Žmogus-arklys

Žmogus-arklys

Lietuvių filmoteka

Saint Germaino projektas

Žmogus-arklys
Režisierius ir scenarijaus autorius Audrius Mickevičius | Operatoriai Audrius Mickevičius, Audrius Kemežys, Simonas Glinskis. Montažas Irma Stanaitytė, Audrius Mickevičius 2008, dokumentinis, Lietuva, Suomija, Vokietija, 72 min. Nominum

Studijos „Nominum“ prodiusuotas Audriaus Mickevičiaus filmas „Žmogus-arklys“ sprendžia nelengvą uždavinį: kaip sukurti portretinę dokumentinę juostą ir išvengti portretuojamojo. Ir išsprendžia sėkmingai: 60 min. matome kadre autoriaus kaimyną Joną, kuriam net dedikuotas šis filmas, bet portreto nėra. Yra tik modelis, įkomponuotas į skirtingų metų laikų peizažus. Tiksliau – modelis su arkliu. Nors filmo pavadinimas perša mitį, kad tas arklys yra pats kaimynas Jonas, Audriaus Mickevičiaus taip pamatytas ir su pasimėgavimu parodytas.

 

Gyvenimo dugną išbraidęs Maksimas Gorkis tvirtino, kad žmogus tai skamba išdidžiai. Audrius Mickevičius ir jo kaimynas Jonas stengiasi šį patetišką teiginį paneigti. Patarlė sako, kad darbas žmogų puošia. Bet Joną jis luošina ir bjauroja. Atima iš jo net kalbos dovaną. Juodnugaris žemės kirmis, bendraujantis tik su arkliu ir nekenčiamu darbu, išsiverčia keliais svetimos ir gimtosios kalbos keiksmažodžių deriniais, kurie išreiškia visas emocines būsenas ir atspindi visą dvasinę patirtį.

 

Keikiamas darbas priešinasi: vėjas išdrasko Jono kraunamas kauges, o liūtis įmerkia jas į balą. Keikiamas ir mušamas arklys irgi priešinasi: dantimis ištraukia Jono įkaltą kuoliuką ir vėl suraizgo lenciūgą. Tik daro tai romiai, tarytum žaistų įprastą žaidimą. Tarytum suprastų, kad šeimininko pyktį kelia ne jis, o visas gyvenimas, įmurdytas į mėšlą ir purvą, įsuktas į kalendorinį beprasmybės ratą.

 

Lyginti Joną su arkliu būtų ne visai sąžininga arklio atžvilgiu. Arklys, net ir darbinis kuinas, yra gražus gyvulys. Jonas anaiptol toks nėra, o kamera stengiasi kuo labiau išryškinti jo „susidėvėjimą“ ir negražumą, kas ir nurodo autoriaus santykį su modeliu. Pavadinkime tai „atsiribojimo efektu“. Tiesą sakant, kalbos dovaną iš Jono atima ne darbas, bet Audrius Mickevičius. Su Jonu kamera programiškai nesikalba, kito pašnekovo jis neturi, tad belieka keikti arklį ir tarstelti „Kur tu karies“ purve besikepurnėjančiai varlei. Kamera Jono neprisileidžia, bet stebi iš arti tarsi bakteriją pro mikroskopą, kas, savo ruožtu, ne visai sąžininga modelio atžvilgiu.

 

Tačiau toks, matyt, yra autoriaus ir Jono kaimynystės pobūdis. Autorius retkarčiais išsiruošia pas jį patyrinėti „prijaukintos“ natūros. Per premjerą Audrius Mickevičius dėkojo Arūnui Mateliui už tai, kad šis projektas užsimezgė valgant su juo pomidorų sriubą kavinėje „Saint Germain“. Autorių nuo modelio skiriantis atstumas ir yra lygus atstumui tarp to kavinės staliuko ir Jono sodybos. Autorius nekūrė filmo apie kaimyną Joną, bet drauge su prodiuseriu ilgai vykdė projektą „Žmogus-arklys“, ištisus metus (ar net kelerius) fiksavo savo modelį, o galutinį rezultatą sumontavo iš daugiausiai 8 filmavimo dienų medžiagos.

 

Ką gi, poetinė „žemininkų“ srovė, kurią mūsų dokumentiniame kine kadaise pradėjo Roberto Verbos „Senis ir žemė“, su kuria prieš du dešimtmečius skausmingai polemizavo Audriaus Stonio „Neregių žemė“, šiandien virto tiesiog parodija. 

Publikuota: 2009/1 (304)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg