Kino teatras „Pasaka” Vilniuje. Neringos Rekašiūtės nuotr.

Kino teatras „Pasaka” Vilniuje. Neringos Rekašiūtės nuotr.

Galerija (4)

Kino teatras

Kaip gimė „Pasaka“

Sumanymo iniciatoriai sako, kad iš didelės meilės kinui. Rugsėjo 17 d. Vilniaus senamiestyje, Benediktinių ir Šv. Ignoto gatvių kampiniame pastate, kadaise priklausiusiame jėzuitų noviciatui, jo antrajame aukšte, kur sovietmečiu veikė „Bočių“ restorano valgykla, duris atvėrė pirmas nekomercinis privatus kino teatras „Pasaka“, drauge su savivaldybės „Skalvija“ dabar sudarysiantis rimtesnę atsvarą „cocacoloms“.

Tos durys visada atviros, vidun kviečia ant sienos išpaišyti (skonio reikalas) Lewiso Carrollo knygos „Alisa stebuklų šalyje“ personažai ir virš staktos dantis iššiepęs Češyro katinas. Palypėsi iki pirmos laiptų aikštelės ir už posūkio pamatysi senovišką kasininkės „būdelę“, o toliau – didesnė ir mažesnė kino salės, videosalė, knygų ir žurnalų kampelis, stiklas vyno, puodelis arbatos... Ir jokių kukurūzų spragėsių nei kitokių „fastfudų“. Kino teatro direktorė Greta Akcijonaitė, anksčiau vadovavusi „Skalvijai“ ir atsinešusi nemažai patirties, nežada „fastfudų“ ir filmų repertuare. Ką gi, po dvidešimties nepriklausomybės metų, matyt, jau atėjo tas taškas, kai užuot kritę pradėsime kopti aukštyn. Iniciatoriai sako, kad sumanymas gimė ir tapo tikrove vos per keletą mėnesių, bet juk, be abejo, jam turėjo subręsti ir sąlygos: vadinasi, vėl yra pakankamai tikro kino ištroškusių žiūrovų.

Prisiminkime priešistorę ir „nuosmukio istoriją“. Apie daugybę ikikarinio Vilniaus kino teatrų praėjusiame „Kino“ numeryje mums papasakojo Anna Mikonis. Sovietiniais metais vien senamiestyje ir centre buvo „Maskva“ („Helios“), „Spalis“, „Aušra“, „Kronika“, „Lietuva“, „Vilnius“, „Pergalė“, „Planeta“ („Skalvija“). O liko... tik viena „Skalvijos“ salė.

Naikinimas prasidėjo pirmosios vyriausybės vadovei Kazimierai Prunskienei mielaširdingai padovanojus valstybinius kino teatrus savivaldybėms. Žinome, kas iš to išėjo ir kiek nekilnojamojo turto už simbolinę kainą įsigijo įvairūs „benetonai“. Kai kas ir ligi šiol stovi griuvėsiuose. O vilniečiams, kaip ir kitiems Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams, liko arba nieko, arba „fastfudas“. Repertuaras degradavo tiek, kad aukščiausios prabos humoru trykštanti Woody Alleno komedija „Kad ir kas benutiktų“ neberanda Lietuvoje savo rodytojo. Monopolinei „fastfudo“ sistemai ji, matyt, atrodo „per sudėtinga“.

Palinkėkime „Pasakai“, Woody Alleno filmu atvėrusiai savo duris, šią sistemą po truputį laužyti. Ir išsiugdyti savą, smalsų ir supratingą žiūrovą. Taip pat sugrąžinti filmo rodymo kultūrą ir nedegti salėje šviesos, kol nepasibaigs titrai. Palikime šią naują ydą „fastfudams“.


Publikuota: 2009/4 (307)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg