarantino formatu? Sutinku, tai gali būti įdomu. Bet ar čia iš tiesų Tarantino formatas?

Parodija, hiperbolė, sutirštintos ir šaržuotos daugiausia smurtinės situacijos, – viso to yra abiejuose filmuose. Yra ir „giliamintiški“ dialogai prie čia pat kraujuojančių sužeistųjų ir lavonų – beveik pačiame smurto įkarštyje personažai mėgina spręsti neva svarbius gyvenimo klausimus. Tačiau pastebėjau, kad lietuviškame filme kai kurie aktoriai juokiasi vaidindami savo personažus. Tiksliau, ne personažai juokiasi iš savęs, ir ne aktoriai pašiepia savo personažus (taip elgiasi tik išties meistriškai suvaidinęs Ramūnas Rudokas), aktoriai (kai kurie) juokiasi sakydami savo tekstą. „Bulvariniame skaitale“ to nėra. Ar tai „Zero 2“ trūkumas, ar privalumas? Ar šitaip žengiamas dar vienas žingsnis pro nugriautą ketvirtąją sieną, dar labiau nei „Bulvariniame skaitale“ pabrėžiant, kad tai – filmas, fikcija, o ne antrinė realybė? O gal tiesiog kai kurie aktoriai nesugeba subtiliau žaisti kinu, balansuoti tarp „šiapus“ ir „anapus“ (ekrano), tarp modernaus ir postmodernaus kino? Pastarąjį variantą patvirtintų ir jau visai perdėtai šaržuoti televizijos serialo epizodai. Tie patys aktoriai, vaidindami tikruose serialuose, tikrai šitaip nesimaivo, tai kam reikėjo čia? Ar tam, kad eilinis, paprastas žiūrovas suprastų, jog filme iš tų serialų šaipomasi? Kad atskirtų, kur serialas (blogai), o kur filmas (gerai)? Vadinasi, „Zero 2“ mažiau pasitiki savo žiūrovais negu „Bulvarinis skaitalas“?

„Zero 2“ matome net ir vieno pagrindinių veikėjų šokį su kito vyro žmona (plg. garsųjį Johno Travoltos šokį su Uma Thurman). Tik tas mūsų šokis toks beviltiškai „lietuviškas“ (norisi tikėti, kad tyčia)... Kažkada aprašiau tokį šokimą knygoje „Jų papročiai“ – tai tiesiog lingavimas į šonus, laikant apkabinus vienas kitą per liemenį ar pečius, vadinamasis „lėtas“. Pagalvojau, gal kurti šį filmą Vėlyvį paskatino daug metų jį kamavęs klausimas apie Johno Travoltos personažo elgesį su Umos Thurman heroje, t. y. ar Travoltos personažas būtų „miegojęs su ištekėjusia moterimi“? Būtent toks banalus (tačiau man tuo banalumu ir juokingas) klausimas tampa „Zero 2“ leitmotyvu.

„Bulvarinio skaitalo“ leitmotyvas man yra ypač šilti filmo herojų vyrų santykiai su žmonomis ir draugėmis. Iš „Skaitalo...“ epizodinių moterų portretų (net tų, kurios egzistuoja tik už kadro, kaip kad, pavyzdžiui, paties Tarantino suvaidinto personažo žmona), spėju, kad filmas yra užkoduotas Tarantino meilės laiškas savo žmonai, o kartu ir visoms žmonoms bei draugėms apskritai. Lietuviškame „Zero 2“ šito, deja, nejauti, netgi priešingai. „Skaitale...“ vyrai talžo ir šaudo vieni kitus, bet su moterimis jie visai kitokie – supratingi, mylintys, pagarbūs ir pakantūs. Jie retai pakelia ant jų balsą, ką jau kalbėti apie ranką (prisiminkite kad ir Bruce’o Williso personažo merginą; o ar pastebėjote Harvey Keitelio personažo draugę?). O „Zero 2“ moterys gauna nė kiek ne mažiau smurto už vyrus (šiems jo tenka per akis). Tokia štai iškreipta, perversiška lygybė. Bet gal būtent taip (tyčia ar netyčia) filme ryškėja dar viena lietuviška realija, dar vienas milžiniškas skirtumas tarp socialiai išsivysčiusio pasaulio ir primityvios Lietuvos? Vis dėlto gaila, kad „Zero 2“ neduoda jokios atgaivos, jokio teigiamo personažo, nesmurtiškų epizodų beveik nėra, o rėkimas ir keikimasis beveik nepertraukiamas. Juk žinoma, kad be pauzių nebūtų muzikos, tik ištisinis garsas, t. y. triukšmas. „Skaitale...“ tokių pauzių yra, „Zero 2“ kala be atvangos, todėl pradeda šiek tiek erzinti ir nusibosti.

Sugalvojau ir dar vieną hipotetinę filmo „Zero 2“ atsiradimo priežastį: gal režisieriui užmigti neleido ir klausimas, kodėl tokie mediniai lietuviškų filmų dialogai ir ar įmanoma sukurti lietuvišką filmą apie mūsų laikus, kuriame dialogai skambėtų natūraliai. Štai ir atsakymas: pasirodo, įmanoma,
tik personažai turi ne kalbėti, o nuolat keiktis, ir ne lietuviškai, o rusiškai. (Ką tai sako apie mūsų „seniausią indoeuropiečių“ kalbą ir jos vartotojus?) Tačiau filmas taip užtvindytas, tiesiog persotintas rusiškais keiksmažodžiais, kad persveria į kitą nenatūralumo pusę. Visi veikėjai kalba vienodai bjauriai, net ir „garsus aktorius“ Andrius Bialobžeskis (manau, gyvenime šis garsus aktorius keikiasi mažiau).

Santa Lingevičiūtė: Nežinau, ar tai režisieriaus pranašumas, kad jo filmai lyginami su kito režisieriaus (šiuo atveju Tarantino)? Kodėl negalime turėti Emilio Vėlyvio? Kad ir kuriančio komercinį lietuvišką kiną, bet bent jau unikalų?

Žiūrėdama filmą prisiminiau Giedros Radvilavičiūtės esė „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“ („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010, 29 p.). Personažei paskambina vienos leidyklos redaktorius ir aiškina, koks turi būti perkamas romanas, t. y. vartotojiškas: „Romanas turi baigtis skaitymo procesui nespėjus tapti prievarta.“ pasakojimas turi būti „palaikomas kokios nors paieškos istorija“. Kad tautai būtų artimas, pavyzdžiui, kaip Murakamis, Irwingas ar Brownas... Žodžiu, grįžimas prie detektyvo, tik jau postmodernesnio. Šiais metais tauta ir išrinko tokį romaną „Metų knyga“. Vėlyvio filmas taip pat turi visus šiuos pranašumus: jo peržiūra daugumai netapo prievarta, veiksmas neleidžia nuobodžiauti, siužetas vingrus, nekonvencinis. Žodžiu, filmas žiūroviškas. Pasirodo, šiais laikais tai bene didžiausias privalumas. Dar tai pirmojo filmo tęsinys – taip pat būdinga blokbasteriams.

Tad filmą „Zero 2“ suvartojau kaip prekę. Režisierius neslepia – tokia jo paskirtis, t. y. jis kurtas norint užsidirbti pinigų. Tai „šaukia“ ir filmo plakatai, sugestijuojantys skaitomiausią visuomenės žurnalą „Žmonės“. Tad ir orientuotasi į tą pačią žiūrovų/skaitytojų grupę, kurie kino salėje be perstojo ne juokiasi, o žvengia. Jei ne iš keiksmažodžių, tai iš mūsų tautą neseniai sukrėtusių dalykų. Pavyzdžiui, filmo pradžioje perėjimas nuo keiksmažodžiais apipintų derybų su policininku prie ženklo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ visiems labai juokingas, nes dauguma tautos supranta „bajerį“, mat dar neseniai šis projektas melžė visų mokesčių mokėtojų pinigus. Ir daug jų „praplovė“. O Emilis Vėlyvis taip atiduoda „duoklę“ Kultūros ministerijai, kurios nekenčia. Taip pat ir „Sidabrinei gervei“, nors, mano nuomone, šis epizodas vienas silpniausių filme – pernelyg ji lenda į akis, nes pastatyta pirmame plane. Dar viena kompozicija – mafijos galvos (Saulius Siparis) pokalbis su Silvestru (Kęstutis Jakštas), fone šmėžuojant juodam prokuratūros kubui. Ir vėl visiems labai linksma, nes tauta jį sutapatina su mūsų visų „didvyriu“ Drąsiumi Kedžiu. Ir pati esu tautos dalis, nors minėtus įvykius vertinu kitaip, tad „pažvengiau“.

Esu moteris, turbūt „nenormali“, nes feministė, mat nemanau, kad moterims lemta „laukti“, o vyrams „plaukti“, todėl kiekviename filme man aktuali moters „vieta“ . Pirmajame „Zero“ formuojamu vienalypiu moters įvaizdžiu piktinausi. „Zero 2“ ir moterų personažių daugiau, ir jos jau nebe tokios pasyvios. Vienas linksmiausių epizodų, kai Maksą (Ramūnas Rudokas) žmona išmeta iš namų už tai, kad neduoda jai pinigų papams. Tad ji juos žada „įsistatyti“ lizingu. Juk bankas šiais laikais gali viską. Na, bent jau galėjo, kol neiššvaistė paskolų į visas puses. Grįždama prie moterų įvaizdžio, viliuosi, kad Vėlyvis kapsto giliau ir pasijuokia ne tik iš žiniasklaidos bei šeimos vertybių formuojamo moters stereotipo, bet ir iš vyrų „vyriškumo“, kuriems pastarasis ir „kiaušiai“ yra visas pasaulis, o didžiausias įžeidimas – būti apšauktam „pydaru“. Maksas net nušauna taip jį pavadinusią moterį. Tai pamačiusi
tauta ir vėl žvengė kaip arkliai ir kumelės. Juokas nėra blogai, tačiau, manau, dauguma tokią situaciją priėmė kaip natūralią, nekvestionuojamą ir neįžvelgė pasišaipymo, identifikavosi su personažais. Juk dauguma nesusimąsto, kad stereotipai ir yra jie patys. Tautai natūralu, kad boba nori papų, kad diedo reputacija priklauso nuo jo kiaušių, o dėl gėjaus pravardžiavimo „pydaru“ klausimų visai nekyla. O gal ir Vėlyvis visai to nenorėjo pašiepti?

P. P.: Man regis, tu žiūrėjai filmą labiau iš lietuviškos šiandienos pozicijų, turėdama galvoje konkrečias asmenybes ir pan., aš jį žiūrėjau kiek „nekalčiau“, galvodama apie labiau apibendrintas lietuviškas realijas. Nei aš tos „Sidabrinės gervės“ pastebėjau, nei prokuratūra man užkliuvo, nei su kažkokiu ten Kedžiu ką nors susiejau, frazė: „Aš nepasitikiu žmonėmis, dirbančiais pastate su kreivais langais“ man pasirodė geras humoras, mažas taiklus komentaras apie tai, kaip žmonės vertina ne tiek prokurorus, kiek šiuolaikinę architektūrą ir meną (plg. pakrantės „vamzdį“). Be to, negalėjau lyginti šio filmo su pirmuoju, nes „Zero“ tiesiog nemačiau.

S. L.: Turiu pripažinti, kad pirmasis pasirodė daug stipresnis, gilesnis, nors taip pat buvo juntama Quentino Tarantino įtaka. Keiksmažodžių irgi netrūko, bet jų buvo mažiau, tad ir personažų lūpose jie skambėjo įtikinamiau. Gal ir dėl to, kad „Zero“ personažai visi (daugiau ar mažiau) buvo beviltiškai „sėdę“ į dugną. Labiau buvo juntamas ir Vėlyvio atsidavimas filmui, susikaupimas ir rimtas požiūris į tai, ką daro. Todėl „Zero“ ir buvo paveikus. Po filmo patikėjau, kad Vėlyvis – gabus režisierius ir kad kuriant antrą filmą jam jau neprireiks laikytis „įsikibus į Tarantino sijoną“.

P. P.: Kodėl negali būti nerimto kino? Ir ne apie jau gana apvalkiotą „dugną“, o apie visiškas banalybes? „Žiūroviškas“ kinas – ar tai jau savaime blogai? Ką tik „Šiaurės Atėnuose“ (2010 02 26, Nr. 8(978)) perskaičiau savalaikį Aušros Jurgutienės straipsnį „Kiškių sukilimas“. Jame rašoma: „Man regis, lietuvių profesionalioji kritika yra pernelyg užsižaidusi garbinga aukštųjų estetinių vertybių saugotojos misija. Toks tikslas neabejotinai kilnus ir reikalingas, bet priemonės jam pasiekti kažkodėl padvelkia naftalinu ir nėra efektyvios. [...] Vien pasipiktinimai ir prakeiksmai „glamūrui“ kažin ar ką padės. Įprasta estetinio vertinimo ietis jam netinka, o kitokios amunicijos juo susidomėjusiems lyg ir pristinga. Pastaraisiais metais, man regis, vis labiau ima ryškėti literatūra (ir platesne prasme kultūra), atsidurianti tarp nuolat mūsų kritikoje supriešinamų blokų – „gerosios“ literatūros skaitinių ir „blogosios“ literatūros skaitalų (pastarąjį terminą skolinuosi iš Charleso Bukowskio romano pavadinimo). [...] Tai literatūra, sąmoningai naikinanti mūsų kritikų vertinimuose įsitvirtinusią takoskyrą tarp „tikrosios“ ir „pramoginės“ grožinės literatūros, nebijanti pripažinti vartotojiškos kultūros objektyviosios galios, matanti gyvenimą labai atviromis akimis. Tai intelektuali literatūra, labiausia vengianti to savo intelektualumo, sustabarėjusių estetinių klišių ir ritualų, patetinių intonacijų moralizavimo vertybių tema, tautinių pranašysčių. Tai ironiškos ir paradoksalios kalbos literatūra, nebijanti prisitraukti kičinių vaizdinių ir negražių žodžių, gebanti integruoti pramogos, juoko ir malonumo elementus, labai gerai suprasdama, ką ir kodėl daro, bet nenuolaidžiaudama pačiam svarbiausiam dalykui – meninei kokybei. [...] Tai literatūra, kylanti ne tik iš natūralaus poreikio susivokti, kur ir kam gyveni, bet ir iš kūrybinio žaidimo poreikio, labiausiai vengiant afišuoti dvasios žaizdas, kankinystę ir aukos kompleksus. Man regis, stiprėjanti šios parodijuojančios literatūros tendencija tampa pačia didžiausia vartotojiškos visuomenės priešininke ir maištininke, gerai suprasdama, kad laimėti negalės, bet pralaimėti taip pat.“

Nežinau, ar visa tai, kas čia taip teisingai pasakyta apie naują mūsų literatūros kryptį, galima pritaikyti Vėlyvio „Zero 2“, tačiau, man rodos, bent iš dalies jis atspindi šią tendenciją. Bet man, kaip ir tau, kyla klausimas: o gal man taip tik atrodo, nes aš noriu tą tendenciją matyti? Be to, nereikia pamiršti, kad bet kokio kūrinio bent dalinė vulgarizacija yra neišvengiama – liaudis žvengia ir „rimtuose“ filmuose, ir operoje, ir bet kur iš bet ko.

S. L.: Sutinku. Bet, kita vertus, mes abi negalim žiūrėti šio filmo visai „nekaltai“, mes abi, nors ir skirtingai, įdedame jį į tam tikrą kultūrinį kontekstą. Vis dėlto, manau, Vėlyvis nuolaidžiauja. Jis neišlaiko meninės kokybės, pernelyg pasiduoda vartotojiškai kultūrai, nebesugeba objektyviai ja manip uliuoti. Man „Zero 2“ – vienkartinis filmas, nors pažįstų žmonių, kurie ėjo ir po kelis kartus. Akis užkliuvo ir už vieno žiūrovo komentaro, kur jis porina, jog „Zero 2“ intelektualams ir šiaip iš turtingų šeimų kilusiems nesuprast. Beje, tu klausi, ar „Zero 2“ kūrybinė grupė nepasitiki savo auditorija. Manau, kad taip – nepasitiki. Nes retam turbūt kilo mintis traktuoti filmą kaip fikciją. Gal ir Vėlyvis taip netraktavo? Gal mes čia iš tikrųjų per daug stengiamės įžvelgti, ko filme net nėra?

P. P.: Ką reiškia „nesuprast“? Vis dėlto manau, kad bet koks kūrinys tuo vertingesnis, kuo įvairiau jį galima suprasti, interpretuoti, o „neteisingas“ kūrinio supratimas yra lygiai tokia pat vertybė, kaip ir „teisingas“. Ir net jei mes įžvelgiame tai, ko jame nėra, tai reiškia, kad filmas mus paveikė būtent taip, ir tai svarbiausia. O gal mes nepasitikime režisieriumi, o ne režisierius mumis? Manau, kad šis filmas skirtas pačiai įvairiausiai publikai, kuri iš jo pasiims skirtingus dalykus. Po dieninio seanso kartu iš salės išėjo dvi senučiukės. Nustebusi pagalvojau, kad jos tikrai ne tikslinė „Zero 2“ auditorija. Neatsispyriau pagundai jas užkalbinti: „Ar jums patiko filmas? Ar nesigailite, kad atėjote pažiūrėti?“ Tarsi kokioje didaktiškoje pasakoje, o ne realiame gyvenime, šių pagyvenusių ponių nuomonė apie filmą buvo radikaliai priešinga. Viena raukėsi: „Baisu, baisu, šitaip keikiasi, šitaip mušasi, ir kodėl finansuoja tokius bjaurius filmus, už tuos pinigus galima buvo kažką gražaus padaryti.“ Antroji džiaugėsi: „O man visai patiko. Labai geras filmas. Aktoriai kaip puikiai vaidina! Ir žinote, kai įsijauti į filmą, tų keiksmažodžių visai nepastebi, tiesiog jų nebegirdi, nes įdomu žiūrėti.“ Vis dėlto abi nesigailėjo atėjusios pažiūrėti „Zero 2“. Paklausiau kodėl pasirinko būtent šitą. „Na, todėl, kad lietuviškas...“.